Kažkada, dabar atrodo – senų senovėje, 1992 metais, - į Rio de Žaneirą suvažiavo viso pasaulio aukščiausioji valdžia. Ji tarėsi dėl gamtos, aplinkos apsaugos. Konferencija pavyko – visi sutarė, kad tai labai svarbūs dalykai. Ir priėmė reikšmingą rezoliuciją – susitikti dar sykį.
Iš tikrųjų, paskui buvo kitų susibūrimų. Pasirašyti garsieji Kioto protokolai, posėdžiauta Kopenhagoje, o štai dabar – Meksika, Kankuno konferencija. Čia irgi priimta svarbiausia rezoliucija – susitikti Pietų Afrikos Respublikoje.
Gamtos kreivė rodo – klimatas šiltėja jau daugelį tūkstančių metų. Prieš 15 – 12 tūkst. metų ledyno liežuviai labai greitai bėgo Šiaurėn ir iš Lietuvos, prisiminimui palikdami Puntuką ir mamutų kaulus.
Dėl anos šilumos žmonių kaltinti negalima. Dabar mušamės krūtinėn – spartiname atšilimą savo dūmais, sukeliančiais šiltnamio efektą. Kai kas tvirtina, jog tai tik kūdikėlio dvelktelėjimas į vystyklus, palyginus su gamtos jėgomis.
Galbūt. Bet galbūt tai svarbus lašas, pripildantis stiklinę. Ar kas tiksliau žino? Ne. Nes visuose skaičiavimuose – daugybė skylių. Mokslas jau senokai prarado nekaltybę ir daug kur kyšo interesų ragučiai. Tačiau kol kas vyrauja siaubo filmo scenarijus – dar kelis dešimtmečius taip padūminsime, ir prasidės naujas tvanas. Arba visuotinė sausra. Mažų mažiausiai. Taip tvirtina garsiausiai besiskelbiantys mokslininkai. Kitaip galvojantys kol kas - visuomenės dėmesio užribyje. Arba iš anksto pasmerkti kaip pramonininkų tarnai.
Gal kas dar prisimena isteriją dėl ozono skylių? Patikėjome, jog savo šaldytuvais ir purškiamais dezodorantais prakiurdėme dangų. Ar kas tada pagalvojo apie paprastą dalyką – kada pradėtas ozono sluoksnio monitoringas, stebėjimas? Teisingai – atsiradus dirbtiniams Žemės palydovams. Beje, pirmieji ozonu visai nesidomėjo. Taigi duomenys apėmė tik kelių dešimtmečių laikotarpį. Tiek laiko neužtektų Vingio parko varnų populiacijos stebėjimui, o ozono atveju, globaliu mastu – pasirodo, gana! Kaip tas sluoksnis atrodė bent prieš šimtą metų? O prieš tūkstantį? Plyšinėjo ar buvo vientisas? Bet siaubo filmui scenarijus labai tiko. Dabar kai kas sako, kad tos skylės lyg ir užsitraukia. Esame tikri šaunuoliai – per dešimtmetį užlopėme dangų!
Labai patiko Bolivijos atstovo P. Solono žodžiai, pasakyti Kankune: išsivysčiusių šalių dūmai dabar sukelia tiek gamtos katastrofų, kad jose kasmet žūsta 300 tūkst. žmonių. Beje, Bolivija pasipriešino visoms rezoliucijoms. Vienintelė. P. Solonas, žinoma, rėmėsi savo šalies akademikų išvadomis. O ten mokslinės pajėgos galingos: Bolivijos laboratorijose pagamintas kokainas kokybe jau prilygsta Kolumbijos kokainui.
Kalbant rimčiau – P. Solonas iš esmės teisus sakydamas, jog Kankunas ir ta konferencija – tik dar viena smilkalų uždanga.
Taip, nutarta kurti specialų JT „Žaliąjį klimato fondą.“ Iki 2020–ųjų metų kasmet būtų skiriama trečiojo pasaulio šalims po 100 mlrd. dolerių švarioms ar apyšvarėms technologijoms diegti. Visa finansinė našta, žinoma, teks „auksiniam milijardui“, t. y. Šiaurės pusrutulio šalims, daugiausia Europai ir JAV. O tų pinigų reikia penkiems milijardams.
