Medis auga lėtai. Kartais ir gyvenimo neužtenka savo rankomis sodinto, širdimi sušildyto miško pavėnėj pavaikščioti, pavargusias kojas ant kelmelio prisėdus ištiesti. Pavargsta žmogus. Nuo darbų, nuo rūpesčių. Kūnas poilsio pareikalauja. Prabanga pensininko nelaukia, bet gyvenimas dar mielas.

Praeina metai, kiti. Vaikai užauga, išsilaksto. Ilgesys apima, jaunystėn grįžti norisi. Metų nebesugrąžinsi, bent jaunystės takeliais pasivaikščioti, prisiminti, papasakoti. Ranka paties sodintus medelius – dabar jau galingus medžius – paglostyti, vieną kitą atminties kertelę širdyje praverti. Jauni kalnus verčia, ne kastuvėliu, o galingus variklius pasitelkę darbuojasi, planus, užduotis vykdo, kūrybines mintis, svajas puoselėja.

Pirmiausia – į senąsias darbovietes

Ateina ruduo, spalvom puošiasi miškai, o miškininkai buriasi profesinės šventės paminėti. Ir tada Jonavos miškų urėdas Vytautas Daukševičius sukviečia žilagalvius, Jonavos miškams atidavusius geriausius, gražiausius metus.

Pasibūti, pasižmonėti, su jaunesniais kolegomis susitikti. Kur kitur, jei ne miške, veteranams labiausiai norisi apsilankyti, pažįstamais ir jau nepažįstamais takeliais pasivaikščioti. Vėliau ir prie laužo, ir užstalėj pabuvos, bet pirmiausia – miškan.

Sukvietė, susodino į autobusiuką ir patraukė gražus būrelis buvusių miško darbuotojų: girininkų, eigulių, mechanikų, žodžiu, specialistų į senąsias darbovietes – Šveicarijos, Dumsių, Gaižiūnų miškus.

Ypatinga specialybė

Tarp veteranų – pirmasis Jonavos miškų ūkio direktorius Julius Danusevičius. Tai jis 1959 m. sausio 1 d. buvo paskirtas vadovauti naujai sukurtam Jonavos miškų ūkiui. Yra ką prisiminti: pirmieji organizaciniai rūpesčiai, pirmieji susitikimai su nepažįstamais žmonėmis, pirmieji laimėjimai ir pirmosios nesėkmės: miškų gaisrai, želdinių ligos ir bendras sutelktas kolektyvo darbas tas bėdas įveikiant.

– Kurti įmonę – kaip sakoma, ne kepurę pakelti. Mes nepaveldėjome jokių gamybos priemonių, o tik buvo atrėžti „miškų gabalai“ iš Kauno, Kėdainių, Ukmergės, Širvintų miškų ūkių ir iš jų sudarytos 6 girininkijos. Ūkio administraciją priglaudė rajono vykdomasis komitetas, – prisimena žilagalvis, bet vis dar energingas tuomet labai jauno kolektyvo vadovas.

Ilgą kelią nuėjo J. Danusevičius, tačiau nuo miškų niekada nenutolo. Šiandien jis žinomas mokslininkas, Lietuvos miškų instituto konsultantas, buvusios Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakulteto docentas.

– Miškininko specialybė ypatinga: jie perima vertybes iš praeities, o savo darbo rezultatus palieka būsimoms kartoms, – sveikinimo kalboje šventės metu kalbėjo J. Danusevičius.

Karinės bazės pašonėje

Kukliai autobusiuko kampe sėdi nedidukas, kresnas vyriškis. Žilų plaukų ne itin gausu, bet metelių žmogus nugyveno nemažai. Lyg ir abejingai žvalgosi pro langą, bet kai įvažiuoja į Dumsių miškus, atgyja. Akyse ugnelės žybteli, smalsiai aplink dairosi. Lyg jaunuolis į pirmą pasimatymą atlėkęs. Beje, užbėgdamas įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad pirmas ir ne vienas pasimatymas su būsima gyvenimo drauge, miškininke Stasele, kažkur čia ir įvyko. Vitoldas Mazgelis – Dumsių girininkas nuo 1963 metų. Tuo metu tai buvo didžiausia, bet kartu ir pavojingiausia gaisringumo požiūriu girininkija. Miškai daugiausia spygliuočiai, ugniai mažiau atsparūs.

– Keleri metai buvo itin sausringi, teko dirbti be atostogų. Antrieji specialistai dažnai keitėsi, visi organizaciniai ir kontrolės klausimai griuvo ant mano pečių. Darbų apimtys didelės. Kasmet pasodindavom po 30–35 ha želdinių, pagamindavom po 3,5–4 tūkst. ktm medienos. O kur dar šimtai priežiūros hektarų...

Ir kitu požiūriu tai buvo sudėtinga girininkija. Visai šalia bazavosi sovietų kariuomenės daliniai. Miškuose buvo tankodromai, raketinės aikštelės, desantinių dalinių mokomieji poligonai, vyko pratybos. Ne kartą gyvybė ant plauko kabėjo.

– Pamenu, tvarkėm kirtavietę. Deginom šakas. Staiga – didelis bumt! Sukritom kas kur. Pasirodo, po laužaviete „slėpėsi“ nesprogęs kovinis sviedinys. Laimė, niekas nenukentėjo. Kariškiai dėl tokių „niekų“ galvos nesuko. Vėliau tapau medienos ruošos punkto viršininku. Tačiau gyvenimas kitu kampu pasisuko. Dėl ūkio vadovo ambicijų teko atsisveikinti. Tik vadovu tapus Vytautui Daukševičiui vėl grįžau atgal. Dėkingas jam. Nuostabus žmogus!

