– Paplūdimio tenisas į populiarumo aukštumas pasaulyje šovė tik pastaraisiais metais. Kada jūs atradote šį sportą?

– Aktyviai žaisti pradėjau prieš penkerius metus, o aikštelėje atsidūriau, galima sakyti, atsitiktinai. Esu profesionalus lauko teniso žaidėjas, tačiau dėl nugaros traumos karjerą teko užbaigti vos 20 metų, 2002-aisiais. Po to dirbau treneriu Lietuvoje, Ispanijoje, Rusijoje.

Manau, kad gyvenimas yra sportas, todėl nuolat dairiausi naujų iššūkių. Išbandžiau nardymą, biliardą, bet niekas stipriau neužkabino.Tuomet Vilniuje gyvenęs draugas iš Italijos padovanojo man paplūdimio teniso raketes. „Va, – sako – pabandyk, mes Italijoje žaidžiam“. Būtent Italijoje gimė paplūdimio tenisas, italai diktuoja madas, iš čia kilę šiuo metu pajėgiausi sportininkai. Italas – ir didžiausia visų laikų paplūdimio teniso žvaigždė Alessandro Calbucci.

Tąkart pamušinėjom kamuoliuką be tinklo ir tiek. Vėliau, 2012 metais, kartu su savo teniso partneriu lankėmės Sankt Peterburge ir užmatėme, kad vyksta tarptautinis paplūdimio teniso turnyras. Draugas pasiūlė pažiūrėt varžybas. „Kodėl tik pažiūrėti? Sužaidžiam!“, – pakviečiau.

Stebuklas įvyko! Mus užregistravo turnyrui, nors reitingo taškų neturėjome, o ir sportininkų registracijos terminas jau buvo pasibaigęs. Turnyras nebuvo aukščiausios kategorijos ir mums padarė išimtį kaip užsieniečiams. Tiesa, buvo ir daugiau komandų be reitingo taškų. Tuo metu paplūdimio tenisas buvo žemesniame lygyje nei šiandien, dabar tokie stebuklai nebeįmanomi.

Žodžiu, nutiko taip, kad be jokio pasiruošimo, be treniruočių laimėjome pirmąjį turnyro mačą ir gavome tarptautinio reitingo taškų. Tai mus labai motyvavo ir įkvėpė žengti toliau. Prasidėjo kelionės...

– Ir tada ėmėte dalyvauti turnyruose?

– Taip. Prie Baltojo tilpo pasikabinome badmintono tinklą, pradėjom intensyviai treniruotis. Netrukus vėl nusišypsojo sėkmė – parašėme laišką prestižinio teniso turnyro „Porsche Tennis Grand Prix“, vykstančio Štutgarte, organizatoriams ir gavome „wild card“, vadinamą baltą kortą. Ją turnyrų organizatoriai gali suteikti bet kuriems sportininkams, įprasta, kad balta korta įteikiama rėmėjams ar svečiams.

„Porsche Tennis Grand Prix“ yra aukščiausios kategorijos moterų lauko teniso turnyras. Tąkart turnyras buvo papildytas vienu paplūdimio teniso kortu, kuriame ir varžėmės. Ši kelionė dar labiau įkvėpė siekti naujų rezultatų paplūdimio tenise.

Pradėjome keliauti. Ėmėme žaisti po du turnyrus per mėnesį. Per pirmus metus nuo balandžio iki balandžio sužaidėme maždaug 25 turnyruose. Paskaičiavau, kad atlaikėm apie 40 skrydžių į turnyrus lėktuvu, o kiek dar automobiliu buvo riedėta.

– Kiek šalių aplankėte?

– Tikslų skaičių sunku pasakyti. Iki šios dienos su paplūdimio tenisu aplankiau daugybę šalių, tarp jų – Kanarų salos, Portugalija, Italija, Vokietija, Šveicarija, Austrija, Suomija, Tailandas, Lenkija, Estija, Rusija, Ukraina.

Paplūdimio tenise labai daug bendravimo, čia nėra ilgamečių ir nuolatinių partnerių, kaip dailiajame čiuožime. Tai yra normali praktika – kuo daugiau partnerių keiti, tuo daugiau patirties įgauni. Nors žaidžiama poromis, žaidėjų reitingai yra asmeniniai, kiekvienam skaičiuojami atskirai.

