Šiemet užsimota šešėlio sąskaita valstybės iždą papildyti 1 mlrd. litų. Vargu, ar šie užmojai yra realūs, nes kol kas užgriebtas tik nelegalaus verslo paviršius. Esama šešėlinės veiklos sričių, kurios dar nesulaukia mokesčių inspekcijų dėmesio. Nesulaukia dėl labai paprastos priežasties – ūkinė veikla vyksta toliau nuo visų akių. Ši veikla – tai medienos verslas, susijęs su privačiais miškais. Kita vertus, šio verslo kontrolei reikalingos specifinės miškininkystės žinios, kurių, suprantama, mokesčių inspektoriai stokoja.

Privačių miškų tankmėje

Privačių miškų sektorius pradėjo formuotis 90-ųjų metų pirmoje pusėje, vykstant piliečių turėtos ar paveldėtos nuosavybės teisių atkūrimu. Pastaruoju metu privačių miškų potencialas beveik prilygsta valstybiniams miškams. Antai, Valstybinės miškų tarnybos duomenimis 2010 m. valstybinių miškų sektoriuje buvo paruošta 3,8 mln. m³ medienos, o privačiuose miškuose – 3,6 mln. m³. Tačiau pagamintos medienos privačiuose miškuose apskaitos tikslumas kelia pagrįstų abejonių.

Galiojanti kirtimų ir medienos gabenimo tvarka net leidžia tvirtinti, kad šios apskaitos apskritai nėra. Todėl manoma, kad privačių miškų sektoriuje 2010 m. galėjo būti paruošta 7-7,5 mln. m³ medienos.
Nelegalių pajamų srautas, kuris susiformuoja vien privačių miškų pirminėje medienos ruošos fazėje gali siekti šimtus milijonų litų, o, keliaudamas per visą technologinę perdirbimo grandinę, sukuria keleriopai didesnę šešėlinę pridėtinę vertę. Todėl valstybė įvairių mokesčių pavidalu praranda milžiniškas lėšas. Suvaldyti chaosą, tvyrantį privačių miškų naudojime yra sudėtinga, tačiau realu. Tereikia suvokti dabartinės netvarkos organizacinį „mechanizmą“.

Savininkų gausa ir valdų fragmentacija

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, liepos 1 d. privačių miškų plotas siekė 806,2 tūkst. ha. Šis plotas yra suskirstytas į 271,9 tūkst. kadastrinių sklypų. Privačių miškų savininkų yra kiek mažiau – apie 240 tūkst. Tačiau iki šiol dar ne visų piliečių nuosavybės teisės į turėtą mišką yra atkurtos. Šiam tikslui yra rezervuota apie 260 tūkst. ha valstybinių miškų, kuriuose jokia veikla daugiau nei dešimtmetį nėra vykdoma.

Privačių miškų savininkų valdos yra labai smulkios ir siekia vidutiniškai apie 3,3 ha, o kadastriniai sklypai dar mažesni – vidutiniškai 2,97 ha. Didžiausi privatūs kadastriniai sklypai yra Varėnos ir Naujosios Akmenės savivaldybėse – atitinkamai 4,99 ir 4,17 ha. Bendroje privačių miškų struktūroje kadastriniai sklypai didesni nei 10 ha sudaro tik 1,6 proc.

Taigi, kone kas devintas šalies pilietis yra privataus miško savininkas. Suprantama, kad dauguma jų neturi nė mažiausio supratimo nei kaip ūkininkauti miške, nei kaip jį prižiūrėti. Todėl nemažai privačių miškų yra palikti likimo valiai, o daugelis savininkų net nežino savo sklypų ribų. Manoma, kad realiai savo mišku rūpinasi tik 3-5 proc. savininkų. Tai asmenys, turintys miškininko kvalifikaciją arba savarankiškai įgiję miškininkystės žinių. Kiekvienoje savivaldybėje galima surasti kelis ar keliolika savininkų, kurie patys vykdo medienos ruošą, laiku atkuria mišką, rūpestingai prižiūri ir ugdo jaunuolynus. Deja, daugumoje privačių miškų tvyro visiška netvarka tiek juos naudojant, tiek atkuriant ir prižiūrint.

