Darni raida suvokiama kaip ekonomikos, visuomenės ir aplinkos draugystė. Kitaip tariant, tai žmonijos vystymasis, kai dabartiniai poreikiai tenkinami nesumažinant šansų juos patenkinti ateities kartoms. Bėda ta, kad poreikis – reliatyvi sąvoka. Dėl vienų poreikio lenktyniauti, o kitų - stebėti rengiamų „Formulės 1“ lenktynių ratas vienam automobiliui kainuoja 20 tūkst. dolerių. Tuo metu kai kurių Afrikos šalių gyventojai savo savaitės poreikius patenkina vos už 2 dolerius.
Jei išnyktų žmonės, po 30 metų miestus pasisavintų gamta
Mažiausiai dešimtmetį apie darnios raidos idėją, jos strategiją bei priemones diskutuojama ne rečiau kaip apie ekonomikos plėtrą, skurdo mažinimo planus bei žmonių gerovę. Mat dėl gamtos išteklių civilizacijai pasiekus dabartinį lygį, kai kurie pasaulio protai susimąstė, kad šis „kranelis“ netrukus gali būti užsisuktas. Mes paskęsime savo sukurtų daiktų ir atliekų sąvartyne, trokšdami vis naujų ir naujų žaisliukų, tačiau nebeturėsime, iš ko juos pagaminti. Kita vertus, gal šis scenarijus pernelyg pesimistinis?
Anot Kauno technologijos universiteto Europos instituto docento Leono Žitkaus, darnios raidos idėja nėra nauja. Dar 400 m. pr. Kr. vienas graikų filosofas svarstė, kaip reikia dirbti žemę, kad ji kuo ilgiau išliktų nenualinta.
„Kalbant apie darnią raidą, iškyla keletas problemų. 19-to amžiaus anglų fizikas Kelvinas sakė: „Kai gali pamatuoti tai, apie ką šneki, vadinasi, kažką žinai. Bet jei negali skaičiais išreikšti to, apie ką šneki, tavo žinios ribotos“. Paprastai skaičiais mes išreiškiame, kiek teršalų patenka į orą, vandenį, kosmosą, kiek sunaudojama išteklių, kiek prarandama dirbamų žemių. Kitaip tariant, matuojamas priešingas reiškinys. Mato, kaip įvertinti raidos darnumą, nėra“, - teigė pašnekovas.
„Yra pavyzdžių, kurie būtų labai juokingi, jei nebūtų graudūs. Keletas pažįstamų važinėja uždarbiauti į Norvegiją. Iš ten jie prisiveža norvegų buitinės technikos, kuri buvo išmesta vien todėl, kad sugedo jungiklis ar subraižytas korpusas. Norint utilizuoti visą šią techniką, reikia sunaudoti krūvą energijos, ne mažiau jos reikia naujų daiktų gamybai. Ir norvegai mano, kad jie vystosi labai darniai“, - pasakojo mokslininkas.
„Dar viena problema, kad darnaus vystymosi strategijoje, teigiančioje ekonomikos, visuomenės ir aplinkos darną, visgi dominuoja žmonių interesai. Kitaip tariant žmogus iškelia save į pirmą vietą, o gamta tarsi jam trukdo vystytis. Tačiau ar iš tiesų žmogus turi būti pirmas šiame vystymosi procese? Žvelgiant iš ekologinių pozicijų, žmogus – gamtos dalis, be kurios jis negalėtų egzistuoti. Tuo metu gamta be žmogaus išsiverstų puikiai. Paskaičiuota, kad jeigu, neduok Dieve, Europoje neliktų žmonių, jau po 30-40 metų įžiūrėti didžiuosius Europos miestus būtų labai sunku. Juos užimtų gamta – augmenija ir gyvūnija“, - pasakojo L. Žitkus.
Darnaus vystymosi strategija (ne)įgyvendinama
Taigi biurokratiniame, dokumentų lygmenyje lyg ir pripažįstama, kad darnaus vystymosi strategija – vienintelis žmonijos išlikimo šansas. Antraip teks tik pasirinkti priimtinesnį žūties scenarijų. Jei gyvensime pagal Afrikos gyventojų poreikius, išliksime dar net keletą milijonų metų, jei pasirinksime „Formulės 1“ lenktynininkus ir žiūrovus, anot pašnekovo, galime „ištempti“ vos 100 metų.
