Netrukus po to jau krito Prancūzijos naikintuvų nešamos bombos Sirijoje – pats realiausias karas ir nebevalia to vadinti niekaip kitaip.
Per bendrus Prancūzijos ir JAV antskrydžius buvo sunaikinta viena „Islamo valstybės“ (ISIS) vadavietė, džihadistų verbavimo centras, šaudmenų sandėlis ir „teroristų“ mokymo stovykla, 116 benzinvežių, kuriuos naudojo teroristai. Kiek žuvo žmonių – niekas jau nebepasakys. Tikrų tikriausias karas.
Blogiausia, kad Europa to nenori matyti ir pripažinti. Nenori imtis griežtų politinių sprendimų, nenori pabusti iš politinio sapno. Kaip dar prieš išpuolį Paryžiuje rašė politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, „problemų sprendimas šiuose regionuose [Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje] reikalautų geopolitinio mąstymo ir jėgos naudojimo, verstų vadovautis ne tik gražiais idealais, bet ir realistiniais galios politikos orientyrais. Tačiau kairuoliško pacifizmo ir abstraktaus humanizmo persmelkta ES apsimeta gyvenanti pasaulyje, kuriame galima apsieiti be geopolitikos, praktinės išminties ir kariuomenių, kitaip tariant – be stuburo, raumenų ir galvos, tik su labai jautria širdimi, plakančia teletabių šokio ritmu“. Ir jis visiškai teisus. Niekas taip gerai neatskleidė ES politinio neveiksnumo, kaip pabėgėlių krizė.
Tuo tarpu Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude'as Junckeris ir netgi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius toliau ragina visus ramiai miegoti ir nesieti pabėgėlių krizės su terorizmo išpuoliais, toliau nuosekliai laikytis pabėgėlių kvotos politikos ir viskas savaime išsispręs! Absurdas.
Pabėgėlių krizė labai aiškiai išryškino seną ir neišspręstą ES problemą: integracijos politikos kapitalinį žlugimą. Gal ir nebūtų taip blogai su pabėgėliais, jeigu žinotume, kad tikrai esame juos pajėgūs pilnai integruoti ir išmokyti būti atsakingais valstybių piliečius – bet taip nėra ir niekada nebuvo. Prancūzijoje jau gyvena 1,5 mln. musulmonų bendruomenė. Gyvena jau trečioji emigrantų karta, kurių atstovai, kaip skelbiama, ir surengė terorizmo išpuolius. Kaip galima ramiai šnekėti, save ir kitus apgaudinėti, kad šiemet papildomas milijonas ir keli milijonai atvykstančių į ES ateityje (daugiausiai musulmonai) bus kitokie? Kodėl jie turi būti kitokie, kodėl jie elgsis kitaip?
ES imigrantų integracijos politika žlugo. Pripažinkime tai, atsibuskime ir darykime sunkius, bet būtinus sprendimus.
1. Turi būti nutraukta „atvirų durų“ politika pabėgėliams. Akivaizdu, kad dabartinė ES politika, kuri susiklostė dėl didžiulių pabėgėlių srautų į mūsų regioną ir kuriai prieštarauja dalis ES šalių, neveiksni. Lapkričio 13 d. įvykiai įrodė, kad į ES prasmukęs vienas teroristas gali pridaryti didžiulės žalos visai bendrijai ir visuomenei. Darbo partija Vyriausybei siūlo Europos Komisijoje laikytis pozicijos, kad būtų sugriežtinta išorinių ES sienų kontrolė, suvaldyti į Bendriją atvykstančių pabėgėlių srautai, itin griežtai tikrinami atvykstantys asmenys. Net vienas prasmukęs teroristas – yra vienu teroristu per daug.
2. Ekonominiai migrantai privalo būti pradedami grąžinti į kilmės šalį, karo pabėgėliams turi būti taikoma „laikinojo prieglobsčio“ politika. Teigiama, kad per 80 proc. visų šiemet ES pasiekusių pabėgėlių yra priskirtini ekonominiams migrantams. Jie nėra karo pabėgėliai, todėl ES, laisvai ir nevaržomai įsileisdama juos į Bendriją, rizikuoja savo piliečių saugumu, ekonomine ir socialine gerove. Pagal ES numatytus reikalavimus, tokie pabėgėliai privalo būti nedelsiant grąžinti į kilmės šalis. ES privalo laikytis pozicijos, kad ekonominiai pabėgėliai negali atvykti į Bendriją, pasinaudodami karo pabėgėlių statusu.
ES privalo pasiųsti aiškią žinią, kad ekonominiai pabėgėliai negali vykti į ES nevaržomai – tam yra numatytos legalios procedūros, kurios šiuo metu nebegalioja, bet privalo būti grąžintos.
Pagal Bendrijos galiojantį teisinį reguliavimą priimtiems ir priimamiems pabėgėliams, kurie atitinka „karo pabėgėlio“ statusą, Darbo partija siūlo taikyti „laikinojo prieglobsčio“ politiką. Šio statuto turėtojams laikinas prieglobstis ES suteikiamas tik kol vyksta kariniai konfliktai jų kilmės šalyje. Vėliau asmuo turi saugiai grįžti į savo kilmės šalį.
Šis punktas yra itin svarbus, jo nevykdymas grasina suskaldyti visą Bendriją: Lenkija ir Latvija jau pareiškė, kad jų nebedomina pabėgėlių kvotų sistema, Vengrija niekuomet jai nepritarė, Slovakija laikosi tokios pačios nuomonės. Lietuvoje visuomenės nuomonė šiuo klausimu irgi visiškai aiški – daugiau kaip 70 proc. piliečių tam nepritaria. Kiek dar save apgaudinėsime, kad viskas šioje vietoje yra gerai?
3. ES ir NATO turėtų iš naujo labai gerai persvarstyti klausimą apie antžeminių operacijų vykdymą prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje ir kitur. Prancūzijos įvykiai įrodė, kad „Islamo valstybės“ teroristinė grupuotė be galo pavojinga ne tik ES, bet ir visai tarptautinei bendruomenei. Tik ryžtingas teroristinės organizacijos likvidavimas prisidėtų prie saugesnės ES bei tarptautinės bendruomenės ateities. Kariniai veiksmai liudija, kad vien oro antskrydžiais grėsmingos situacijos neišspręsime, todėl reikia ryžtingai siekti, kad būtų sukurta vieninga karinė strategija, pagal kurią, nepažeidžiant tarptautinės bendruomenės reikalavimų, būtų vykdomos antžeminės operacijos prieš vieną pavojingiausia pasaulio teroristų grupuočių – „Islamo valstybę“.
ES reikia kuo skubiau atsibusti iš pernelyg ilgai užsitęsusio letargo miego. Atsibudimas bus gal ir lėtas, pradžioje vangus ir sunkus, bet jis gyvybiškai reikalingas. Kitaip dar mūsų karta stebės, kaip ES susiskaldo pati arba bus suskaldyta išorės jėgų.