Šia netvarka kuo puikiausiai sugeba pasinaudoti įvairaus plauko tarpininkai, pavertę privačius miškus savo pasipelnijimo objektu. Suprantama, žmonės, ypač senyvo amžiaus ar kaimo vietovių gyventojai, atgavę savo miškus, siekia gauti iš jų naudos. Šią naudą jie gali gauti iškirtę mišką ir pardavę medieną arba pardavę mišką su žeme. Tačiau retas savininkas gali imtis medienos ruošos, nes tokiam darbui reikia įgūdžių, specialios technikos, išmanyti medienos rinkos konjunktūrą. Štai čia į pagalbą ir ateina tarpininkai.

Tarpininkų veikla šiuo atveju būtų visiškai normalus ir suprantamas dalykas. Juk negali kiekvienas savininkas išmanyti miško ruošos ir medienos verslo dalykų. Tačiau apmaudu, kad naudojamasi savininkų neišmanymu. Mediena ar miškas su žeme dažniausiai įsigyjami keletą kartų mažesnėmis kainomis, o neretai ir pusdykiai. Be to, oficialiuose pirkimo pardavimo dokumentuose dažnai nuslepiama realioji sandorio vertė, išvengiant šitaip mokestinės prievolės arba ją bent sumažinant.

Tarpininkų veiklos subtilumai

Yra kelios tarpininkų kategorijos. Solidžiausi tarpininkai – tai legaliai veikiančios miško ruošos ir medienos pardavimu ar pirminiu jos perdirbimu besiverčiančios įmonės – uždarosios akcinės bendrovės, individualiosios įmonės ir miško savininkų kooperatyvai. Beje, šiuose kooperatyvuose tikrąja kooperacija net nekvepia, kaip taisyklė, tai pseudokooperatyvai, jungiantys kelis ar keliolika tarp savęs susijusių asmenų. Legalių tarpininkų grupė yra ir pati gausiausia. Jie paruošia ir parduoda ar perdirba 80-90 proc. privačių miškų medienos. Pastaruosius 3-4 metus šių įmonių veikė 220-250.

Dauguma miško ruoša besiverčiančių įmonių teikia rangovinio pobūdžio paslaugas ir valstybinius miškus prižiūrinčioms miškų urėdijoms. Dėka ūkinės veiklos mišriuose miško sektoriuose šios įmonės turi galimybę apskaitoje atspindėti ne visas pajamas ir sąnaudas. Ši galimybė atsiranda dėl labai netikslios pagamintos medienos apskaitos savininkų biržėse. Esama šiokios tokios kertamo privataus miško tūrio apskaitos, remiantis išduodamais kirtimo leidimais. Antai, oficialioji miškų statistika nurodo, kad 2007 m. privačiuose miškuose buvo leista iškirsti 2,25 mln. m³ medienos, 2008 m. – 1,6 mln. m³, 2009 m. – 1,14 mln. m³. Be to, daliai kirtimų privačiuose miškuose leidimai apskritai nėra reikalingi. Todėl Valstybinė miškų tarnyba pateikia šiuos duomenis apie kirtimus privačiuose miškuose: 2007 m. – 2,9 mln. m³ (arba 29 proc. daugiau nei išduota leidimų), 2008 m. – 2,3 mln. m³ (43,8 proc. daugiau), 2009 m. – 2 mln. m³ (75,4 proc. daugiau). Deja, tikrovėje privačiuose miškuose iškirstos medienos kiekis yra dar 2-2,5 karto didesnis.

Viena apskaitos yda gimdo kitas. Nuo apskaitos nuslėpta mediena yra pagrindas susiformuoti šešėliniams pinigų srautams. Suprantama, kad dalis šių šešėlinių pinigų dalyvauja privačių miškų ruošos įmonių apyvartoje ir yra panaudojami įsigyti kontrabandiniam kurui, kuris medienos ruošos sąnaudose sudaro nemažą lyginamąjį svorį, o taip pat atlyginimams vokeliuose. Yra paskaičiuota, kad ruošiant medieną savo jėgomis miškų urėdijose, 1 m³ tenka 9 Lt įvairių su gamybos procesu susijusių mokesčių (gyventojų pajamų, socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, akcizo ir PVM už legaliai įsigyjamus degalus). Tuo tarpu privačios miško ruošos įmonės „sugeba“ šių mokesčių dydį sumažinti iki 3 Lt už 1 m³. Kitaip tariant, 6 Lt, skaičiuojant 1 m³ privačiose miško ruošos įmonėse pagamintos medienos, yra paprasčiausiai nuslepiama. Įvertinus šių įmonių miškų urėdijose ir privačiuose miškuose paruošiamos medienos kiekį, tai pavirsta šimtais milijonų į valstybės biudžetą nepatekusių mokesčių.

