Senosiose Europos Sąjungos valstybėse vis dar gajus nuogąstavimas, jog imigrantų antplūdis silpnina šalių socialinės apsaugos sistemas, t.y. atvykėliai nori ne tiek dirbti, kiek gauti dosnesnių socialinių išmokų bei sveikatos apsaugos paslaugų. Šia tema buvo daug diskutuojama, kai senosios narės sprendė, kada atverti savo darbo rinkas naujai įstojusioms šalims. Kitąmet švęsime dešimtmetį, kai Europos Sąjungos šeima pasipildė dešimtimi naujų narių, o diskusijos dėl vadinamojo socialinių išmokų turizmo vis dar vyksta.
Neseniai Europos Komisija paskelbė studiją, kuri įrodė, jog tokie nuogąstavimai yra visiškai nepagrįsti. Ekspertai įvertino, kaip per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje vyko migracijos procesai ir kaip juose dalyvavo ekonomiškai neaktyvūs piliečiai. Vyraujanti migracijos kryptis lieka iš Rytų į Vakarus, nors sparčiai plečiasi Pietų – Šiaurės kryptis. Sumažėjo migracijos srautai į Ispaniją ir Airiją, padidėjo į Vokietiją, Austriją ir Daniją.
Paaiškėjo, jog Europos Sąjungos vidinės migracijos variklis buvo ir yra darbo paieška. Beveik 70 proc. imigrantų iš Europos Sąjungos šalių dirba arba ieško darbo. Dirba dažniausiai jauno ar vidutinio amžiaus žmonės, kurie rečiau nei vietiniai gyventojai naudojasi sveikatos apsaugos paslaugomis. Žinoma, ieškantys darbo turi teisę gauti nedarbo išmokas ir darbo biržų paslaugas, tačiau anksčiau ar vėliau jie grįžta į darbo rinką toje pačioje šalyje. Dirbantieji moka mokesčius tai šaliai, kurioje dirba ir tuo prisideda prie nacionalinių socialinės apsaugos sistemų išlaikymo.
Tad, kokie imigrantai brangiausiai „kainuoja“ socialinei apsaugai? Atmeskime 6 proc. studentų, kurie yra jauni ir paprastai gauna stipendijas. Jie tikrai vyksta svetur ne pasipelnyti iš socialinių išmokų. Gali atrodyti keista, bet net 14 proc. imigranų yra pensininkai. Tačiau pasirodo vyraujantys jų judėjimo motyvai yra pigesni gyvenimo kaštai bei palankesnės gamtinės sąlygos. Vyraujanti migracijos kryptis yra iš Šiaurės į Pietus ir tokia migracija nėra būdinga naujai įstojusioms šalims. Pensijas jiems moka tos šalys, kuriose jie mokėjo socialinio draudimo įmokas. Žinoma, vyresnio amžiaus žmonėms rekia daugiau sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugų. Ir tik 12 proc. imigrantų neieško darbo dėl įsipareigojimų šeimai ar kitų priežasčių.
Taigi galima teigti, jog ekonomiškai neaktyvūs Europos Sąjungos imigrantai vidutiniškai sudaro tik labai mažą (0,7-1 proc.) gyventojų dalį. Vidinė Europos Sąjungos migracija per dešimtmetį išaugo dvigubai, o neaktyvių gyventojų tik 30 proc. Imigrantų ekonominis aktyvumas yra didesnis nei vietinių gyventojų. Jis nesumažėjo net ekonominės krizės sąlygomis, kai augo nedarbas.
Tad ir mūsų Lietuvos žmonės vyksta svetur ieškodami geresnio darbo, didesnių atlyginimų, norėdami įgyti tarptautinės darbo patirties, o ne dėl siekio pasinaudoti kitų šalių socialinės apsaugos sistemomis.
Dar daugiau, atliktos studijos rezultatai parodė, kad iš kitų Europos Sąjungos šalių atvykę piliečiai daugiau prisideda prie priimančios šalies biudžeto, mokėdami mokesčius ir įmokas socialinei apsaugai, nei ta socialine apsauga iš tiesų pasinaudoja. Todėl negaliu pritarti Jungtinės Karalystės premjero D. Camerono žodžiams, kad lietuviai šioje šalyje užima britų darbo vietas. Jie tikrai labai daug prisideda prie šios šalies gerovės, nes dirba daug ir sunkiai, o taip norėtųsi, kad dirbtų čia, savo gimtajame krašte....
Svarstant minėtą studiją, pasiūliau komisarui L.Andorui įvertinti ir tai, kaip emigracija įtakoja šalių, iš kurių išvyksta daug darbingų gyventojų, socialinės apsaugos sistemų tvarumą. Tokios analizės iki šiol atlikta nebuvo ir ji būtų labai naudinga šalims, iš kurių emigracija yra didelė. Juk kuomet mažėja mokesčių mokėtojų, nemažėja tų, kuriems reikia socialinės ir sveikatos apsaugos paslaugų – neįgaliųjų, slaugomų ligonių, pensininkų, vienišų tėvų... Kaip parodė studija, šie žmonės nėra linkę emigruoti. Jų problemas reikia spręsti savoje šalyje.