Dar ir dabar važiuojančiuosius plentu iš Vilniaus į Alytų šiurpina suniokotų pušynų vaizdai. Kaip sekasi tvarkyti gamtos stichijos padarytą žalą, geriausiai gali papasakoti urėdas Arvydas Strazdas.
Urėdija - viena seniausių Lietuvoje, garsi savo istorija
Valkininkų urėdija – viena seniausių Lietuvoje, nuo 1919 m. yra dokumentai, įrodantys tokį faktą. Jos istorija irgi neeilinė, nes priklausė ir Lietuvai, ir Lenkijai, ir Rusijai. Netgi planai yra išlikę, kaip valdant lenkams tvarkyti miškai. Net ir pavadinimai buvo sulenkinti ir Lenkijoje dar prisimenami.
Valkininkų (Varėnos r.) istorija taip pat garsi, o miestelį nuo amžių supo šimtamečiai miškai. Dvarininkai ne tik medžiokles organizuodavo, bet kūrė ir miškininkystės tradicijas.
Sovietmečiu buvo įkurtas Varėnos miškų susivienijimas, į kurį įėjo ne tik Varėnos, bet ir Alytaus, Druskininkų miškai. Vis tik A. Strazdas pastebi, jog teko grįžti prie senosios, patikrintos valdymo schemos.
Lietuvoje yra 42 urėdijos, pasak urėdo, valkininkiečiai yra „tvirtame viduryje“. Miškų plotas 22, 6 tūkst. ha, medžiai tikrai yra gerų rūšių, seni, aukšti. Palyginti su aplinkinėmis urėdijomis, kertamos medienos tūris yra didesnis.
A. Strazdas Valkininkuose dirba nuo 1983 m., prieš tai dar trejus metus darbavosi Randamonių girininku. Strazdų šeima yra tikra miškininkų dinastija, nes ir Arvydo šviesios atminties tėvas Jonas, žmona Eugenija bei jų sūnus Saulius – taip pat miškininkai. J. Strazdas sukūrė Veisiejų urėdiją ir ilgai jai vadovavo.
A. Strazdas urėdu tapo prieš aštuonerius metus ir sako tikrai nesigailįs pasirinkęs šią profesiją. Dar prieš išyrant Sovietų Sąjungai, kai prasidėjo persitvarkymas, valkininkiečiai patys pirmieji panoro išeiti iš Varėnos susivienijimo. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir kitos Lietuvos urėdijos.
Stichinės nelaimės mastą suprato sekmadienio ryte
Urėdo šeima gyvena Valkininkuose, rugpjūčio 8–osios naktį išgirdo keistą traškesį ir matė gelsvas šviesas, tarsi lemputės blykčiotų. Siautė vėjas, vis buvo girdėti keisti garsai „čik, čik, čik“. Vėliau viskas nutilo, A. Strazdas sako pamanęs, kad koks stipresnis vėjas pūtęs. Kaip tik tą sekmadienio rytą šeima buvo susiruošusi važiuoti, tuomet ir pamatė nuvirtusius medžius. Girininkai buvo skubiai išsiųsti apžiūrėti miškų. Pirmieji skambino iš Šalčininkų r., sakė, jog nieko blogo nenutikę. Bet netrukus ėmė plaukti ir kitokia informacija apie išlaužytus didžiulius plotus, medžiais užverstus kelius.
Miškininkai išvydo siaubingus vaizdus, o tikrasis nuostolių vaizdas atsiskleidė tik skraidant ir fotografuojant iš sraigtasparnio. Miškas tiesiog neatlaikė tokio vėjo.
Iš devynių girininkijų nukentėjo keturios – Valkininkų, Versekos, Žilinų ir Vėžionių. Pastaroji buvo visai nusiaubta, ypač Ūtos miškas. Ši girininkija nėra didelė – 2 tūkst. ha, iš kurių 800 ha laužyte išlaužyta. 300 ha jau iškirsta plynai, o pavieniai medžiai dar ir dabar kertami.
A. Strazdas sako, kad pirmiausia galvojo, kad bus išlaužyta apie 50 tūkst. kietmetrių, bet Vėžionių girininkas Rimvydas Gruodys pirmasis suprato, kad toks kiekis bus vien jo girininkijoje.
