Tuo metu, kai Seimo nariai bei atsinaujinančių energijos išteklių aktyvistai diskutuoja, jog reikia stengtis naudoti kuo daugiau biokuro, gamtininkui pavyko užfiksuoti, kaip ūkininkai laukuose degina šiaudus – medžiagą, kurią perdirbus galima gauti tris kartus pigesnę šilumą.
Tokio, smulkių ūkininkų neretai neįvertinamo turto Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno teigimu, Lietuvoje turime apie 4 milijonus tonų ir pusės šio kiekio užtektų visai Lietuvai apšildyti. Tačiau kol kas nuotraukoje matomos šiaudų kupetos priklauso tiems 98 procentams, kurie nėra panaudojami pigesnės šilumos gamybai.
Prasčiausias būdas panaudoti Lietuvos turtą
GRYNAS.lt aiškinosi, kokią naudą būtų galima išgauti iš šiandien sudeginamų šieno kupetų, bei ko galima tikėtis ateityje. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas tikino, jog asociacija labai neigiamai žiūri į šiaudų deginimą laukuose, tačiau pripažįsta, jog šiaudus kaip biomasę naudojančių katilinių ar perdirbimo įmonių Lietuvoje vis dar yra labai nedaug.
„Vietoj to, kad būtų sukuriamas naudingas produktas, mes paleidžiame CO2 ir kitokių teršalų į atmosferą. Tai – pats prasčiausias būdas panaudoti Lietuvos turtą. Šiandien Lietuvoje yra virš 200 šimtų biomasės katilinių, o jose – daugiau nei 400 katilų, tačiau jie degina daugiausia medieną ir medienos atliekas. Šiaudų deginimas yra visiškai kitoks procesas, jam reikalingi specialūs katilai. Tokių Lietuvoje šiandien yra labai nedaug – gal apie 20-30 iš mano paminėtų“, - teigė LITBIOMA prezidentas R. Lapinskas.
Žingsnis po žingsnio į priekį – jau turime vieną automatizuotą katilą
Jo teigimu, šiaudų deginimo technologijos Lietuvoje yra tik pradinėje vystymosi stadijoje. Dauguma katilinių – neautomatizuotos, šiaudų rulonai įstumiami rankiniu būdu. Tačiau netoli Kėdainių, Akademijos miestelyje jau yra įdiegtas automatizuotas 2,5 megavatų galios katilas. Taip pat jau įsikūrė ir kelios įmonės, superkančios šiaudus ir gaminančios iš jų granules. Tačiau tokių įmonių, R. Lapinsko nuomone, reikėtų bent keliasdešimt, kad pavyktų surinkti šiaudus iš daugumos Lietuvos regionų.
Neautomatizuotus šiaudų deginimo katilus gamina lietuvių bendrovė „Umega“, automatizuotus - bendrovė „Biokaitra“. R. Lapinsko įsitikinimu, šiaudų granulės šiandien yra pigiausias automatizuotas biokuras. Jų kaina yra trečdaliu žemesnė nei medienos granulių ar briketų.
Šilumininkai turės pereiti prie biomasės
„Po medienos antras didžiulis biomasės resursas Lietuvoje yra būtent šiaudai. Didžiausia bėda – jog šiandien šilumos tiekimo įmonėse labai trūksta investicinių pajėgumų, - apgailestavo LITBIOMA prezidentas. - Tačiau 2014 – 2020 – ų metų laikotarpiu tai vis tiek turės būti įgyvendinta. Kadangi šioje srityje turime įsipareigojimų Europos sąjungai, reikia tikėtis trūkstamų lėšų iš Europos struktūrinių fondų“.
Pradėjus gausiau naudoti biomasę, šilumos kaina gyventojams mažėtų. Priešingu atveju, šilumos tiekimo įmonėms tektų skolintis reikiamas lėšas, mokėti palūkanas ir perėjimas prie šilumos gavybos iš biomasės vyktų lėčiau, o gyventojai nejaustų finansinės naudos.
Modernių katilų kaina siekia penkiaženkles sumas
Nedidelius biomasės katilus turi galimybę įsidiegti ir privatūs savininkai, savivaldybės, ūkininkai.