Suprantama, kad dalis šešėlinių pinigų dalyvauja privačių miškų ruošos įmonių apyvartoje ir yra panaudojami įsigyti kontrabandiniam kurui, kuris medienos ruošos sąnaudose sudaro nemažą lyginamąjį svorį, o taip pat atlyginimams vokeliuose.
K. Jaskelevičius

Mokesčių slėpimo faktą patvirtina ir oficiali darbo užmokesčio miškų ūkyje statistika. Antai, ataskaitų F-01-MŪ duomenys rodo, kad privačiose miško ruošos įmonėse oficialus darbo užmokestis yra gerokai mažesnis nei miškų urėdijose. 2008 m. miškų urėdijų darbuotojų bruto vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 2705 Lt, o privačiose miško ruošos įmonėse – 1037 Lt. Panašios atlyginimų „žirklės“ išliko ir 2009 m. ir 2010 m. Atrodytų, miškų urėdijose turėtų stovėti eilės norinčiųjų įsidarbinti ruošos ir ištraukimo mechanizmų operatoriais. Tuo tarpu yra atvirkščiai – daugelis miškų urėdijų nesuranda kvalifikuotų ir patyrusių darbuotojų darbui su mechanizmais.
Į akis krenta abejingumas tų valdžios grandžių, kurios pirmiausia turėtų kontroliuoti procesus, vykstančius privačių miškų sektoriuje. Matyt, yra remiamasi tuo Konstitucijos straipsniu, kuris teigia, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama. Štai ir stengiamasi nematyti, kaip šia nuosavybe yra naudojamasi. Ta aplinkybė, kad ne tik valstybiniai, bet ir privatūs miškai privalo tarnauti visai visuomenei, o gaunamos pajamos ir nauda turi būti apmokestinamo objektu, lygiai kaip ir bet kokios kitos ūkinės veiklos rezultatas, yra tiesiog ignoruojama.

Fiktyvi miško savininkų organizacija

Miško savininkų interesams skelbiasi atstovaujanti Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA). Savininkų vardu ši organizacija ir „triukšmauja“, užsiima lobizmu. Oficialiai yra pranešama, kad LMSA vienija 6 tūkst. narių, susibūrusių į 29 regioninius skyrius bei savarankiškų organizacijų statusą turinčias 9 regionines asociacijas.

Nors skelbiamas LMSA narių skaičius tesiekia 2,5 proc. bendro savininkų skaičiaus, tai netrukdo šios organizacijos lyderiams atstovauti visam privačių miškų sektoriui, sudarančiam vos ne pusę visų valstybės miškų, kalbėti ir teikti pasiūlymus visų savininkų vardu. Ar teisėtas yra toks atstovavimas, ar tai nėra įgaliojimų uzurpavimas?

Suprantama, į asociacijos veiklą vargu ar pavyktų įtraukti gausų išblaškytų, toli nuo savo valdų gyvenančių savininkų ratą. Tačiau akivaizdu ir tai, kad šio miško sektoriaus interesų negali atstovauti organizacija, kurios realioje veikloje keliasdešimt žmonių vienaip ar kitaip susijusių su medienos verslu. Pirmiausia, tai daugelis privačių miško ruošos įmonių vadovų, kurie kartu yra ir stambių miško valdų savininkai, minėtųjų pseudokooperatyvų vadovai, keli garbūs mokslininkai ir aukštas pareigas miškų žinybose ėję asmenys. Žinoma, kad šiam kontingentui pirmiausia rūpi medienos verslas, o ne tikrųjų savininkų interesai ir taupus bei tvarus miško naudojimas.

