„Jėgos aitvarus reikia pajusti ir pramokti technikos. Daug jėgų nereikia. Kuo geriau supranti, kaip veikia aitvaras, iš kur atsiranda traukos jėga, kaip į ją reaguoti, tuo greičiau išmoksti“, – įsitikinusi šio sporto entuziastė Stefanie Schnerch.
Jėgos aitvarų sporto bendruomenė keliauja po visą pasaulį, nuolatos ieškodama idealių paplūdimių ir oro sąlygų, tačiau jau penkioliktus metus jie visi susirenka Šiaurės jūroje esančioje Zilto saloje, kur vyksta Zilto taurės varžybos.
Esant idealioms oro sąlygoms, sportininkai gali iššokti į dvidešimties metrų aukštį, tad akivaizdu, kad, be kitų įgūdžių, jėgos aitvarų mėgėjams reikia ir geležinės kantrybės laukiant palankaus vėjo.
Jėgos aitvarų sporto meistrai varžosi keliose rungtyse. Teisėjai vertina šuolių aukštį, greitį ir figūrų atlikimo meistriškumą, o galutinį balų skaičių lemia ir sportininkų prisiimta rizika.
„Atlikdamas triuką, ypač kokį nors sudėtingą, prieš pakildamas užsimerkiu. Būdamas ore jauti, ką darai, bet, kol nenusileidai, nežinai, ar pavyks. Tada atsimerki ir – „Štai! Pavyko!“ Kartais net plojimų sulauki“, – kalba Vokietijos čempionas Marianas Hundas.
Kitais metais jėgos aitvarų sportas bus pirmą kartą įtrauktas į jaunimo olimpines žaidynes.
Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Euromaxx“.