Tačiau kietojo kuro katilų kainos svyruoja nuo 4000 iki 7000 litų, o automatizuotų šiaudų granulėmis kūrenamų katilų – iki 10 000 litų.
„Tokie katilai greitai atsiperka. Jei imtume aktyviau juos diegti, panaudotume turtą, kuris šiandien guli nepanaudotas tiesiog dėl technologinių kliūčių, - kalbėjo Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidentas. - Taip pat sumažintume spaudimą, gulantį ant medienos pramonės.“
Asociacija siekia, kad centralizuotos šilumos tiekimo įmonės net 70 % šilumos pagamintų iš biomasės. Privatus sektorius, R. Lapinsko manymu, galėtų gaminti net 100 % šilumos iš žemdirbystės atliekų.
Iš valstybės – jokių subsidijų
Šiandien ūkininkai, nuvežę šiaudus į perdirbimo įmonę, už jų toną gali gauti iki 100 litų. R. Lapinsko nuomonei, formuojantis tokiai rinkai, uždirba ir ūkininkas, ir perdirbimo įmonė.
Tačiau atrodo, jog esama situacija – tik biokuro entuziastų galvos skausmas.
„Valstybė niekuomet nesubsidijavo nei biomasės gamybos, nei jos pervežimo, nei perdirbimo. Vienintelė paskata šiandien naudoti biomasę yra ta, kad ji – tris kartus pigesnė už dujas, - teigė R. Lapinskas. - Numatant 2014 – 2020 metų finansinę perspektyvą šiam reikalui būtinai reikia skirti adekvačią lėšų sumą. Tuomet įvykdytume savo įsipareigojimus Europos Sąjungai, bet daug svarbiau, kad nustotume pumpuoti didžiules lėšas į kaimyninę valstybę už iškastinius taršius energijos išteklius. Tuos pinigus galėtų įsisavinti Lietuvos biomasės ūkis. Juk tuomet ne tik sutaupytume šilumai, tačiau ir mažėtų oro tarša, būtų sukurta naujų darbo vietų kaimo vietovėse.“
1 tona šiaudų = 300 litrų naftos
Neretai viešoje erdvėje už biomasės sistemos plėtrą pasisakantis Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, išgirdęs apie šiaudų deginimą atsiduso: „Deginam pinigus. Ir dar teršiam atmosferą, kyla gaisrų pavojus. Juk viena tona šiaudų atstoja maždaug 300 litrų naftos.“
Tačiau J. Šimėnas pripažino, jog tiesiog ant lauko gulinčių šiaudų taip paprastai naudingu kuru nepaversi. Reikia technikos, kuri juos supresuotų, jėgainių, kuriose šiaudai būtų susmulkinami. Čia pavyzdžiu galėtų būti Danija, kur didžiulės šiluminės jėgainės perdirba ir šiluma paverčia būtent šiaudus.
Lėšų gali ir neatsirasti
Tačiau Seimo narys, priešingai nei LITBIOMA prezidentas R. Lapinskas mano, jog didžiausia kliūtis – ne lėšos.
„Pirmiausia reikia noro ir aš jo matau nedaug. Nematau noro iš Energetikos ministro ar Aplinkos ministerijos pusės. Nesu prieš šias institucijas, tiesiog esu susirūpinęs, jog tokiam svarbiam dalykui skiriama tiek mažai dėmesio! Iš kalbų apie 2014 – 2020 metų finansinę perspektyvą suprantu, kad tai bus antraeilis klausimas. Pirmiausia – stambūs energetiniai objektai. Aš norėčiau, kad smulkių, šiaudus perdirbančių įmonių Lietuvoje būtų koks tūkstantis. Tuomet šiaudų nuvežimo kaštai neviršytų naudos, kuri gaunama juos pridavus“ - tvirtino Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.
J. Šimėnas įsitikinęs, jog šioje srityje valstybės subsidijų nereikia, tačiau parama, skirta technikai, laikymo sandėliams įsigyti – būtina. Kol kas, Seimo nario teigimu, apie 20 % centralizuotam šildymui skirtos šilumos gaminama iš biokuro. Europos sąjungai esame įsipareigoję, jog iki 2020- ųjų šis dydis sieks 60 proc.
