Praėjus dvidešimčiai metų, vėl apsilankiau Kauno zoologijos sode, norėjau savo dukrelei krokodilą parodyt. Net nežinau, kaip reiktų politiškai korektiškai išreikšti įspūdžius, kurios patyriau šioje keistoje, valstybės finansuojamoje įstaigoje.
Situacija ten tokia bloga, kad vengdamas įžeisti šią įstaigą mylinčius ir žvėrimis besirūpinančius darbuotojus, turėčiau paprasčiausiai nesakyti nieko. Tačiau viešų diskusijų apie tai, kaip orioje, laisvę mylinčioje šalyje, turi atrodyti ekošvietimo centrai – labai trūksta. Regis, jei aš nesidomiu žvėrimis, tai jau ir ne mano reikalas, kaip juos kažkas prižiūri.
Prisiminimai apie tuos laikus, kai narvuose vežiodavo psichinius ligonius miniai linksminti, užplūsta vos į žengus į Kauno centre esantį zoologijos sodą. Kiaulėms tinkamame garde uždaryti galiūnai stumbrai tikriausiai toje pačioje vietoje, kur juos mačiau prieš dvidešimt metų, tame pačiame aptvare.
Baltoji meška ankštoje, gal dar smetonlaikiu „atbudavotoje“ betoninėje arenoje, pasmerkta kęsti vasaros karščius, grotuotas ūdrų „apartamentas“ visiškai be gyvūnams būtino vandens telkinio, su apgailėtinomis vandens gyvūnų aplinkos imitacijomis kur priberta šaldytų strimelių, tik keletas detalių bylojančių apie visišką šalies atsilikimą.
Akvariumas toks skurdus, kad kai kuriose zooparduotuvėse pamatai tris kartus daugiau ir retesnių rūšių, o ir ne vienas vaikas namie turi pastebimai didesnių akvariumų su daug didesne augalų ir žuvų įvairove.
Tiesa, maloniai nustebino gebėjimas Afrikos ciklidus laikyti akvariume su augalais, o akvariumistiką mylinčiam visada malonu Burundžio princeses su jauniklių spiečiumi, tačiau bendras vaizdas apgailėtinas.
Beje, nekeliu klausimo, kas kaltas dėl tokio nusigyvenimo, keliu klausimą – kam reikia tokio darinio, kurio nesugebi išlaikyti tinkamame lygyje? Susidaro įspūdis, kad skyriaus darbuotojų potencialas gerokai didesnis, nei jiems suteikiamos galimybės. Akivaizdu, kad šia dalimi čia nesirūpina vadovybė, arba ji neturi net mažiausios vizijos, kaip turi atrodyti valstybinės įstaigos ekspozicija arba sąmoningai šią dalį marina. Gal išmintingiau būtų tokius skyrius uždaryti visai ir tame rūsyje įrengti kavinę?
Dekoratyvinių paukščių skyriuje tas pats: amadinos, neišskiriamieji, rozelos - tai, ką tūkstančiai vaikų kasdien mato parduotuvėse ar laiko namuose patys. Kiek nustebino naktinių gyvūnų – vaisėdžių šikšnosparnių, skraidančių šunų ekspozicija. Toli iki europietiško lygio, bet vis kažkas naujo. Terariumas labai nepakitęs, rūšių mažiau nei sovietmečiu, bet bent jau mažiausiai degradavęs skyrius iš visų, nors krokodilo, taip svarbaus objekto vaikams, lengvai laikomo ūkinėse fermose, įsigyti irgi nepajėgiantis.
Vandens paukščių ekspozicija prie nuotekų kanalu virtusio upelio – taip pat neaplenktų net neįspūdingos privačios kolekcijos lygio.
Mano pastebėjimai slogūs, tačiau tai nereiškia, kad manau, jog gyvūnai specialiai kankinami.
Tikriausiai viskas laikosi ant eilinių darbui atsidavusių darbuotojų pečių. Galbūt šios įstaigos vadovai sąmoningai blogio ir nekuria, bet nuo to slogutis nemažėja. Tokiuose zoosoduose paprastai įvyksta misterija – gyvūnai pavergia žmogų, menkas algas gaunantys ir žvėrių aptvarus kuopiantis personalas tampa tarsi žvėrių liokajais. Akivaizdu, kad žmonės čia savo pašaukimo nerealizuoja ir nuolatinis kūrybos ir tobulėjimo procesas nevyksta.
