Primename, kad sostinės gyventojas Eimantas Mikšys pasiryžo neeiliniam eksperimentui - per labai trumpą laiką pasiruošti bėgimui pusmaratonyje. Sportuoti su trenere jis pradėjo lapkričio mėnesį, o savo jėgas sėkmingai išbandė vasario mėnesį Barselonoje vykusiame pusmaratonyje. Visais savo išgyvenimais ir patirtimis jis dalijasi su DELFI skaitytojais. Pirmąjį E. Mikšio straipsnį apie jo neįtikėtiną pasiryžimą ir planus skaitykite čia.

Susikaupimas lemiamai akimirkai

Į Barseloną atvykau trečiadienį, vasario 8 dieną. Norėjau kelias dienas prieš bėgimą adaptuotis prie kiek kitokio oro, pailsėti nuo darbų ir pasimėgauti savo, ko gero, mylimiausiu Europos miestu.

Savaitė fiziškai neturėjo būti sunki. Keturis rytus bėgau po 4 kilometrus, o penktadienį jau pradėjau ilsėtis. Žinoma, nenustojau vaikščioti, bet stengiausi kaupti jėgas mano pirmajam rimtam startui gyvenime.

Akimirka, kai supratau, jog nebeturiu, kur trauktis, buvo penktadienį. Laukdamas, kol man paduos mano 7133 numerį, pamačiau, kiek daug puikiai atrodančių žmonių ateina atsiimti bėgimo paketą. Supratau, jog jie greičiausiai visi už mane bus greitesni, o tai kiek nemalonu, net jei prieš tris mėnesius tikslas buvo tiesiog nubėgti pusmaratonį.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Spengianti tyla

Noriu atsibusti, todėl palendu po dušu. Suvalgau savo nuostabius pusryčius - makaronus, išgeriu elektrolitų gėrimą, suvalgau energetinį natūralų batonėlį ir bandau save nuraminti.

8:00. Išeinu pro duris, o mintyse pasiutpolkes šoka ir seksualumo bombas sprogdina įvairiausios mintys. Ar išėjau ne per anksti? O gal per vėlai? Ar rasiu starto liniją? O jei nenubėgsiu? Ar viską pasiėmiau? O duris užrakinau?

Iš šono žmonėms turėjau atrodyti gal kiek pasimetęs, bet ramus. Su šypsena ir pasitempęs. Dar po pusvalandžio atsiduriu starto pozicijoje. Lieka penkiolika minučių ir mano mintyse viskas nutyla. Įkvėpiu giliai oro. Nebegirdžiu šurmulio, žmonių klegesio, batų taukšėjimo per grindinį. Atlieku tempimo pratimus ir užsimerkiu.

Pokšt. Minia pradeda bėgti ir sulaukęs, kol žmonių srautai šiek tiek praretės, pirmuosius žingsnius dedu ir aš. Jausmas geras - žiūrovai mojuoja, mano starto pozicijoje bėga gal 10 tūkstančių žmonių, o iš viso užsiregistravusių dalyvių net 18 tūkstančių.

Vienintelė distancija - pusmaratonis. Toks mano ir tikslas. Kai nubėgu antrąjį savo kilometrą, mintyse pagalvoju, kad dar įveikta vos dešimt procentų distancijos.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Adrenalinas ir pirmasis nuovargis

Turbūt meluočiau, jei sakyčiau, kad jaučiausi puikiai pasiruošęs šiam pusmaratoniui. Nors iš pradžių, kol dar nepradėjau sportuoti FITUS sporto klube ir nesusipažinau su trenere Audrone, man atrodė, kad bus nuostabus rezultatas tiesiog įveikti tokią distanciją. Barselonoje bėgikams duodamas laiko limitas - 2 valandos ir 45 minutės, tad tai buvo mano orientacinis laikas. Kiek vėliau, trenerė man iškėlė tikslą nubėgti per 2 valandas ir 28 minutes. Aš pats būčiau norėjęs nubėgti per 2 valandas ir 25 minutes, bet tai jau atrodė kiek drąsu.

Penktajame kilometre supratau, kad man kol kas sekasi visai neblogai. Save raminau, kad neskubėčiau į priekį, nors man tai pakankamai sunku. Be galo mėgstu konkuruoti ir kiekvienas mane aplenkęs bėgikas patekdavo į nekvestionuojamą mano juodąjį sąrašą, kuris garantuoja amžiną neapykantą ir vietą pragare, kur savo dainas be sustojimo atlieka Vitalija Katunskytė, o smalos katilą maišo pinčiukas Artūras Orlauskas ir pasakoja anekdotus.

Be to, ties penktojo kilometro žyma grojo visai nebloga muzikos grupė ir ji atliko MUSE kūrinį “Time Is Running Out” (liet. - “Laikas baigiasi”). Pagalvoju, kad visai ironiška ir bėgu toliau.

Dešimtasis kilometras įveikiamas vis dar lengvai, vis labiau pajaučiu, kaip mano kūną perbėga šiurpuliukai ir užplūsta malonus adrenalinas kiekvieną kartą išgirdus būgnų ritmus ir žmonių raginimus bėgti toliau. Pažiūriu į savo laikrodį – 57 minutės. Tai nerealu, dar niekada nebuvau įveikęs 10 kilometrų per greičiau nei valandą.

Keturioliktas kilometras. Jaučiu pirmuosius nuovargio ženklus ir išsekimą, tačiau tokiai situacijai ir buvau įsidėjęs geliuką (tūbelė, iš kurios išsispaudžia valgomas gelis), kurį bėgdamas suvartoju kaip užkandį. Penkioliktajame kilometre pasinaudoju galimybe atsigerti vandens ir jaučiu, jog mano smegenys tuoj gaus perspėjimo signalus iš kūno, kuris vis dar nesupranta, kodėl aš jį čia tampau po visą Barseloną.

