Koks skirtumas tarp „euroobligacijos“ ir „ES projektų obligacijos“? Šis klausimas tapo aktualus, kai José Manuelis Barroso, Europos Komisijos pirmininkas, savo kalboje apie Sąjungos padėtį iškėlė „ES projektų obligacijų“ idėją.
Kaip tikslingas atsakas į konkretų iššūkį, su kuriuo susidūrė Europos ekonomika, tokia idėja nusipelno būti išsamiai išnagrinėta. Tačiau vietoje to ši mintis sulaukė kai kurių sluoksnių priešiškumo.
O iššūkis toks: per artimiausią dešimtmetį Europai teks investuoti milžiniškas sumas į infrastruktūrą, pradedant „išmaniaisiais“ elektros tinklais, baigiant miesto transporto sistemomis. Vien transeuropiniams transporto tinklams reikės apie 450 mlrd. eurų. Tačiau dėl ekonominės krizės beveik visų Europos šalių biudžetai sumažėję.
Anksčiau prie infrastruktūros projektų finansavimo gerokai prisidėdavo privatus sektorius. Bankai teikdavo paskolas. Ilgalaikiai investuotojai (pavyzdžiui, pensijų fondai ir draudimo kompanijos) investuodavo į projektuose dalyvaujančių kompanijų obligacijas. Faktiškai visos obligacijos buvo garantuojamos draudikų (vadinamųjų „monoline“), tad obligacijų turėtojų rizika buvo nedidelė.
Tačiau dabar dauguma tokių projektų vos juda. Ilgalaikį finansavimą rasti tapo kur kas sunkiau negu prieš krizę. Paskolų teikėjų sindikatų šaltiniai išseko. „Monoline“ obligacijų draudimas praktiškai nebeegzistuoja.
Tarptautinės finansų institucijos galėtų padėti užglaistyti skyles. Iš tiesų, akcininkams – 27 ES valstybėms narėms – pareikalavus, Europos investicijų bankas (EIB), finansinė ES institucija, praėjusiais metais suteikė beveik 40% daugiau paskolų, iš viso net už 79 mlrd. eurų, iš kurių 26 mlrd. buvo skirti stambiems energijos ir transporto projektams.
Tačiau net tokio masto veikla, palyginus su visu Europos infrastruktūros finansavimo poreikiu, yra labai kukli. Todėl Europai būtinai reikia rasti, kaip paskatinti ilgalaikius investuotojus – pensijų fondus ar nepriklausomus fondus – padėti nešti šią naštą.