Gero išsilavinimo ir stiprios sveikatos norint tapti astronautu neužtenka, įsitikinęs profesionalas, kuris yra prisidėjęs ir prie naujosios astronautų kartos atrankos. „Jeigu, kas nors atvyksta į atranką ir sako: mačiau, kad ieškote mokslų daktaro, kuris būtų 27-37 metų amžiaus. Aš esu trisdešimtmetis dalelių fizikos mokslų daktaras, ir norėčiau pabandyti. Bet jis nėra pakankamai motyvuotas, mes tai pajusime", - šypsosi J. F. Clervoy'us.

Be noro dar reikia "sėkmės gimti šalyje, kuri priklauso kosmoso agentūrai, ir tinkamu metu, kad tuo metu, kai vyksta atrankos būtum tinkamo amžiaus - 27-34 metų". Europos kosmoso agentūra vykdė tris atrankas, kas 15-16 metų: 1977, 1992 ir 2008 metais.

Paskutinį kartą atrankoje dalyvavo 8413 kandidatų, iš jų buvo atrinkti tik šeši laimingieji. Atrankose gali dalyvauti tik šalių, kurios priklauso Europos kosmoso agentūrai, piliečiai.

Lietuva turi ambicijų tapti šios agentūros nare iki 2021-ųjų metų. Kitą atranką Europos kosmoso agentūra"galbūt organizuos 2020-aisiais", vėlesnė statistiškai turėtų būti dar po keliolikos metų. Tada jau teoriškai turėtų galimybę kandidatuoti ir lietuviai, kuriems tuo metu bus apie trisdešimt metų.

Įkvėpė pirmieji žingsniai Mėnulyje

J. F. Clervoy'ų, kaip ir nemažą dalį jo kartos kolegų, įkvėpė amerikiečių "Apollo" programa. Tuomet, vienuolikmetį tai sužavėjo Neilo Armstrongo išsilaipinimas Mėnulyje, kad jis pradėjo svajoti, kad "vieną dieną ten nuvyks savo malonumui".

"Vėliau paauglystėje aš visa tai pamiršau, ir baigęs studijas prisiminiau šią savo aistrą", - "MyEP" pasakojo J. F. Clervoy'us. Technologijomis besižavintis jaunuolis baigė Valstybinę aeronautikos ir kosmoso aukštąją mokyklą Tulūzoje. Po studijų jis dvejus metus dirbo Nacionaliniame kosmoso tyrimų centre su tokiais projektais, kaip žemės palydovinė stebėjimo programa SPOT, kosminiais zondais "Vega".

"Aš visą laiką savo kolegoms sakiau, kad vos tik bus kvietimas kandidatuoti į astronautus, aš dalyvausiu", - pasakojo J. F. Clervoy'us. Po dvejų metų, 1985-aisiais, Nacionalinis kosmoso tyrimų centras jį išrinko astronautu, dar po poros metų jis gavo skrydžių bandymo inžinieriaus licenziją, ir buvo vienas iš parabolinių skrydžių parabolinių skrydžių Europoje pradininkų. Šių skrydžiu metu įmanoma patirti nesvarumo būseną neskrendant į kosmosą.

Galiausiai, 1992-ais metais Europos kosmoso agentūra jį atrinko astronautu, ir bendradarbiaujant su NASA jis tris kartus skrido į kosmosą: pirmą kartą - studijuoti atmosferos, antrą kartą - aprūpinti Rusijos kosminę stotį MIR, trečia kartą - taisyti teleskopo "Hubble".

"Koks buvo stipriausias įspūdis? Man, kaip ir didžiajai daliai astronautų, tai buvo žvilgsnis į žemę. Skriedami matome ledynus, vandenynus, polinezijos salynus, dykumas, miškus. Mes matome žemę, kuri yra gyva: vulkanus, uraganus, atpažįstame vietas, kur esame gyvenę. Mes jaučiamės tarsi įsimylėję, ir, būna, kad net ašaros susikaupia akyse", - pasakojo J. F. Clervoy'us.

Paklaustas apie tradicijas prieš skrydį, astronautas nusišypso. "Rusijoje yra tradicijų, taip, kaip nuvykti atiduoti pagarbą Gagarinui, pasodinti medį, apsisioti autobuso, vežančio į pakilimo aikštelę, ratus", - pasakojo astronautas.

NASA, pasak jo, pakilimo rytą yra organizuojami tradiciniai pusryčiai, kur susirinkusi komanda valgo specialiai jiems iškeptą pyragą. Pora dienų prieš skrydį yra organizuojamas vakarėlis, kur galima pasikviesti savo artimuosius ir draugus. Prancūzas gyvai prisiminė, kaip per vieną tokį renginį sutiko pirmąją pasaulyje moterį kosmonautę Valentiną Tereškovą. Ją pasikvietė jo ekipaže buvusi rusė.

Su kultūriniais skirtumais, pasak astronauto, padeda susitvarkyti įvairūs mokymai prieš skrydžius. Pirmiausia, visi skrendantieji turi išmokti anglų ir rusų kalbas. "Išgyvenimo pratimai padeda komandai labai gerai vienas kitą pažinti, ir komandos nariai mato vienas kitą tarsi brolius ir seseris", - pasakojo J. F. Clervoy'us.