Miškas padovanojo ir žmoną

Čia, Dumsių girininkijoje, susikirto Vitoldo ir Stasės keliai. Sukūrė šeimą. Stasė dirbo girininko pavaduotoja, vėliau – miško apsaugos ir želdinimo inžiniere. Miškų gaisrai dar ir šiandien naktimis sapnuojasi. Vaikai užaugo. Gaila, nė vienas miškininkų takeliais nevaikšto. Kitus kelius rado. Buvo laikas, kai energingoji Staselė skubėjo dalyvauti ekologiniuose protesto žygiuose, lėkė į Ožkabalius sodinti J. Basanavičiaus atminimo ąžuolyno. Šiandien Staselė Mazgelienė pensininkė. Tačiau politinio aktyvumo nestokoja:

– Reikėtų organizuoti šimtus piketų su šūkiu: „Nevokite miškų! Neterškite, nelaužykite miškų!“

Pagarbos verti žmonės

Šią gražią saulėtą rudens dieną po  spalvotus miškus vaikšto pagarbos verti žmonės.

Buvęs Pageležių miškų eigulys Vincas Varanauskas. Kaip ir jo kolega Jonas Palaima, miškų takelius mynė daugiau nei keturiasdešimt metų. Šilto ir šalto matė, bet miško neišdavė.

Albinas Leskauskas dirbo rajono žemės ūkio valdybos vyr. miškininku, vėliau – Gaižiūnų girininkijos girininku. Per trisdešimt metų.

Jonas Jankauskas su nedidelėmis pertraukomis miškų ūkyje ir urėdijoje vyr. mechaniku dirbo taip pat daugiau nei trisdešimt metelių.

Eugenijus Sabatauskas daug metų buvo eigulys, vėliau dirbo urėdijoje privačių miškų tarnybos specialistu.

Gediminas Migauskas tuoj po studijų išbraidė Sibiro taigą, grįžęs dirbo tuometinėje rajono žemės ūkio valdyboje, nuo 1990 m. iki 2009 m. – Jonavos urėdijos vyr. miškininkas.

Savo jaunystę, gražiausius metus šie žmonės atidavė tam, kad šiandien oštų Dumsių, Užusalių, Svilinių, Upininkų ir kt. miškai. Sodino, puoselėjo, saugojo. Su savim neišsineš – paliks žemėje būsimoms kartoms. Tik ar mokės juos vertinti, branginti, saugoti? Ar aukso blizgesio apakinti neišparceliuos, neišparduos tėvų, prosenelių prakaitu laistytus, širdies šiluma augintus ir subrandintus miškus? Tautos turtą, amžinai saugotiną lobį.

Jaunystė negrįš, bet meilė miškui neišnyks

Saulei pakrypus popiečio link, pasukom į Jonavos urėdijos poilsio rekreacinę aikštelę, tradicinę darbuotojų susitelkimo vietą. Čia sukrovę laužą ir paruošia stalus jau laukia miškų darbuotojai, gausus būrys veteranų, svečių.

Groja Dumsių kaimo kapela, kepa mėsos vėrinukai. Ir buvę, ir tebedirbantys – krūvoje. Kalbos netrūksta: prisiminimai, šių dienų miškų problemos, ateities planai. Šeimininkai – urėdas V. Daukševičius ir jo pavaduotojas Juozas Jaruševičius – sukasi kaip vijurkai. Džiugu, kad visur spėja. Kiekvieną pažįsta, prisimena. Daug nepostringauja, bet ir jaunam, ir senam šiltą žodį suranda. Gera visiems šventėje!

– Aš einu su savo mokytoju pasisveikinti, – girdžiu balsą ir pajuntu ant peties ranką.
Vyriškio neatpažįstu. Žvelgiu, bandau prisiminti. Kur tau!

– Neatpažįstat, mokytojau?

– Ne... Tikrai ne.

– Aš Mančiunskas. Skaruliuose mokėt. Pamenat?

Mintys grįžta į tolimą praeitį. Kone penkiasdešimt metų prabėgo, kai aš, jaunas mokytojas, peržengiau klasės slenkstį. Mokiau, bendravau, į tolesnį gyvenimą išlydėjau tuometinį aštuntoką Vladą.

Įsikalbam. Jau per trisdešimt metų miškuose darbuojasi.

– Aš miško technikos operatorius! – didžiuojasi savo specialybe.

Tik aš, dievaž, visai nenutuokiu, ką konkrečiai jis veikia.

Aiškina. Karštai, užsidegęs.

– Nuo paprasto šakų genėtojo pradėjau. O šiandien valdau... – ir paberia naujausių, pažangiausių įrenginių, mašinų pavadinimus, jų atliekamas operacijas. Galva susisuko. Tačiau širdyje džiugu, jog buvęs mokinys rado savo gyvenimo kelią, prasmę, laimę. Pamilo darbą, mišką. Ir telydi jį gyvenime sėkmė. Kaip ir kitus čia susirinkusius, miškui gyvenimą paskyrusius. Jie lyg aitvarai – turtus tautos ateičiai krauna.

Užsidega laužas. Ugnies atšvaituose matau ramius darbščių žmonių veidus. Tegu pasilinksmina. Rytoj vėl į miškus.

Veteranams jaunystė negrįš. Bet meilė miškui neišnyks, kol bus gyvi.