LMSA skelbiasi, kad didžiausią dėmesį ji skiria miško savininkų mokymui. Tuo tikslu net įkurtas privačių miškų plėtros centras, rengiantis seminarus ir kursus. Švietėjiška veikla miškininkystės žinių stokojantiems savininkams, atrodytų, yra labai reikalingas dalykas. Tačiau šie užsiėmimai labiau naudingi patiems mokytojams, nes yra apmokami iš dosnių ES struktūrinių fondų lėšų. Apmaudu, bet šie pinigai, panaudojami daugelyje sričių visuomenės mokymui, konsultavimui ir švietimui tėra daugiausia primityvus jų plovimas, nesiekiant realios naudos.

Esminė LMSA veiklos kryptis – tariamai nelegalus lobizmas. Tai įvairių teisės aktų, naudingų privačiam medienos verslui, „stūmimas“ įvairiose valdžios institucijose, jų tarpe ir Seime. Itin aktyviai yra kritikuojami įvairūs aplinkosauginiai suvaržymai, būtent LMSA buvo „trobelių“ statybos privačiose valdose iniciatorė. Prieš ketvertą metų ši organizacija išvystė labai audringą veiklą, siekdama privačių miškų kuravimą iš Aplinkos ministerijos perduoti Žemės ūkio ministerijai. Mat, LMSA lyderiams buvo itin palanki buvusi žemės ūkio ministrė, rėmusi visomis išgalėmis jų privačių miškų reformos projektą ir tapusi vėliau net šios organizacijos veikėja.

„Ant ausų“ buvo pastatyti Žemės ūkio rūmai, priėmę LMSA pageidaujamus sprendimus, kuo rimčiausiai šiuos projektus svarstė tuometinis Kaimo reikalų komitetas, pritaręs tokiai reformai. Ir niekam buvo nė motais, kad šitaip būtų visiškai išardytas ir taip gerokai pasiligojęs vieningas valstybės miškų karkasas. Tačiau netrukus įvykę Seimo rinkimai niekais pavertę visą LMSA įdirbį.
Daug dėmesio LMSA lyderiai skiria priešpriešai su valstybinių miškų organizacijomis gilinti. Atkakliai įrodinėjamas šios sistemos neefektyvumas ir ydingumas, buvo sukurpta net tendencinga „mokslo“ studija, beje, apmokėta kažkurios užsienio kapitalo įmonės.

LMSA lyderių veikloje nesunkiai galima įžvelgti sąsajų su stambiaisiais medienos perdirbėjais, besigviešiančiais užvaldyti ūkinės paskirties valstybinius miškų sektorius. Nebe šios organizacijos įtakos nuolat keliamos politinės audros dėl medienos ruošos ir miškų atkūrimo funkcijų atskyrimo miškų urėdijose. Šitaip būtų pakirstas veiklos kompleksiškumo šaknys valstybiniuose miškuose. Tačiau blogiausia yra tai, kad šiuo sprendimu būtų atverti vartai grobuoniškam valstybinių miškų išteklių naudojimui.

Formalios leidimų procedūros

Vienintelė sritis, kurios savo veikloje vengia LMSA – tai sklandžios privačių miškų sistemos sukūrimas. Tiesa, kitų valstybių pavyzdžiu nuolat yra siūloma steigti privačių miškų girininkijas, tačiau šią naštą norima primesti valstybei. Veikia ir informacinė sistema „Infomedis“, tačiau, deja, ir ji medienos rinkoje padeda susigaudyti vadinamiesiems miško ruošos kooperatyvams ir stambiesiems miško savininkams. Beje, šiems yra tuo naudingiau, kuo mažiau dėmesio valstybė skiria ūkinės veiklos privačiuose miškuose kontrolei. Galima tvirtinti, kad šiandien iš esmės prarasta ūkinės veiklos kontrolė privačių miškų sektoriuje. Tai pasakytina ir apie miško kirtimą, ir tuo labiau apie jo atkūrimą ir priežiūrą.