Sunku matyti nuniokotą tėvo puoselėtą mišką
Girininkas R. Gruodys gyvena visai netoli miško ir jam teko išgyventi visą tos nakties siaubą: nušvito lyg dieną, triukšmas buvo neapsakomas.
Ūtoje siautėjusią gamtos stichiją primena šalia sodybų nulaužyti medžiai, dar ne visi uždengti ūkinių pastatų stogai.
R. Gruodys sako vis negalįs atsigauti nuo patirto sukrėtimo. Pirmą kartą jį šokas ištiko pamačius vėjavartas, o antrą kartą – kai ištisi miškų plotai buvo iškirsti. Ir urėdas, ir girininkas dabar dažnai vis pakartoja Antano Baranausko poemos eilutę: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“
Škvalas nepagailėjo nei 140 m. pušyno, nei vos 14 m. jaunuolyno. R. Gruodys dabar svarsto tuose pušynėliuose įrengti aikšteles. Šiam miškininkui labai skaudu, nes čia girininku dirbo jau Anapilin iškeliavęs jo tėvas Pranas, kuriam girininkijai vadovaujant daug miško pasodinta. Vėžionių girininkui sunku išgyventi, kad daug metų tėvelio puoselėti miškai žuvo per vieną naktį.
Rodydamas 4 m. ar dar jaunesnius jaunuolynus Rimvydas sako, kad dabar tokius plotus jau vadina mišku.
Visose nukentėjusiose girininkijose iš karto pradėti vėjavartų tvarkymo darbai. Pirmiausia teko nuo kelių šalinti medžius, kad gelbėtojai galėtų pasiekti miškuose, prie ežerų įstrigusius poilsiautojus. Savaitgalio dienomis jų tikrai buvo gausu.
Valstybiniuose miškuose didžiausios vėjavartos jau sutvarkytos
Nukentėjusioms girininkijoms pirmieji į pagalbą atskubėjo kitų urėdijos girininkijų darbuotojai, o vėliau ir kaimynai. Valkininkiečiams talkino Vilniaus, Jurbarko, Šalčininkų miškininkai, miško kirtėjai. Jurbarkiečiai netgi atvyko su savo medkirte.
Buvo samdomi ir darbo biržoje registruoti žmonės, nors atsirasdavo ir tokių, kurie urėdo paprašydavo pasirašyti, kad jų nepriims. Medkirčius buvo galima samdyti neskelbiamų derybų būdu, atvyko brigados net iš Žemaitijos.
Valkininkų urėdija turi vieną suomišką „Valmet“ medkirtę ir ištikus tokiai stichinei nelaimei ji labai pravertė. Keisdamiesi keturi vairuotojai dar ir dabar dirba visą parą. Tvarkyti vėjavartas – ne šiaip medžius kirsti, tai labai pavojingas darbas.
Vis tik darbo jėgos labai trūko. Tuomet vienas kolega A. Strazdui pasiūlė kreiptis į lenkų firmas. Šie atvyko su savo technika, vienu metu dirbo net septynios jų firmos su 11 galingų medkirčių, iškirsdavo per dieną po tūkstantį kubų medienos.
Sparčiausiai darbai vyko rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais, kuomet urėdijos miškuose iš viso dirbo net 30 firmų. Labiausiai nusiaubtus plotus reikėjo sutvarkyti iki lapkričio 15 d., kitus – iki Naujųjų metų. Tuomet ir paaiškėjo, kad iškirsta 95 tūkst. kietmetrių medienos. Tų vėjavartų dar yra, ypač šlapesnėse vietose, prie ežerų, bet urėdas tai vadina kosmetika, tiesiog tvarkymu. Kai pasnigo, pradėjo virsti dar stovėję medžiai, nes jų šaknys buvo išsiūbuotos. Visus pavienius medžius reikia būtinai sutvarkyti iki balandžio mėnesio, nes kenkėjai pirmiausia puls nusilpusius. Tuomet gali pasidauginti antra karta, ypač eglėms pavojingų tipografų, ir jie birželio mėnesį vėl pultų medžius ir prasidėtų masinis džiūvimas. Vienos sergančios eglės parazitai gali užkrėsti net penkias šešias kitas.
