Stovyklautojai ir turistai mašinas, motociklus bei muzikos instrumentus turės palikti už 200 metrų nuo pakrantės.
Gražutės regioninio parko direkcija ėmėsi papildomų apsaugos priemonių, rūpindamasi Švento ežero kraštovaizdžio draustinio ekologine būkle. Nuo šiol čia griežtai draudžiama stovyklauti, statyti palapines nakvynei, kurti laužus, triukšmauti.
„Šitas ežeras yra paukščių apsaugai svarbi teritorija europiniu mastu. Jis svarbus juodakaklių narų populiacijai, svarbus čia augantiems retiems augalams, be to, Švento ežeras yra švariausias Lietuvoje ežeras ir įtrauktas į valstybinių ežerų monitoringą“, – sako Gražutės regioninio parko darbuotojas Vytautas Eidėjus.
Nors prie Švento ežero pastatyti ženklai, draudžiantys važiuoti pakrantėmis, statyti automobilius, paplūdimio zona rieda mašinos su poilsiautojais iš Zarasų, Ignalinos, Vilniaus, Visagino. Čia kasmet daugėja išvažinėtų miško pakločių, poilsiautojų paliktų šiukšlių, savavališkų stovyklaviečių.
„Atvažiuoja 50–70 mašinų, esam suskaičiavę net ir 120, vienu metu stovi. Tačiau aplinka tam visiškai neparuošta. Nėra nė vieno tualeto, pagalvokit, kas darosi su šituo gražiu miškeliu“, – sako paežerio gyventojas Česlovas Blaževičius.
„Ežero unikalumas iš tikrųjų yra stebimas ne tik botanikų, zoologų, bet ir geologų. Ežeras pasižymi ilgalaikio ežero vandens lygio svyravimu. Mokslininkai kažkada bandė įminti tą mįslę, darė geologinius grežinius, ilgai tyrė ir šiandien manoma, kad ežeras yra maitinamas gruntinio vandens“, – teigia Gražutės regioninio parko direktorė Daiva Snarskienė.
Nenutekantis Nemuno ir Dauguvos upių takoskyroje esantis ežeras unikalus ir savo skaidrumu – pro žydrą vandenį galima stebėti povandeninį gyvenimą 5–7 metrų gylyje. Kalbama, kad labai seniai Švento ežero nebuvo, o vėliau išsiveržęs iš žemės vanduo apsėmęs apylinkes. Ilgainiui susiformavo lėkšti, ilgi atbraidai, grynas baltas ir smulkus smėlis visai kaip Palangoje.