Kirtimams privačiame miške vykdyti yra reikalingi leidimai, kuriuos suinteresuoti asmenys parengtų miškotvarkos projektų pagrindu derina su rajoninėse aplinko apsaugos agentūrose dirbančiais miškininkais. Tačiau vienas ar du šių agentūrų specialistai praktiškai nepajėgūs užtikrinti nors menkiausią kirtimų kontrolę ir įsitikinti ar leidimuose nurodytas medienos tūris bent apytikriai atitinka realią padėtį. Leidimus kirsti privatų mišką privalo tvirtinti Valstybinė miškotvarkos tarnyba, tačiau tai irgi tėra formali procedūra.

Šešėlinis verslas miške prasideda nuo prastos medienos apskaitos. Tuo labiau, kad asmuo, kuris rengia miškotvarkos projektą ir apskaičiuoja medienos kiekį kertamojoje biržėje jokios atsakomybės už duomenų tikslumą neprisiima. Medienos tūriui nustatyti yra parengtos specialios lentelės, kuriose įvertintas medienos skalsumas, medžių skersmuo ir aukštis. Suprantama, šios lentelės parengtos remiantis vidutiniais skaičiavimais. Pagaliau ir toks reikšmingas parametras tūriui apskaičiuoti, kaip medynų skalsumas, gali būti nustatomas gana apytiksliai. Tarkime, taksuojant biržę, praktiškai sudėtinga nustatyti ar medyno skalsumas yra 0,7 ar 0,6, o tūrio paklaida gali susidaryti gana didelė. 

Šešėlinis verslas miške prasideda nuo prastos medienos apskaitos. Tuo labiau, kad asmuo, kuris rengia miškotvarkos projektą ir apskaičiuoja medienos kiekį kertamojoje biržėje jokios atsakomybės už duomenų tikslumą neprisiima.
K. Jaskelevičius

Taigi norint sumažinti medienos tūrį miškotvarkos projekte 15-20 proc., o neretai ir daugiau, tai padaryti vieni juokai. Tuo labiau, kad atšauktas asmenų, turinčių teisę rengti miškotvarkos projektus licencijavimas. Dabar šiuos projektus gali rengti bet koks asmuo, turintis miškininko išsilavinimą ar baigęs trumpalaikius kursus. Todėl kone visos privačios miško ruošos įmonės turi nuosavus miškotvarkos projektų rengėjus, kurie apskaičiuos tokį biržės tūrį, kurio tam ruošėjui reikės. Šitaip yra mulkinami mišką parduodantys savininkai, šitaip yra paruošiamos galimybės susidaryti apskaitoje neatspindinčiam medienos tūriui.

Apie privačių miškų savininkams išduotus leidimus kirsti mišką yra pranešama Valstybinės mokesčių inspekcijos teritoriniams padaliniams. Tačiau pagrindas mokesčiams mokėti yra pateikiamos deklaracijos apie savininko gautas pajamas. Sutikrinti leidimus su pajamų deklaracijomis mokesčių inspekcijos, kaip minėta, neturi nei reikiamų specialistų, pagaliau, ir motyvacijos. Todėl visoje šalyje per metus yra pateikiama tik 400-500 deklaracijų.

Antai, 2008 m. miško savininkai pateikė tik 492 deklaracijas apie tai, kad iš medienos ruošos gavo 134,7 mln. Lt pajamų. Įvertinus tais metais išduotuose leidimuose numatytą iškirsti medienos tūrį ir gautas pajamas galima apskaičiuoti, kad 1 m³ realizuotos medienos kaina siekia tik 84,3 Lt. Tuo tarpu miškų urėdijų tais pačiais metais parduota mediena vidutiniškai kainavo 133,9 Lt/ m³. Taigi galima daryti išvadą, kad nuo apskaitos 2008 m. buvo nuslėpta mažiausiai 79-80 mln. Lt arba arti 600 tūkst. m³ medienos.

Šis pirminėje miško ruošos fazėje nuslėptas medienos kiekis didina jos nelegalią vertę, sukurtą tolesnėje medienos perdirbimo technologinėje grandinėje. Apytikriai galima apskaičiuoti, kad nelegali medienos ir jos perdirbimo produktų apyvarta gali siekti iki 2 mlrd. Lt. O įvairiose medienos perdirbimo stadijose nesumokėti mokesčiai valstybei (gyventojų pajamų, socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, pelno ir PVM) gali sudaryti ne mažiau 800-900 mln. Lt. Ir tai tik vienais kalendoriniais metais.