Privatininkai samdo technikos turinčias bendroves
Valstybiniuose plotuose miškininkai stengiasi išsaugoti kiekvieną medį, kad ir pasvirusį ar kiek sužalotą. Tiesiog stebės, ar jie galės likti.
Privatininkai kerta plyniau, dar ne visi miškai sutvarkyti. Neturėdami technikos jie nekirstą mišką tiesiog pardavė tuo užsiimančioms bendrovėms, kurios stengėsi kuo daugiau plotų nusipirkti. Todėl ir dabar vyksta intensyvūs darbai. A. Strazdas teigia, kad be reikalo baimintasi, jog privatūs miškai bus netvarkomi, jau iškirsta apie 70 proc. vėjavartų.
Mediena iš Valkininkų urėdijos vežama į gamyklas, šakos taip pat panaudojamos, jomis Vilniuje ir Varėnoje kūrenamos katilinės.
Kitose urėdijose miškų kirtimas buvo sustabdytas, todėl medienos kainos nekrito, liko stabilios. Škvalas siautėjo rugpjūčio mėnesį, kai kenkėjai nesivysto, mediena tikrai nesugedo, tik kokybė pablogėjo dėl per pusę išlaužytų medžių.
Nors škvalas išlaužė didelius miškų plotus, žvėrys nenukentėjo, jie spėjo pasitraukti.
Urėdas sako, kad kaimų žmonės pyko dėl miškavežių išmaltų kelių, dabar juos sukaustęs šaltis, patvarkyti tebus galima pavasarį.
Didžiausias miškasodis urėdijoje vyks kitų metų pavasarį
Paklaustas apie miškasodį
A. Strazdas sako, kad Valkininkuose buvo įsteigtas vienas pirmųjų Lietuvoje medelynų. Ši tradicija tęsiama ir dabar, miškininkai patys užsiaugina sodinukų. Urėdijoje nuolat dirba 105 darbuotojai, o sezono metu darbams daigyne samdo dar 30, o miškasodžiui – porą šimtų žmonių. Nes medelynas didelis, užima beveik 30 hektarų. Jame auginami sodinukai valstybiniams miškų plotams, jų gali nusipirkti ir privatūs asmenys. Pernai eglučių daigus netgi švedams pardavė. Beržus ir juodalksnius sėja šiltnamiuose, o po metų jau galima juos sodinti. Pušeles galima sodinti vienų arba dvejų metų, o ilgiausia tenka auginti eglaites – net ketverius metus. Dėl bioįvairovės, kad veistųsi mažiau kenkėjų, dabar Dzūkijos miškuose sodinama apie 30 proc. lapuočių. Ąžuolų sodina nedaug, tik kokius 5 ha, nes dzūkiškos žemės jiems nėra palankios. Beje, per škvalą ąžuolai išvirto tiesiog su šaknimis. Dar medelyne augina ir liepų, įvairių krūmų. Pavasarį daigynas dar labiau plėsis, pasak urėdo, teks sėti ir pikuoti milijonus medelių.
Įvertinant situaciją, šį pavasarį reikės sėti daugiau, nes atkurti nuniokotus miškus būtina per trejus metus. A. Strazdas nemano, kad tai bus didelė problema. Kasmet plynai būdavo iškertama 150 ha, pernai – dvigubai daugiau. Kirtimai dar tik baiginėjami, tuos plotus reikia išvalyti, suarti, todėl didžiausias miškasodis vyks 2012–aisiais.
Urėdija tikisi iš Europos Sąjungos fondų gauti kompensaciją už išvalymo išlaidas, o per trejus metus – ir miško atsodinimo išlaidas. Valkininkiečiai jau pateikė paraišką 600 tūkst. Lt ir ruošiasi parengti dar dešimt.
Pernai urėdija pardavė daug medienos, bet per ateinančius dvejus metus turės kirsti mažesnius plotus, vadinasi, mažiau ir uždirbs.