Taigi, viename turnyre gali žaisti kartu su italu, kitame – su lietuviu, trečiame – su argentiniečiu. Užsimezgė daugybė įdomių pažinčių. Daugybėje skirtingų šalių ir miestų turiu sporto draugų, kuriems atvykęs galiu drąsiai skambinti ir būsiu sutiktas.
Paplūdimio tenisas man padovanojo ir širdies draugę. Su buvusia Rusijos rinktinės nare jau ketverius metus ir draugaujam, ir kartu dalyvaujam mišriuose turnyruose.

– Romantikos, atrodo, netrūksta…

– Vasaros metu 90 procentų turnyrų vyksta paplūdimiuose, prie jūros. Italijoje yra pliažų, kuriuose tinklai žaidimui sustatyti kiek tik akys užmato. Pavyzdžiui, Austrijoje turnyrai organizuojami prie gražiausių ežerų. Nemeluoju sakydamas, kad paplūdimio tenisas suteikia progą lankytis gražiausiuose pasaulio kampeliuose.

Galima sakyti, kad šis sportas vasarą ištęsia per visus metus. Žinoma, uždaroje salėje aikštelių neskalauja jūra, tačiau nepaprastai gera lakstant basomis ant šilto smėlio matyti, kaip už lango sninga.
Tiesa, kol durų Vilniuje neatvėrė DELFI sporto centras, susidurdavome su didžiule problema. Vasarą – aktyvus sportas, turnyrai, įgauni formą, o žiemą – viskas, nėra kur treniruotis. Dabar ši problema nebekyla.

– DELFI sporto centre pradėjote formuoti paplūdimio teniso grupes. Kokių klientų laukiate?

– Paplūdimio tenisas yra saugus ir nesudėtingas sportas, ant smėlio vienodai gerai jaučiasi ir jaunas, ir senas. Gera naujiena ir ta, kad norint pradėti žaisti, patirti žaidimo malonumą, nereikia daug laiko ir pastangų. Žaidimu galima pradėti mėgautis jau po kelių treniruočių.

Tai – visos šeimos sportas, nereikalaujantis didelių investicijų į inventorių. Čia net batelių nereikia, žaidimas vyksta basomis, minimali traumų tikimybė. Maža to, sportas ant smėlio yra puikus fizinei sveikatai. Tiek krepšininkų, tiek kitų sportininkų fizinio pasirengimo treniruotės vyksta būtent ant smėlio.

Vilniaus paplūdimio teniso akademijoje laukiame suaugusiųjų, kurie žiemos metu nori neprarasti formos. Žinoma, didžiausią dėmesį skiriame vaikams. Svarbiausi mūsų klientai, mūsų VIP yra būtent mažieji sportininkai. Kaip ir bet kuriame sporte, taip ir paplūdimio tenise, geriausių rezultatų galima pasiekti pradėjus treniruotis nuo jaunų dienų.

– Kokio amžiaus vaikams rekomenduojate paplūdimio tenisą?

– Žaisti paplūdimio tenisą rekomenduoju pradėti nuo 6-7 metų. Pirmokus jau visiškai drąsiai galima leisti į aikštelę. Visų pirma grupes formuojame pagal amžių, o vaikams pradėjus žaisti, perskirstome pagal žaidėjų lygį. Dešimties metų vaikai jau dalyvauja oficialiuose tarptautiniuose turnyruose.

Vaikams, norintiems pabandyti, kas per daiktas yra paplūdimio tenisas, nereikia jokios įrangos. Pakanka šortų ir marškinėlių, o raketę ir kamuoliukus parūpina akademija. Dabar – ypač palankus metas pradėti sportuoti. Ką tik atidarytame DELFI sporto centre sukurtos geriausios įmanomos sąlygos paplūdimio tenisui, analogų kurioms nesu matęs niekur pasaulyje.

Dar prieš penkerius metus uždarų paplūdimio teniso smėlio aikštelių nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Populiarėjant šiam sportui, centrai kaip grybai dygsta įvairiose šalyse. Man teko sportuoti uždarose salėse Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Latvijoje ir galiu drąsiai sakyti, kad DELFI sporto centras yra visa galva aukščiau.

Mūsų sporte svarbiausia yra aukštos lubos ir tinkamas apšvietimas. Tokio aukščio lubų kaip Vilniuje neteko regėti nei viename kitame centre, o čia įdiegtas apšvietimas žymiai pranoksta tarptautinius normatyvus. Smėlio aikštelės, smėlio kokybė yra fantastiška ir aš nė kiek neperdedu.

Labai abejoju, kad tokias sąlygas savo karjeros pradžioje turėjo ryškiausiai spindinti paplūdimio teniso žvaigždė Alessandro Calbucci.