Pasaulyje pripažinti klimatologai teigia, kad ekstremalūs gamtos reiškiniai – pačių žmonių rankų darbo vaisius. Anot jų, tai pirmieji kaistančios žemės temperatūros požymiai, paskui kuriuos seks jūros lygio kilimas, galintis nušluoti ištisus miestus. Tiesa, tik po šimto metų. Tačiau sustabdyti tai, anot mokslininkų, galima tik dabar.
Tuo metu, kai daugelis europiečių džiaugiasi vasara, pusšimtis mokslininkų iš Vokietijos Alfredo Wegenerio poliarinių ašigalių ir jūros tyrimo instituto sėda į savo ledlaužį „Polarstern“ ir plaukia į Arktį. Jų tikslas – ledynai – seniausias pasaulio klimato archyvas.
Gręždami ledą, kurio giliausiuose sluoksniuose užšalę tūkstančių metų senumo oro burbuliukai, mokslininkai skaito pasaulio klimato kaitos istoriją.
Profesoriaus teigimu, komanda turi labai gerai išnaudoti laiką, nes tas laikas ten labai brangus. Kai mokslininkai dirba ant ledo, tada laiką užima maisto gaminimas, sniego tirpdymas vandeniui gauti, arbatai užsivirti. Kai oras yra geras – tyrėjai dirba labai ilgai, o valgo labai mažai. Bet kai oras sugenda – o tai nutinka neretai – kyla audros ir negalima dirbti lauke, tada jie lindi palapinėse ir miega, atsibunda ir vėl miega. Ir tik pasibaigus audrai lenda lauk. Antarktidoje, kur aukštumose net vasarą temperatūra nepakyla aukščiau 30 laipsnių šalčio, reikia specialių rūbų ir storapadžių batų, kad galėtum dirbti lauke.
Arktis, kur klimato kaita dvigubai greitesnė nei bet kur kitur, traukiasi milžinišku greičiu. Ten, kur anksčiau sunkiai įplaukdavo ledlaužiai, dabar plaukioja žvejybiniai ir prekybiniai laivai. Bet klimatologai dėl to nesidžiaugia. Jie bando atkreipti dėmesį, kad abiejuose žemės poliuose tirpstantys ledynai – ne vien baltųjų meškų ir pingvinų problema.
Alfredo Wegenerio instituto Klimato kaitos departamento vadovas profesorius Peteris Lemke sako, kad greičiausiai ir aštriausiai klimato kaita kerta ekstremaliais gamtos reiškiniais. Klimato kaitai užima labai daug laiko, temperatūra kyla labai lėtai, bet ekstremalūs reiškiniai priklauso nuo lėtos klimato kaitos. Ir panašu, kad oras yra daug karštesnis nei anksčiau. Profesorius ragina prisiminti labai karštą 2003-iųjų vasarą Europoje. Anot jo 2040-taisiais tai bus normali europietiška vasara, o 2070 metais - labai šalta vasara. Ir, be abejo, niekas to nenori.
Pasaulinio garso klimatologijos ekspertas P. Lemke perspėja, kad šiltnamio efekto sukeltos karštos vasaros europiečių gal ir negąsdintų. Nuo sausros ir vandens trūkumo labiausiai kentės Afrika. Tačiau klimato kaita asmeniškai turi rūpėti ir kiekvienam lietuviui, nors Lietuva su savo maža pramone nėra tarp didžiausių teršėjų.
Baltijos jūra, anot jo, yra susijungusi su visomis kitomis pasaulio jūromis. Vanduo iš Grenlandijos, Arkties, Antarktidos ir visų kitų ledynų ją pasiekia gana greitai – taigi pakils ir Baltijos jūros lygis. Pakrantėje esantys miestai turės problemų. P. Lemke sako, kad iki 2100 metų jūros lygis visame pasaulyje pakils visą metrą, daugelis išsivysčiusių šalių sugebės pastatyti metro aukščio apsauginius pylimus, bet yra šalių, kur tai neįmanoma. Esą tai neįmanoma Bangladeše, neįmanoma Ramiojo vandenyno salose, ir net prie Baltijos jūros gali būti vietų, kur dirva tokia minkšta, kad metro aukščio pylimas būtų per sunkus. Tai gali tekti statyti toliau nuo jūros ir užleisti dalį žemės vandeniui.
Vokiečių mokslininkai teigia, kad klimato kaita nepaiso jokių valstybių sienų, nes šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios išmetamos į atmosferą Kinijoje, Amerikoje ar Japonijoje, per kelias dienas apsuka ratą aplink visą žemės rutulį. Taigi, kaip teigia P. Lemke, klimato kaita paveiks visas šalis, nepaisant to, ar jos kaltos, ar ne – kentėsiantys ir turtuoliai ir stokojančios šalys.
Klimatologai ragina kiekvieną savęs paklausti, ar man būtinas automobilis su dviejų litrų ar galingesniu varikliu, ar būtina vienu metu įsijungti visą bute turimą garso ir vaizdo aparatūrą ir dar kompiuterį. Ar būtina dukart per metus skristi lėktuvu atostogauti. Dar daugiau – dabar jau mokslininkai ragina savęs paklausti, gal galiu pagelbėti žemei maudydamasis po dušu ne kasdien, o kas antrą dieną. O gal galiu mėsą, kurios gamybai sunaudojama ypač daug vandens ir energijos, valgyti ne kasdien, o dukart per savaitę.