Tačiau net „auksinis milijardas“ vis dar spardosi, kai reikalaujama sumažinti lakiųjų teršalų emisijas pagal ekologų numatytus planus. Visi sutinka – taip, reikėtų, bet kiek tai kainuoja! Kaip konkuruoti pasaulio rinkoje, jei tavo prekė brangesnė ne vien dėl žaliavos ar darbo užmokesčio, bet dar ir dėl tobulų technologijų, kartais sudarančių 20–30 ir net daugiau procentų gaminio vertės?
Apsidairykime aplink: viskas, pradedant arbatiniu šaukšteliu ir baigiant mūsų asmeniniu automobiliu, susideda iš medžiagos ir energijos. Kiek energijos sukrauta į tą šaukštelį? Galybė.
Kinijoje naujos elektrinės dygsta kaip grybai po lietaus. Apie 70 proc. energijos ten gaunama deginant akmens anglis. Ar kas suka galvą, papildomai investuoja, kad elektrinių dūmai pašvarėtų? Žinoma, ne. Šiandien tikslas kitoks – kuo greičiau atsistoti ant kojų, šalį paversti ne tik žmonių biomasės milžinu, bet ir ekonominiu galiūnu. Ir tai kinai sėkmingai daro. Maždaug 300 mln. jau gyvena taip, kaip mes, tai yra, kinų supratimu, gerai. Bet eilės laukia dar milijardas. Ką reikš emisijų sumažinimas Europoje palyginus su dešimteriopu jų padidėjimu Kinijoje? O juk šalia – ir Indija su savo 1,2 mlrd. burnų. Ir žmonių biomase prisipildanti Afrika.
Diplomatų kalba labai savita. Jei Palestinos ir Izraelio atstovai sako, jog derybose padaryta pažanga, tai galime tikėtis, kad po dešimtmečio ar dviejų bus daugmaž susitarta.
Bet Rytų diplomatija turi savus kodus. Sudėtingus ir prasmingus, nors iš pažiūros žodžiai lyg ir aiškūs.
Todėl visiškai teisus Bolivijos atstovas, viešai pasiuntęs velniop ir Kankuną, ir būsimas konferencijas dėl šiltnamio efekto sumažinimo.
Gal kada nors kaip nors kas nors...
... Yra žmonių, kuriems visada dangus griūva. Suprantama – ir kaip negrius, jei net JT, pasitelkusios savo specialistus, tą griūtį kasdien pranašauja. Štai paskutinės išvados: sparčiai artėjame prie ribos, kurią peržengę nebegalėsime atkurti natūralios aplinkos. Brangieji JT specialistai! Tą ribą daugelyje vietų jau senokai esame peržengę. Kas čia per naujiena? O štai ir dar viena JT finansuojamų organizacijų žinia: penktadalis augalų ir gyvūnų visiškai išnyks, jei radikaliai nepakeisime savo santykių su gamta per artimiausius 10 metų. Vėl ozono skylės? Ir vėl su JT palaiminimu? Beje, dar 33 proc. rūšių per tą laiką taip nunyks, kad vargu ar galės savo jėgomis atsikurti. Neužmirškime, jog pagal tas pranašystes viskas atsitiks ne kokioje nors koralų salelėje, o visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje.
Visiems linkiu ilgo amžiaus, kad suspėtume pamatyti tą katastrofą...
Patiklūs gerieji žmonės viliasi, jog Japonija, kuri iki 2012 metų vadovaus Biologinės įvairovės konvenciją (Rio de Žaneiro konvencija) pasirašiusioms šalims, sutelks pasaulį didiems darbams. Mat įsipareigota iki 2020–ųjų metų ryžtingai sumažinti vartojimą, apslopinti daugelio šalių ūkinius apetitus ir pasiekti, kad visi pasaulio žmonės tą suprastų.
Dekalogą supranta visi. Jau tūkstančius metų. Na, ir ką?