Tikriausiai zoosode gimę zebriukai nesipiktina plačių erdvių gyvūnams gana ankštu aptvaru, yra žvalūs ir linksmi, prižiūrėti ir mylimi. Tačiau bendras vaizdas slogus. Gyvūnai vis tik suvokiami kaip objektai, daiktai, net nebandoma siekti kažkokio kraštovaizdžio elemento, estetikos, grožio, noro žaisti su erdvėmis.
Sutinku, kad nėra tragiškai blogai, sutinku, kad jis nesikankina ir jaučiasi neblogai, tačiau ar to pakanka, ar taip laikomas gyvūnas gali teikti žmogui džiaugsmą, ar atskleidžia savo gyvenseną, psichiką, ar vyksta visuomenės edukacija? Ar duoda ką nors gamtos pažinimui vilko nuolatinis zulinimasis ankštame narve ant betono?
Gal todėl pasaulyje tiek daug zoologijos sodų, o gamtos niokojimas stiprėja. Matyt tokie zoologijos sodai, užuot švietę, tamsina liaudį, gal būtent jų dėka net Seimo aplinkos komiteto vadovas mano, kad miškai turi būti užstatyti kotedžais ir į žvėris turi būti žvelgiama per nuosavos tvorikės tinklą?
Gyvename laikais, kai praktiškai kiekvienas turime langelį, per kurį bet kada galime pažvelgti į Afrikos, Australijos, Amerikos gamtą, kilti į dangų, leistis po žeme ir po vandeniu. Kam tuomet reikia kišti liūtus į ankštus narvus? Ir nesvarbu, kad tai - tingiausias padaras pasaulyje, tačiau stebint gyvūną pusiau laisvės sąlygomis, plačiose erdvėse, atsiskleidžia karališka žvėries esybė, tik jam kovojant dėl teritorijos suvoksi jo karališkumą ir kodėl jis taip tituluojamas.
Tokių narvų atsiradimas gali būti suprantamas Tado Ivanausko laikais, kai žmogui tikrai buvo stebuklas savo akimis pamatyti liūtą ar begemotą. Tuo metu tikrai buvo valstybinės svarbos reikalas šviesti tamsią, Carinės Rusijos nualintą liaudį, suteikti jiems reginių, padedančių suvokti pasaulio dydį ir įvairovę. Dabar tokie kalėjimai - nesuprantami.
Kas turi sukrėsti žmones ir papurtyti valstybės galvas, kad jie suvoktų, jog lygiai taip, kaip negražu narvuose eksponuoti psichinius ligonius, taip negražu ir gėda elgtis su gyvūnais.
Žmogus gali laikyti gyvūnus, tačiau tik tuos, kuriems geba sudaryti tinkamas sąlygas, panašias į natūralią gyvenamąją aplinką.
Prie daugelio gyvūnų aptvarų puikuojasi kokios nors globojančios organizacijos reklama. Toks masinis visuomenės rūpinimasis gyvūnais turėtų būti tarsi geras ženklas gyvūnų teises ginančioms organizacijoms. Deja, kaip tėvai kartais savo pareigą vaikams suvokia „pavalgydint ir aprengti“ ir dumia į užsienius, palikę atžalas be priežiūros ir globos, taip, panašu, ir visos tos besireklamuojančios organizacijos - įmonės, mokyklos, šampano chorai – gyvūnų globą suvokia tik geresnio kąsnio numetimu.
Galbūt aš klystu, gal nors viena reklama ant narvo reiškia ne maisto pirkimą, o lėšų kaupimą erdvesniam aptvarui? Tuomet pagarba jiems. Tačiau gal tų lėšų iškart atsirastų sumažinus gyvių skaičių penkis kartus, atsisakius beprasmio gyvūnų kalinimo vien dėl skaičiaus? Padaugėtų erdvės, sumažėtų išlaikymo išlaidos ir galbūt tuomet galėtume džiaugtis pusiau laisvės sąlygomis gyvenančiais žvėrimis.
Didžiuliame voljere su lapiukais žaidžianti lapių šeima yra šimtą kartų įdomiau negu grotuotoje spintoje laikomas tigras. Jeigu kam neaišku, apie ką kalba, dar nesate apmąstę gyvūnų laikymo nelaisvėje sąlygų, nuvažiuokite į „Žvėrinčių“, Telšių rajone esantį puikiausią zoologijos sodą, kur pusiau laisvės sąlygomis laikomi vilkai, lūšys, šernai.
