Iš pradžių pasirodė tik istorijos apie tariamai sumuštus irakiečių migrantus, kuriuos esą sutalžę Lietuvos pareigūnai išvijo į Baltarusijos pusę, tada šią istoriją perpasakojo ir pats A. Lukašenka.
Galiausiai buvo paskleista ir žinia apie pasienyje su Lietuva esančios Benekainių gyvenvietės apylinkėse tariamai mirusį irakiečių migrantą – greitai Minskas jau perkvalifikavo šią istoriją į „žvėriškai nužudyto irakiečio“ incidentą ir suorganizavo piketą prie Lietuvos ambasados Minske.
Pats A. Lukašenka komediją primenančiuose susitikimuose su režimo pareigūnais, kurie, vos išgirdę lyderio paminėtą savo vardą strykteli ant kojų, lyg mokinukai ar Šiaurės Korėjos diktatoriaus pavaldiniai, negaili aštrios retorikos Lietuvos atžvilgiu: esą taip, kaip prieš migrantus tariamai elgiasi lietuviai, kadaise elgėsi tik naciai.
Baltarusijos valstybės sienos apsaugos komitetas penktadienį pareiškė, kad sienos su Lietuva apsaugos priemonės bus dar labiau sustiprintos, nes Lietuva „organizuotai gabena migrantus“.
Regis, dezinformacijos srautas nenutrūksta. Bet vien retorikos negana – pastarosiomis dienomis platinami ir vaizdo įrašai, kuriuose esą užfiksuotas žvėriškas Lietuvos pareigūnų elgesys su migrantais. Iš pradžių pasirodė neaiškus įrašas iš pasienio šalia Benekainių, kur prie geležinkelio bėgių esą mirė irakietis migrantas – tai neva liudijo išmėtyti ir mirusiajam esą priklausę drabužiai.
Galiausiai pasirodė įrašai, kuriuose – tariamai sumušti, netgi sušaudyti migrantai, kuriuos gydo baltarusių pasieniečiai. O viską vainikavo lietuvių esą nužudyto irakiečio kūnas lavoninėje – per režimo kontroliuojamą valstybinį kanalą dienos metu parodyti kraupūs vaizdai turėjo tarsi įrodyti: tie fašistai lietuviai visai suįžūlėjo.
Paradoksalu, kad George'o Orwelo kūrinio „1984-ieji“ epizodus primenanti režimo propaganda apie žvėriškumus prabilo praėjus metams po suklastotų rinkimų, po kurių A. Lukašenka save paskelbė jų laimėtoju ir grubiu smurtu susidorojo su protestais.
Primena Orwelo 1984-uosius
Tai, kad šį savaitgalį minimos suklastotų rinkimų bei masinių, beprecedentinių protestų metinės, A. Lukašenkos režimas žino puikiausiai ir tam ruošiasi – per valstybinius televizijos kanalus bei socialinius tinklus pastarosiomis dienomis tiesiog plūsta nenutrūkstamas srautas apie tai, kokia „dėkinga baltarusių liaudis“ A. Lukašenkai, kaip ji džiugiai pasitiko jo pergalę prieš metus, o tik būrelis „Vakarų nupirktų sąmokslininkų“ mėgino kelti neramumus.
Statistika, kad kasdien vis dar sulaikomi arba nuteisiami pernykščių protestų dalyviai džiugiai raportuojama per valstybinę naujienų agentūrą BELTA ir „Telegram“ kanalą „Pul Pervogo“. O per liūdnai išgarsėjusią laidą „Azarionak“ Baltarusijos televizijos propagandistas Grigorijus Azarionakas griebėsi būtent nacių propagandos laikus primenančių metodų.
„Baltarusijos Kiseliovu“ vadinamas A. Lukašenkos remėjas išties sugebėjo ne sykį perspjauti net Kremliaus ruporus savo aršumu bei retorika, kurią yra nukreipęs prieš Vakarus.
Pastarąsias savaites G. Azarionakas pylė purvą ant visų režimo kritikų ir simboliškai už jo nugaros buvo rodomos kartuvių kilpos. Tai ypač kraupu, turint omeny, kad šią savaitę Ukrainos sostinėje dingęs baltarusių aktyvistas Vitalis Šyšovas, vadovavęs nevyriausybinei organizacijai, padedančiai jo tėvynainiams pabėgti nuo represijų Baltarusijoje, rastas pakartas Kijevo parke. Įtariama, kad jį nužudė būtent Baltarusijos specialiosios tarnybos.