Ir šalys, ir žmonės apetitus sumažina tik bėdai ištikus ar per prievartą. Taupieji japonai pamokys pasaulį, kaip reikia santūriai gyventi? Juk patys tą patį pasaulį užvertė krūvomis ir reikalingų, ir nelabai reikalingų prekių. Tie raginimai savanoriškai mažinti vartojimą primena mantrą, kuri jau baigia nusibosti.
Nežinau, sąmoningai ar ne, bet buvo padaryta nepaprastai taikli baterijų reklama. Iš palaidos jų galybės staiga susiformuoja toks milžinas – lyg Gargantiua, lyg King Kongas, pasvyruoja ant linkstančių kojų, paskiau nuvirsta tarsi dramblys, ištiesdamas straublį, ir baterijukės vėl pažyra, bėga mūsų link, ir kiekviena – su keista, labai keista, nieko gera nežadančia praverta burnike. Tai lyg simbolis – energija suėda ir King Kongą, ir dramblį...
Ir tai teisinga – jokie kiti žmonijos poreikiai šiandieniniame pasaulyje nedidėja taip sparčiai, kaip energijos.
Reikia suprasti milijardus žmonių, besiveržiančių iš skurdo. Šiandien jiems mažai terūpi, ar kieme dvelkia kokiais nors šaneliais, ar kiaulių mėšlu. Jie svajoja, kad vaikai gyventų ir sočiau, ir patogiau, prasimokslintų. Paskiau bus galima galvoti ir apie emisijų sumažinimus.
Jei nenorime už duoną mokėti dešimteriopai daugiau, turėtume tyliai melstis, kad tik Kinija, Indija ar net visas kontinentas – Afrika - sau elektrą gamintų iš akmens anglies. Jei padarys taip, kaip mes, – prisijungs prie naftos ar dujų – šių kaina pakils iki padangių. O duona „pririšta“ prie naftos. Jei Kinija norės būtinai patenkinti visus poreikius, per ją turės tekėti nauja Jangdzė, plukdanti vien tik naftą; per Indiją – naujas naftos Gangas; na, per Afriką - tegul kokis nors Limpopo...
Ir šiuo atveju nereikia sapnuoti apie atsinaujinančią energiją. Ji, bent jau Lietuvoje, buvo ir liks nedidelė energijos gamybos dalis.
Nors yra vilčių, teikiančių optimizmo. Viena iš jų, gana reali, - tai vis intensyvesnis dujų telkinių eksploatavimas. Jų daug, tiesiog ranka pasiekiamų. Tarkime, kad ir Persų įlankos zonoje. Suskystintų dujų eksportas Katare jau sudaro daugiau nei penktadalį bendrojo vidaus produkto. Prognozė – naftos eksporto dalis mažėja, suskystintų dujų – didėja. Visais atžvilgiais tai gana švarus kuras.
Ton pusėn ienas suka ir kitos šalys, turinčios dujų telkinių. Kokie gamtinių dujų ištekliai pasaulyje? Niekas nežino. Šiaip ar taip, milžiniški.
O štai kiek gali būti metano (kuris sproginėja šachtose) amžinojo įšalo zonoje daugmaž apskaičiuota. Tie plotai didžiuliai – apie 50 proc. Rusijos, taip pat Kanados, Aliaskos šiaurė ir kt. Rusų įšalo tyrinėtojų apskaičiavimai rodo – jei visas metanas, esantis amžinajame įšale, staiga prasiveržtų paviršiun, jo apimtis dešimtį kartų viršytų mūsų atmosferos apimtį.
Gal nereikia... Gal sugalvosime, kaip jį sudeginti po truputį. Anksčiau ar vėliau didelė dalis dabartinio amžinojo įšalo dings, jis ištirps. Juk klimatas šyla.
O apie tai, kaip mes pasirengę sumažinti vartojimą, gražiai pasako kita reklama – pagal šventąją kalėdinę melodiją dainuojama dainelė, ką ir kur galima įsigyti. Čia pat – svarbiausias akcentas: „Kalėdos – geras laikas pirkti!”