„Persilaužimas šioje srityje įvyko 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijoje. Buvo suformuluoti darnios raidos principai. Jie skelbia: „Darnios plėtros interesų centre yra žmonės. Jie turi teisę į sveiką ir kūrybingą gyvenimą harmonijoje su gamta. Teisė vystytis turi būti realizuojama taip, kad būtų teisingai įvertinami dabarties ir ateities kartų poreikiai. Pasiekti raidos darnumą galima tik tuomet, kai aplinkos apsauga yra neatskiriama raidos dalis. Valstybės turi įtakoti raidos darnumą per technologinių procesų tobulinimą ir naujų, palankių aplinkai technologijų kūrimą“, - aiškino L. Žitkus.
Remiantis šiais principais patvirtinta ir ES darnaus vystymosi strategija, kuri tarp svarbiausių prioritetų iškelia klimato kaitą ir švarią energiją, darnų transportą, taupų vartojimą ir tausojančią gamybą, gamtos išteklių saugojimą, visuomenės sveikatą, socialinę įtrauktį, demografiją, migraciją, švietimą ir pan.
Tačiau tenka pripažinti, šios idėjos labiau patrauklesnės, kol jos taip ir lieka dokumentuose.
„Popieriuose viskas atrodo gražiai, tačiau tenka pripažinti, kad realiai nelabai kas keičiasi. Problema ta, kad darnios raidos koncepcijoje egzistuoja prieštaravimai tarp pagrindinių jos elementų – ekonomikos, visuomenės ir aplinkos.
Nežinau, ar ši draugystė apskritai pasiekiama. Įmonės siekia kuo didesnio pelno, šalių vyriausybės – kuo didesnio bendro vidaus produkto ir t.t. Akivaizdu, kad ekonominės raidos prioritetai prieštarauja aplinkos interesams. Ne veltui pastebėta, kad krizių ir sąstingių laikotarpiu atmosferos kokybė gerėja, nes ekonomika apmiršta. Kuo šalis turtingesnė ir kuo sparčiau vystosi, tuo labiau ji teršia aplinką, nepaisant visų jos pastangų. Todėl JAV ir neprisijungia prie Kioto protokolo, nes tai pristabdytų jų vystymąsi“, - mano pašnekovas.
L. Žitkaus teigimu, strategijos bėda, kad ji yra pernelyg abstrakti, todėl lengvai atsiranda labai radikalūs požiūriai šia tema. Vienas kraštutinumas – civilizacija nedaro aplinkai tokios jau didelės žalos, kaip norima įtikinti. Kitas, priešingas, kraštutinumas – gamtos išsaugojimas iškeliamas aukščiau už žmogaus gerovę. Pavyzdys – Lenkijos miestelio Augustavo aplinkkelio istorija. Dėl žaliųjų pasipriešinimo, kad aplinkkelis kirstų gamtos rezervatą, nes jis galimai pakenktų mažytei rezervato teritorijos daliai, 30 tūkst. gyventojų ir toliau turėjo kęsti per vienintelę miestelio sankryžą be paliovos dardančius sunkvežimius.
Taigi ši visuotina idėja, anot mokslininko, vargu ar taps visuotinais veiksmais. Kol vyraus ekonominiai interesai, koncepcija, aišku, bus aktuali, bus svarstoma, vystoma, kai kas net įgyvendinama, tačiau tik tiek.
„Beje, Lietuvos atveju mes dar nepasiekėme tokio lygio, kad galėtume pasakyti, kad turime viską. Mes dar labai daug ko neturime ir sieksime tų dalykų bet kokiomis priemonėmis. Gal nuskambėsiu kaip kraštutinis radikalas, bet šiuo atveju mane stebina išsivysčiusių šalių požiūris, kurios reikalauja, kad ekonomiką pristabdytų dar besivystančios valstybės. Kol mes praktiškai neturėjome ekonomikos, jos sparčiai vystėsi ir pačios beatodairiškai teršė aplinką.
Kita vertus, mes turime vis dar švarią aplinką tik todėl, kad ją paveldėjome iš anksčiau. Dabar mes pradedame ją naikinti, nes vartojimas didėja, o žmonių mąstysena prie naujos situacijos neprisitaikė. Nėra supratimo, kad negalima visų atliekų mėtyti bet kur. Todėl visai normalu, užuot padanga nuvežus į specialią aikštelę, išmesti jas pakelėje. Jei taip elgsimės, labai greitai aplinkos tarša pralenksime išsivysčiusias šalis“, - įspėjo L. Žitkus.