Aštuoniolika. Tiek matau priešais save ir akimirkai sustingstu, bet nesustoju. Jūs rimtai galvojat, kad gera mintis bėgti į šią statesnę įkalnę? Pasirodo, nieko baisaus. Bet kaip ir visada pirma mintis būna ta, kuri bando mus apsaugoti nuo pavojų. Laimei, daug jų jau viso pasiruošimo metu sudaužiau į šipulius, tad ir ši skrieja tiesiai į blogų minčių kapinyną.

Ar nubėgau iki dvidešimto? Žinoma. Bet galvoje kirba idėja, jog bėgu greičiau nei turėčiau, todėl galiu šiek tiek prilėtinti ir nekankinti savęs. Svarstau, ar tai gera idėja, bet pamažu lėtinu tempą, kai mane apsikabina kokių 60 metų moteris ir nuskuosdama tolyn garsiai sušunka VAMOS, VAMOS! Nemoku ispaniškai, bet suprantu, kad tai raginimas “Nagi, nagi” bėgti greičiau ir finišuoti.

Nesustoju, nes tai dabar jau principo reikalas. Daug žmonių manimi tiki, ta moteris įpūtė paskutinių jėgų ir kertu finišo liniją iškeltomis rankomis. Aš tai padariau.

Kol valgau bananą ir laukiu medalio, susipažįstu su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių. Užrašas “Lietuva” ant mano ryškiaspalvių blauzdinių atkreipia kitų dalyvių dėmesį. Gvatemalietis, kirtęs finišo liniją kartu su manimi, teiraujasi, ar tai mano pirmasis bėgimas. Taip. Bet jau tikrai žinau, kad ne paskutinis.

Ir čia suprantu, kad mes visada jaučiamės nepasiruošę ir jaudinamės, kai kažką darome pirmą kartą. Tik šį savo pirmą kartą prisiminsiu labai ilgai - 2 valandos 9 minutės ir 25 sekundės. Tai geriausias mano laikas kol kas ir labai džiaugiuosi, kad jį pavyko pasiekti tą apsiniaukusią dieną Barselonoje. Nuo šiol pats sau galiu sakyti, kad viskas yra įmanoma.

Vietoj pabaigos – nauja pradžia

Per visą savo trijų mėnesių pasiruošimo etapą numečiau 17 kilogramų. Jei man kas būtų pasakęs, jog jausiuosi taip gerai, turbūt būčiau pasiryžęs šiam eksperimentui anksčiau. Iš žmogaus, kuris nesugebėjo nubėgti nė vieno kilometro, tapau tuo, kuris įveikė pirmą savo pusmaratonį. Nesureikšminu, bet malonu.

Manęs daug kas klausia, o kas bus toliau? Nežinau. Bet turbūt blogas eilinis, kuris nenori tapti generolu. Perfrazuojant - blogas bėgikas, kuris nenori nubėgti maratono. Nemanau, kad tai bus sekantis mano bėgimas, dar noriu įveikti kelis pusmaratonius, pagerinti savo rezultatus ir tada jau imtis dvigubai didesnės distancijos.

Šiame etape man buvo labai svarbus FITUS sporto klubo palaikymas. Ypač - trenerės Audronės Pakalenkaitės. Buvo dienų, kai pagalvodavau apie metimą, kai darbų buvo tiek, jog net nebenorėjau pagalvoti apie nieką daugiau. Užsidaryti namie. Dingti. Nekelti telefono. Neatrašyti žinučių. Bet vis tiek mudu tęsėme. Atkakliai siekėme tikslo ir jį pasiekėme. To niekada nepamiršiu. Sporto klubo administracijos padrąsinantys žodžiai, trenerių tvirti rankos paspaudimai vienareikšmiškai prisidėjo prie sėkmės taip pat.

Neabejoju, jog viso to nebūčiau pasiekęs ir be draugų palaikymo. Tad ačiū, Karoli, Rimantai, Egidijau, Arnai, Kristina, Ingrida, Agne, Ugne, Nerijau, Simona, Odeta, Vesta, Ieva ir visi kiti, kurie rašė man smagias ir įkvepiančias žinutes, nuolat teiravosi apie progresą. Ačiū mamai už tai, kad palaikė, nepaisant to, jog daug kas iš šono sakė, kad Eimantas nubėgtų tokį atstumą tik tokiu atveju, jei jį kas vežtų automobiliu.

Ačiū Viliui Aleliūnui už pirmuosius patarimus bėgant ir tinkamai parinktus bėgimo batelius, kurie tapo mano geriausiais draugais. Linkėjimai ir DELFI kolektyvui - ypač Kęstučiui ir Arnui - už tikėjimą ir šypsenas. O kur dar nuostabus ir palaikantis mano darbo kolektyvas: Martynai, Aurelija, Roma, abudu Vytautai, Edvinai - jūs nuostabūs.

Matote, kiek daug žmonių. Sėkmingas finišas susideda iš daugelio mažų akimirkų, apie kurias supranti tik tada, kai tai jau įvyko. Tai kiekvieno žmogaus šypsena gatvėje, kai tau tiesia ranką ir tave palaiko, nors mato pirmą kartą. Bėgdami turite atverti savo širdį, protą, krūtinę ir pečius. Atsiverti pasauliui ir bėgti tiesiai į jį. Tad iki susitikimo kituose šių metų startuose!