Nesvarbu, kad ten nėra 50–ties ožių rūšių, gyvūnus ten stebėti yra tikra palaima, juos regi natūralioje aplinkoje. Pasivaikščiojimas miške, regint žaidžiančius lūšiukus ir girdint kaukiant vilkus nesukelia nė menkiausios minties, kad čia reikia daugiau rūšių. Kas nori gėrėtis stumbrais, vyksta į šalia Krekenavos esantį stumbryną, kur mato pusiau laisvės sąlygomis gyvenančius galiūnus. O tie, kuriems tinka narvai, tegu nuvyksta į privatų zoologijos sodą „Minizoo“ prie Klaipėdos. Ten žmogus negauna jokios paramos iš valstybės, tačiau laikymo sąlygomis, narvų erdvumu, o ir laikomų rūšių skaičiumi beveik niekuo neatsilieka nuo valstybinio zoologijos sodo, šeriamo mokesčių mokėtojų pinigais.
Kodėl valstybė turi remti ir išlaikyti tokį šalies atsilikimo simbolį? Ne veltui jis ir slepiamas nuo turistų. Nuo autostrados pasukus į Savanorių prospektą, pasirodo mažutė nuoroda „Zoologijos sodas“. Toliau - jokio ženklo. Potencialus lankytojas paliekamas paklysti sankryžose, kad jam nepasisektų išvysti tikrojo Lietuvos išsivystymo lygio. Kas kas, bet elgesys su gyvūnais kultūringiems žmonėms yra ne mažiau svarbus ženklas, bylojantis apie šalies žmonių mentalitetą bei „evoliucinį“ laiptelį, neprasčiau kaip viešųjų tualetų būklė. Jei su pastaraisiais nuo sovietmečio nutolome per šviesmečius, tai su požiūriu į gyvūniją, į gyvąją gamtą, nepažengėme nė žingsnio.
Oficialus, valstybės remiamas zoologijos sodas atrodo kaip vabzdys, sustingęs prieš milijonus metų ištekėjusiuose sakuose. Šalis, tarsi laivas siūbuoja audringame pasauliniame okeane, kurį talžo milžiniškos krizių bangos, milijardai ES pinigų įsilieja į ekonomiką, modernizuojami net nutriušę kaimų muziejai, nenuskendusios bibliotekos, projektus rašo kaimų bendruomenės, bet Kauno centre esanti viena didžiausių edukacinių įstaigų išdidžiai stovi kaip kokia nacionalistų vadeiva, demonstruojanti visišką euroskepticizmą ir teškia visiems į akis radikalo vertą frazę: „Mes patys viską galim ir suprantam, tegu neaiškina pasaulis kaip gyventi, nelįsim Europai į gerą vietą“.
Galbūt to ir vertas lietuviškiausias, mažiausiai polikultūriškumo paliestas miestas. Negaliu patikėti, kad visame pinigų lietuje nebuvo nė mažiausios galimybės gauti finansinę ES paramą. Video priemonės, internetas, kelionių galimybės nė per nago juodymą nepajudino šio milžiniško dinozauro molinėmis kojomis, įstrigusiame sovietiniame sluoksnyje. Atsiprašau, prasibrovė. Vis tik dar sovietmečiu čia, natūralioje pievelėje, voljere buvo laikomi gepardai, o dabar panašias į kultūringas sąlygas gavo karčiuotieji vilkai iš Pietų Amerikos. Reiškia, supratimas yra, reiškia, yra su kuo palyginti.
Tikrai nekaltinu Zoologijos sodo, kad šis nusižengia gyvūnų laikymo taisyklėms ir nemanau, kad gyvūnai kankinami. Tikriausiai, viskas atitinka biurokratines normas, o dauguma gyvūnų valgo kur kas geriau nei dalis Lietuvos gyventojų gali sau leisti. Ne apie tai kalba. Kalba apie tai, kad atėjo laikas Lietuvoje vadovautis kitais standartais. Todėl kažkas iš esmės turėtų imtis šios įstaigos perkūrimo.
Miestas, kuriame į nepopsinės muzikos atlikėjo koncertą susirenka per 4 tūkst. gerbėjų ir tribūnos operiniais balsais su idealia klausa traukia Ave Marija taip, kaip toli gražu ne kiekvienas profesionalus choras pajėgtų. Turi pramušti. Kiek gi laisvi žmonės galės tverti tokią nelaisvę šalia savęs?
