Lietuvoje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti ąžuolynai. Pasinaudojant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (KPP) skirta parama miškams įveisti, masiškai sodinami ąžuoliukai. Ūkininkai stveriasi už galvų, kad solidžiausiai išmokomis remiami ąžuolynai skverbiasi ir į žemdirbystei palankias žemes.
Švaistoma ES parama
Į viešumą skandalingą tendenciją iškėlė Ignalinos rajono ūkininkai. Ne vieną jų ištiko šokas, kai jų dirbamose žemėse pradėjo dygti ąžuolynai. Anot žemdirbių, žemes jiems nuomoję savininkai nutraukia su jais sutartis ir žemę parduoda tiems, kas KPP lėšomis sodina mišką.
Žemės savininkų valia, kam parduoti ar išnuomoti savo žemę. Tačiau ūkininkai valdininkams ant stalo kloja pagrįstus motyvus, kad miškų sodinimo procesas tapo nekontroliuojamas. Dėl to esą švaistomos ES paramos lėšos ir atsiranda daug kliūčių racionaliai ir tvariai žemdirbystei.
„Fiziniai ir juridiniai asmenys perka nederlingas žemes ir masiškai jas apželdina mišku. Suprantama, kai miškai sodinami žemdirbystei netinkamose žemėse. Tačiau kai jie veisiami ūkininkauti palankiose dirvose, kurių našumas siekia per 40 balų, kyla daug klausimų ir problemų“, – dėstė Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos atstovas Rimantas Gaidelis.
Ūkininkai piktinasi, kad miško įveisimo taisyklės esą beveik be apribojimų leidžia mišką sodinti bet kuriuose mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemės ūkio naudmenų plotuose. Tai visiškai neatitinka skelbiamų agrarinės veiklos principų.
Išmokos už „orą“
Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos atstovas įsitikinęs, kad nekontroliuojamas miškų sodinimas dirbamose žemėse nesuderinamas su žemės konsolidacija, kuri dabar skatinama ir remiama.
„Kai vientisus dirbamos žemės plotus perskiria fragmentiškai ir neracionaliai suformuoti miškų ruožai, konsolidacija praranda prasmę. Ūkininkauti daug ekonomiškiau suformuotuose masyvuose“, – aiškino R.Gaidelis.
Anot ūkininko, miškų sodinimo „akcija“ nederlinguose kraštuose tapo ne tik kliūtimi konsolidacijai, bet ir iškraipė žemės rinką. O tai smogė ūkininkams per kišenę.
Pavasarį ūkininkai aktyviau pirko valstybinę žemę, kurios kaina nustatoma pagal rinkos vertę. Žmonės buvo priversti mokėti daugiau, nes buvo dirbtinai sukeltos žemės pardavimo ir nuomos kainos“, – dėstė R.Gaidelis.
Žemdirbiai įžvelgia dar vieną problemą. Skirtingo dydžio metinės išmokos už miškų įveisimą ir priežiūrą bei už žemdirbystę nenašiose vietovėse neskatina dirbti žemės ir gaminti žemės ūkio produkcijos. Tad kaimo gyventojai renkasi emigraciją, o įsteigtos bendrovės pasiima solidžias miško želdinimo išmokas.
Vienkartinė miško įveisimo išmoka siekia per 16 000 Lt/ha, o kasmetinė tokio miško priežiūros išmoka – per 2000 Lt/ha. Už ūkininkavimą nepalankiose vietovėse pernai buvo skiriama 260 Lt/ha. Maža to, miško įveisimo išmokos mokamos ne tik už apželdintą plotą, bet ir už „orą“. KPP priemonių „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ ir „Pirmas ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės ūkio paskirties apželdinimas mišku“ įgyvendinimo taisyklėse nustatyta, kad miško įveisimo išmoka skiriama už visą įveisiamo miško plotą, kurį sudaro sodinamas miškas ir plotas, kuriame miškas dėl įvairių priežasčių nesodinamas (neželdinamos juostos nuo kaimyninių sklypų, griovių, po elektros linijomis ir kt.).
Sodina brangiausius medžius
Ignalinos r. ūkininkai savo nuogąstavimus raštu išdėstė Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos ministerijoms (AM), Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT), Žemės ūkio rūmams (ŽŪR).
Pasak ŽŪR vicepirmininko Broniaus Markausko, nuogąstaujama, kad uždarosios akcinės bendrovės gali būti sukurtos tik miškui apželdinti ir paramai gauti. „Tokios bendrovės gali bet kada bankrutuoti, užsidaryti, o pasodinti jaunuolynai gali būti palikti likimo valiai“, – teigė B.Markauskas.
Miško įveisimą remiančių KPP priemonių įgyvendinimo taisyklėse numatyta, kad, nustačius pažeidimus, paramos gavėjas turi sugrąžinti tik miško priežiūros ir apsaugos išmokas, o didžiulė miško įveisimo parama lieka jam.
NŽT duomenimis, 2010 m. paramos suma, skiriama vienai paraiškai pagal priemonę „Pirmas žemės ūkio pasirties žemės apželdinimas mišku“ įgyvendinti, palyginti su 2009 m., išaugo daugiau kaip tris kartus, o plotas, kuriam prašoma paramos, padidėjo tik 22 proc. (2009 m. buvo 2386 ha, 2010 m. – 2919 ha).
AM atstovai pastebi, kad tokie duomenys tik patvirtina, kad, stengiantis gauti kuo daugiau asmeninės naudos, rengiami tokie projektai, pagal kuriuos kuo mažesniame plote numatoma sodinti brangiausias medžių rūšis – ąžuolus.
Atsakomybę stumdo vieni kitiems
AM, tirdama Ignalinos žemdirbių asociacijos skundą dėl ąžuolynų veisimo netinkamose augavietėse, nustatė, kad Ignalinos miškų urėdija šiemet privačių žemių savininkams patvirtino miško želdinimo ir žėlimo projektus maždaug 265 ha plotui, net 207 ha iš jų veisiami ąžuolynai. Įdomiausia tai, kad kone 70 proc. visų ąžuoliukų (apie 143 ha) ketinama sodinti jiems augti netinkamose vietose.
Specialistai pastebi, kad Ignalinos rajono žemė nėra tinkama ąžuolynams. Dabar urėdijos teritorijoje jie užima tik apie 0,4 proc. visų miškų ploto.
Kodėl urėdijos darbuotojai tvirtino tokius projektus? „Mes vadovaujamės taisyklėmis, kurias sukūrė Miškų departamentas. Pagal vieną punktą ąžuolus draudžiama sodinti, pagal kitą – leidžiama. Miškų želdinimo projektus tvirtinti atėję jų autoriai rodo pirštu į pastarąjį punktą. Ką mums daryti?“ – klausė Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas.
AM Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas pareiškė, kad miškų įveisimo taisyklės gana aiškios, tik reikia jų laikytis.
„Projektus tvirtina urėdijos, ir jų vadovai privalo aiškiai pasakyti, ar numatytoje vietoje augs ąžuolai. Ministerija rekomendavo griežčiau vertinti želdinimo projektus“, – teigė V.Vaičiūnas.
Miškų departamento direktorius atmeta priekaištus, kad miškai veisiami bet kur. Pasak V.Vaičiūno, visų šalies savivaldybių teritorijoms parengtos ir jų tarybų patvirtintos miškų išdėstymo žemėtvarkos schemos. Jose numatytos vietos, kuriose mišką įveisti galima arba dėl įvairių priežasčių draudžiama.
