Visi ES šalių piliečiai automatiškai turi ir ES pilietybę, o pastaroji užtikrina laisvą darbo jėgos judėjimą, taip pat ir per Šengeno bevizę erdvę ir kitokių privilegijų. O dėl istorinių priežasčių emigrantų provaikiams lengvai dalijamos kai kurių šalių ES pilietybės mažina jų „kainą“. Todėl Europoje yra pilna ES piliečių, kurie arba neturi bendrų šaknų su šalimi, kurios pilietybę turi, arba nė nekalba jos kalba. Tai manęs visai nepiktina, nes esu už kuo didesnę įvairovę ir laisvą žmonių judėjimą be sienų. Tačiau apžvelgti įvairias istorijas įdomu.
Italai iš Argentinos
Pavasarį teko susidurti su keliais argentiniečiais, dirbančiais Budapešte. Abu jie turi ir Italijos pilietybę, o itališkai bent jau vienas iš jų tikrai nekalba. Pastarojo vaikino istorija paprasta – jo prosenelis trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paliko Italiją ir išplaukė į Buenos Aires. Kai vaikinas prieš kelerius metus apsilankė Europoje ir kiek pabuvo Italijoje, jis galėjo kreiptis Italijos pilietybės, ją gavo. O pernai, atvykdamas į Europos Sąjungą jau darbo reikalais, jis kirto ES sieną ir į Šengeno zoną pateko be jokių vizų, naudodamasis itališku pasu, su juo greičiausiai yra ir įdarbintas kitoje ES šalyje – Vengrijoje. Juk su itališku pasu darbo leidimų ES nereikia.
Regis, kad dabartinės Europos Sąjungos šalys, jeigu įvairiais istoriniais laikotarpiais turėjo dideles emigracijos bangas, lengviau suteikia pilietybę emigrantų į kitus žemynus palikuonims. Į emigracijos klausimus besigilinanti mano bendrakursė pasakojo, kad pasitaiko, jog jaunuoliai iš Lotynų Amerikos (kurie kilo iš itališkų šeimų) netgi daro tokius viražus – apsilanko Europoje, gauna Italijos pilietybę, skrenda į Jungtines Amerikos Valstijas su ES pasu, ten darbinasi. Tai esą piktina amerikiečius, todėl jie dabar tikrina ne tik pilietybę, bet ir labiau gilinasi, kur žmogus augo. Arba būna paprastesnių istorijų, kad Europos emigrantų anūkai gauna pilietybę, kad galėtų lengvai ir be jokių apribojimų dirbti kokiam nors Londone.
Rumunai iš Moldovos
Jeigu šalis įstoja į Europos Sąjungą, tai greičiausiai keičia ir požiūrį į tos šalies pilietybę. Pavyzdžiui, Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą 2004 metais, ypač Estijoje ir Latvijoje gyvena didelės rusakalbių mažumos (Lietuvoje mažiau). Jie galėtų gauti/išlaikyti Rusijos pilietybę arba Latvijos pilietybę. Ką jie renkasi? Šalies, iš kurios jie arba jų seneliai ar tėvai kilo, pilietybę, ar šalies, kurioje gyvena, su galimybe laisvai keliauti ir dirbti Europos Sąjungoje? Turbūt kiekvienu atveju vis kitaip, bet klausimas vertas dėmesio.
Naujesnis pavyzdys – Rumunija į Europos Sąjungą įstojo 2007 metais. Kalbama, kad tai iš karto Rumunijos pilietybę pavertė itin geidžiama tarp moldavų. Moldova yra pati vargingiausia Europos šalis, o jos gyventojai kalba rumunų kalba. Rumunijos pilietybė suteiktų jiems ES pilietybę ir galimybę lengviau dirbti Vakarų Europos šalyse. Rumunai ir taip jau garsėja kaip gausiai emigruojanti tauta, kuriai įstojus į ES gyventojai pasipylė į visas puses. Todėl, pasak jau mano minėtos emigraciją studijuojančios bendrakursės, Rumunijos pareigūnai ir institucijos esą stengiasi kiek įmanoma labiau apsunkinti Rumunijos pilietybės išdavimo moldavams procesą, kad neįgautų dar prastesnės emigruojančios tautos „reputacijos“.
Kartu su pirmąja Lietuvos pirmininkavimo ES diena šiemet liepos 1-ąją Sąjunga pasipildė 28-ąja nare Kroatija. Jos piliečiai jau ir ES piliečiai. Ar tai ką nors pakeis Kroatijos pilietybės atžvilgiu? Juolab, kad kitų buvusių Jugoslavijos šalių gyventojai, kurių dar laukia ilgas kelias stojimo į ES kelias, kalba ta pačia kalba, o dėl bendros istorijos šiame regione pilna „mišrių“ šeimų ir jų vaikų. Turbūt pokyčių bus, ir juos bus įdomu stebėti.
Šią savaitę Eurobloge diskutuosime už arba prieš supaprastintą pilietybės išdavimą. Be to, paliesime ir natūralizuotų sportininkų klausimą.
Parengė Vija Pakalkaitė