Jeigu tendencijos nesikeis, prognozuojama, kad Lietuvoje 2040 m. gyvens 1,9 mln. žmonių – tai daugiau nei milijonu mažiau nei gyvena šiandien. Ir tai nutiks dar daugeliui mūsų esant gyviems – vos per 25 metus!
Kai kas galėtų replikuoti – tokia yra narystės Europos Sąjungoje kaina, globalėjančio pasaulio ir nevaržomos judėjimo laisvės privalumas. Galbūt kai kam toks požiūris yra priimtinas, tačiau ar tikrai mes, vos 3 mln. gyventojų beturinti tauta, galime sau leisti laisvai švaistytis mūsų brangiausiu turtu – savo tautiečiais? Esu tikras, kad ne. Todėl mes, Lietuvos politikai, turime imtis visų įmanomų priemonių, kad Lietuvos tauta gausėtų ir klestėtų, kad būtų kuo mažiau norinčių ieškoti laimės svetur, o ją suradę vis tiek norėtų grįžti.
Džiaugiuosi, kad nuo gūdžių 2010 m., kai iš Lietuvos išvyko virš 80 tūkst. žmonių, emigracijos mastai sumažėjo daugiau kaip perpus. Grįžtančių lietuvių skaičius (beje ir imigruojančių užsieniečių) stabiliai auga, bet išvyksta vis dar daugiau, o įvertinus gimstamumą ir mirtingumą gyventojų Lietuvoje sparčiai tebemažėja ir problema pati savaime neišsispręs.
Atsižvelgdami į šiuos iškalbingus faktus, mes turėtume jau dabar suprasti, kokios demografinės problemos gresia Lietuvai, užbėgti įvykiams už akių ir imtis būtinų priemonių mūsų tautos išnykimui sustabdyti. Šiandien tas nėra daroma, ir nežinia, ar tyčia, ar netyčia netgi priimami sprendimai, kad Lietuva neturėtų savo emigracijos ir imigracijos politikos.
Vienas iš naujausių tokių skubotų sprendimų – vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio sprendimas naikinti Migracijos departamentą, jo funkcijas perskirstant tarp Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos. Ministras sako, kad tokiu būdu bus sutaupyta apie 300 tūkst. eurų per metus. Tačiau kokią žalą šis sprendimas galės atnešti ateities kartoms vargu ar buvo pasivarginta paskaičiuoti, o žala tikrai bus didelė.
Valstybės kontrolė yra atkreipusi dėmesį, kad šalies migracijos politikoje yra spragų ir trūkumų – ne visada sklandus ir nuoseklus leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo (keitimo) užsieniečiams procesas, gana ilga prieglobsčio suteikimo procedūrų trukmė bei ne visada pasinaudojama galimybe taikyti paprastesnes užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos procedūras. Tačiau svarbiausia netgi ne tai, o ilgalaikės Lietuvos migracijos politikos strategijos nebuvimas ir šio klausimo ignoravimas politinių ir visuomeninių diskusijų plotmėje.
Visos ES valstybės turi atitinkamą valdžios instituciją, kuri yra atsakinga emigracijos ir imigracijos politikos klausimais. 3 ES šalys netgi turi šiems klausimams skirtas ministerijas (Ispanija, Prancūzija ir Danija), kitur veikia atitinkami departamentai ar jų atitikmenys prie Vyriausybės – aukščiausiame valdžios lygmenyje, tuo tarpu Lietuva migracijos klausimus ruošiasi devalvuoti iki policijos poskyrio lygio ir iš esmės apsiriboti pasų išdavimu.
Neapgalvoti ir populistiniai sprendimai vis dar turi vietos. Kol vieni politikai iš nepatyrimo (arba noro aukščiau iššokti į pirmuosius spaudos puslapius) priiminėja nelogiškus ir žalingus sprendimus, gyventojų skaičius ir toliau sparčiai mažėja.
VRM sprendimas naikinti Migracijos departamentą yra pats blogiausias dalykas, kokį tik galima padaryti tokioje situacijoje. Departamentas ne tik, kad turėtų būti sustiprintas, bet ir rimtai išplėstos jo funkcijos, o svarbiausia, kad turėtume atsakingą instituciją, kuri kartu su atsakingu ministru pagaliau imtų ir suformuotų Lietuvos migracijos politiką, ją prižiūrėtų ir sėkmingai įgyvendintų.
Mažėjant gyventojų skaičiui rizikuojame sulaukti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų kracho, gyventojų šaliai reikia, tai kokiu būdu jų atsiras? Skatinsime gimstamumą, o imigrantų neįsileisime? Ar priešingai – pripažinsime, kad be užsieniečių darbuotojų pagalbos nebeišsiversime? Iš kur jie turėtų atvykti? Kaimyninių šalių, ES, Afrikos ar viso pasaulio? Galų gale kaip grąžinsime išvykusius mūsų tautiečius į tėvynę? Kaip integruosime atvykėlius? Kaip pritrauksime į Lietuva ne karo pabėgėlius iš trečiųjų šalių, o aukšto lygio specialistus, kurie netaptų našta mūsų valstybei, o kurtų pridėtinę vertę ir skatintų šalį judėti į priekį? Kaip ir kokius ryšius palaikysime su užsienio lietuviais?
Visais šiais klausimais turėtų rūpintis profesionalų komanda, kurią galima buvo pradėti formuoti Migracijos departamente vietoj to, kad jį leistume naikinti ir pasmerkti šalį ateitį pasitikti nepasiruošus.
Galbūt atskiros ministerijos mums tam ir nereikia, bet turėti atitinkamą instituciją – privalu. Be jos neišsiverčia nei viena kita ES valstybė. Neišsiversime ir mes, tačiau turime veikti jau šiandien. Antraip tie sutaupyti 300 tūkst. eurų atrodys, kaip skatikai palyginus su tuo, ko neteksime per ateinančius 25 metus – milijono Lietuvos piliečių.