Aleksandras Kojève'as buvo rusų aristokratas, filosofijos profesorius, aukšto rango Prancūzijos valstybės pareigūnas ir – ko gero – šnipas, rašo „Politico“.
Sunku patikėti, bet jis laikomas ir vienu iš ankstyvųjų ES architektų.
Pasinaudodamas savo įtakinga padėtimi Prancūzijos ekonomikos ministerijoje, jis įkvėpė visą kartą intelektualų ir savo žiniomis dalinosi su politikais, kurie vėliau valdė Prancūziją ir Europą.
Nors buvo nemažai tų, kurie tikėjo sąjungos idėja, visgi A. Kojève'o indėlis buvo reikšmingiausias padedant įgyvendinti Romos Sutartį – dokumentą, kuris padėjo pagrindą Europos ekonominei bendrijai ir skatino „dar glaudesnės sąjungos“ principą. Bet 27 ES lyderiai švęsdami sutarties šešiasdešimtąsias metines Italijos sostinėje viešai A. Kojève'o neminėjo.
Jo gyvenimas buvo palyginti trumpas ir paženklintas ginčų. Jis mirė Briuselyje būdamas 66-erių, ir po mirties buvo apkaltintas šnipinėjimu Maskvai. Artimiausi A. Kojève'o draugai šiuos kaltinimus aršiai neigė.
Nors ir neilgas, A. Kojève'o gyvenimas buvo pilnas kontroversijos. Sykį jis save apibūdino kaip „Stalino sąžinę“ ir akivaizdžiai mėgavosi provokatoriaus vaidmeniu, net ir kurdamas pamatus pokario Europos politinei santvarkai.
Daugialypis žmogus
A. Kojève'as, kurio tikrasis vardas – Aleksandras Koževnikovas – gimė 1902 metais turtingoje rusų dailininko Vasilijaus Kandinskio šeimoje. Iš Rusijos jis pasitraukė 1920 metais po revoliucijos.
Pastudijavęs filosofiją Vokietijoje, jis persikėlė į Prancūziją ir pasikeitė pavardę į kiek labiau prancūziškai skambančią – Kojève. Nuo 1933 iki 1939 metų jis dėstė prestižinėje Paryžiaus mokykloje „École pratique des Hautes Études“.
Jo seminarai apie vokiečių filosofą Hegelį tapo legendiniais. Tarp jo studentų buvo psichoanalitikas Jacques Lacan‘as, politologas Raymondas Aronas ir rašytojas Raymondas Queneau. Jo pažįstamų rate sukiojosi ir ekonomistas Robertas Marjolinas – vienas iš dviejų prancūzų komisarų pirmojoje Europos Komisijoje, o jo draugystė su politikos filosofu Leo Straussu nuolat atsidurdavo visuomenės dėmesio epicentre.
4-ajame dešimtmetyje A. Kojève'as skelbėsi stalinistu. „Jis neturėjo jokių iliuzijų dėl Stalino valdžios barbarizmo“, – rašė Robertas Howse savo esė, publikuotoje Hoover‘io Instituto tinklapyje. „Priešingai – atrodo, kad A. Kojève'as tikėjo, kad priverstinė modernizacija yra vienintelė, arba bent jau greičiausia priemonė atvesti Rusiją į tokį tašką, iš kurio ji galėtų taikiai judėti teisėmis paremto režimo link. Stalinas tebuvo tik įrankis.“
Francis Fukuyama pritaikė ir išpopuliarino A. Kojève'o „Istorijos pabaigos“ disertaciją – ji skiriasi nuo Fukuyamos vėliau išleistos knygos tuo, kad čia ideologinės kovos pabaigą pranašauja Prancūzijos Revoliucija ir Napoleonas, o ne Vakarų liberaliosios demokratijos triumfas.
A. Kojève'o knyga apie Hegelį, kurią amerikiečių filosofas Allanas Bloom’as apibūdino kaip „vieną iš kelių svarbių XX-tojo amžiaus filosofijos veikalų“, vis dar yra plačiai vertinama ir itin reikšminga A. Kojève'o intelektiniu indėliu, formavusiu pokario žemyno politinį identitetą.
„Jis yra vienas iš nedaugelio Europos veikėjų, kurie buvo reikšmingi tiek diplomatinėje, tiek kultūrinėje srityje“, sakė jo biografas, italų filosofas ir žurnalistas Marco Filoni, kuris surinko ir publikavo daugybę A. Kojève'o draugų straipsnių knygoje „Kojève mon ami“.
Nuo 1945 metų iki mirties 1968-taisiais Briuselyje, A. Kojève'as užėmė plataus masto, bet aiškiai neapibrėžtas pareigas Prancūzijos ekonomikos ministerijos prekybos skyriuje.
„Jis dirbo Prancūzijos administracijoje, bet neturėjo aiškių pareigų“, sakė Raymond Phan Van Phi, buvęs aukštas Komisijos pareigūnas, kuris dirbo su A. Kojève'u 1960 metais ir teigė, kad rusų diplomato valdžia buvo iš dalies paremta „jo daroma didele intelektine įtaka prancūzų ekonomikos kūrėjams, kurie tuo pat metu buvo ir geriausi Prancūzijos derybininkai“.
Buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Raymondas Barre‘as, kuris dirbo pas A. Kojève'ą stažuotoju, sykį apibūdino jį kaip „išskirtinį derybininką“ ir „prancūzų prekybos politikos pilkąjį kardinolą“, teigdamas, kad rusas „puikiai pasitarnavo per derybas dėl Romos Sutarties“.
Diplomatinis teroras
Savo karjerą ekonomikos ministerijoje A. Kojève'as pradėjo kaip vertėjas (vertė iš sanskrito, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbų), kol po truputį kildamas karjeros laiptais užsitarnavo nepalaužiamo derybininko reputaciją.
„Kai atvykdavo A. Kojève'as, kitose delegacijose kildavo panika“, rašė Bernard Clappier, aukštas Prancūzijos valstybės pareigūnas ir buvęs Roberto Schumano (buvusio Prancūzijos premjero ir vieno svarbiausių sąjungos kūrėjų) administracijos vadovas. „Jis tikrai buvo išskirtinio proto“.
Rusas sudarė įtakingą trio su B. Clappier’u, kuris taip pat dirbo ekonomikos ministerijoje, ir Olivieriu Wormseriu iš užsienio reikalų ministerijos, vėliau tapusiu Prancūzijos Banko gubernatoriumi. O. Wormseris vėliau teigė, kad šis trio padėjo nubrėžti Prancūzijos pokario politikos gaires.
Vienas iš karo padarinių buvo įsigalėjęs protekcionizmas, bet A. Kojève'as dėjo visas pastangas, siekdamas mažinti muito mokesčius ir kitus prekybos barjerus. A. Kojève'o idėja atidaryti šešių steigėjų – Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Beneliukso šalių – rinką buvo „laisvai prekiauti bendrais produktais, kas visuomet ir buvo pagrindinis šios liberalizacijos tikslas“, rašė R. Barre.
Šis mąstymas nutiesė kelius į Romos sutartį, o „šis metodas leido mums 1968 metais įsteigti bendrąją rinką – metais anksčiau nei tai buvo numatyta sutartyje, rašė R. Barre.
A. Kojève'as buvo pagarsėjęs kaip provokatorius, kuris mėgo kelti vėją prie derybų stalo prieš pateikdamas adekvatų sprendimą, kuriam visi pritartų.
Ankstyvajame 7-ajame dešimtmetyje, kai Europos Ekonominė Bendrija sunkiai derėjosi su Amerika dėl muitų, A. Kojève'as buvo pakviestas kaip geriausias derybininkas. Tokį prisiminimą savo straipsnyje aprašė kanadietis diplomatas Rodney Grey‘us. Jis tvirtino, kad rusas sėkmingai pasuko derybas sau reikiama linkme. Tačiau sklinda kalbos, kad amerikiečių pareigūnams nepatiko A. Kojève'o taktikos ir jie praminė jį „slidžiu žalčiu“.
„Jis mėgavosi galėdamas amerikiečiams parodyti jų nuoseklumo stoką,“ – prisimena O. Wormseris.
Galiausiai A. Kojève'as už savo nuopelnus buvo apdovanotas Garbės Legiono apdovanojimu – aukščiausiu šalies įvertinimu. Tačiau jo ištikimybė Prancūzijai buvo ne kartą kvestionuota po jo mirties.
Kaltinimai šnipinėjimu
1999 metais prancūzų dienraštis „Le Monde“ sukėlė tikrą audrą, kai publikavo straipsnį, kuriame teigė, kad rasta rusų žvalgybos duomenų, kurie įrodo, kad rusų mąstytojas buvo Sovietų žvalgybos agentas.
Nors įrodymai pasirodė abejotini, „britų dešiniųjų dienraštis „Telegraph“ su melodramine aliteracija paskelbė, kad „stebuklingas mandarinas paaiškėjo besąs piktybinis apgamas“ – rašė Matthew Price‘as savo straipsnyje „Šnipas, kuris mylėjo Hegelį“, kuris buvo publikuotas leidinyje „Lingua Franca“.
Kanadiečių diplomatui Grey‘ui šie kaltinimai nekėlė jokios nuostabos, ypač turint omenyje A. Kojève'o provokuojančius pareiškimus. Jis buvo laikomas anti-amerikiečiu ir anti-britu, o jo karštas įsitraukimas į Europos projektą daug kam atrodė kaip būdas atsverti Amerikos galiai. Visgi Grey‘us pripažįsta, kad be aiškių įrodymų sunku padaryti išvadą, ar rusas išties buvo Kremliaus šnipas.
Jo draugai, žinoma, tuo netikėjo. „Niekad netikėjau šiais kaltinimais“ – sakė Phi, buvęs Komisijos pareigūnas.
O. Wormseris, buvęs Prancūzijos banko gubernatorius, irgi buvo skeptiškas: „Niekada netikėjau, kad jis galėjo būti komunistas. Atvirkščiai – man jis visuomet atrodė visiškai priešingų pažiūrų.“
Raymondas Aronas rašė, kad A. Kojève'as iš tiesų buvo nesuprastas – jo pareiškimai buvo nuolatinis bandymas stebinti buržuaziją, provokuoti, kelti triukšmą. „Jis tarnavo Prancūzijai laisva valia, be menkiausios dvejonės dėl savo lojalumo“.
Kyla klausimas, kodėl filosofijos profesorius apskritai nusprendė tapti biurokratu. Į tai pats A. Kojève'as turėjo aiškų atsakymą: „Visada norėjau žinoti, kaip kuriama istorija“.