Bet po to, kai liepos pabaigoje A. Lukašenka ypač nepagarbiai pasisakė apie savo buvusią varžovę „rinkimuose“, išvadindamas „purvina kvaiša“, tarsi nuo grandinės nutrūko ir G. Azarionakas. Sviatlana Cichanouskaja per valstybinį kanalą CTV iš jo sulaukė tokių epitetų, kaip pašvinkusi lėlė, padugnė, žiurkė, ožka, ragana.
„Palauk, ragus aplaužysim, karve!“, – niūriu tonu grasino A. Lukašenkos ruporas. Savo laidą jis paįvairino vaizdais iš karo nuniokotos Ukrainos, Irako, taip leisdamas suprasti, kas laukia S. Cichanouskają globojančias šalis, o galiausiai pasirodė ir kartuvių kilpą šalia C. Cichanouskajos veido.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris nagrinėja informacinius karus, pripažino, kad ne vieno jau pateiktas G. Azarionako laidos palyginimas su G. Orwelo „1984-ųjų“ pykčio dviminute yra tikslus, o pati laida yra ne šiaip pasiektas dugnas, bet, galimai, ir pagrindas būsimam vedėjo teismui, jei A. Lukašenkos režimas žlugs ir jis pats bus teisiamas.
Matytas propagandos braižas
Vis dėlto spektaklis Baltarusijos valstybiniuose kanaluose pasiekė išties neregėtą lygį. Pavyzdžiui, parodyti vaizdai iš pasienio kur baltarusių pareigūnai sulaiko tariamai lietuvių sužalotus irakiečius, net patiems baltarusių nepriklausomiems ekspertams sukėlė rimtų abejonių.
Baltarusių nepriklausomos žiniasklaidos leidinyje „Naša niva“ kalbinti medikai atkreipė dėmesį į irakiečių žaizdas, kurios veriasi tiesiai pro nesuplėšytos drabužius arba tokios, kad žmonės nepajėgtų sėdėti, kaip baltarusių pasieniečių įraše.
Be to, nustebino ir „pirmosios pagalbos“ priemonės – migrantams kraują sugeriantys tamponai lipdomi ten, kur nėra kraujavimo, o medikai nenaudoja dezinfekcinių ir antiseptinių priemonių, kurios padėtos ant stalo – pleistrai klijuojami tiesiog ant tariamų žaizdų.
Galiausiai parodytas tariamai nužudyto irakiečio kūnas, ant kurio matosi ir žaizdų žymės – propagandiniuose kanaluose tikinama, kad minėtos žaizdos esą neabejotinai sukėlė mirtį, tačiau atidžiau pažvelgę medikai tokiais teiginiais suabejojo.
Be to, kad iki šiol nepateikta jokių tariamo Lietuvos pareigūnų smurto įrodymų, tik padriki pačių režimo pareigūnų pasakojimai, internete galima aptikti ne vieną įrašą, kuriame užfiksuoti Lietuvos pareigūnai, ramiai stovintys ir apgręžiantys migrantus atgal į Baltarusijos pusę.
O ar šioje baltarusiai patys nesumuša ir kitaip nesmurtauja prieš migrantus, kol kas gali atsakyti tik patys migrantai, atsidūrę tarsi niekieno žemėje pasienyje tarp jiems svetimų ir nepažįstamų valstybių. Vis dėlto paradoksalu, kad Baltarusijos režimo kanalai kartoja tai, kuo kaltinami patys baltarusiai – Lietuvai tiesiog permetama kaltė dėl visos migrantų krizės ir smurto.
„Čia apskritai yra matytas Rusijos ir Baltarusijos propagandos braižas – kurti dramas apie „fašistų žvėriškumus““, – priminė N. Maliukevičius. Apie tai jau yra užsiminę ir Lietuvos aukščiausi pareigūnai. Pavyzdžiui, premjerė Ingrida Šimonytė siūlė blaiviai vertinti A. Lukašenkos režimo propagandą.
„Mes puikiai žinome istorijas, kurios ne kartą buvo naudotos propagandiniuose karuose. Mes žinome istoriją apie nukryžiuotą berniuką Ukrainoje ir panašius melus, kurie tokioje situacijoje yra naudojami“, – teigė I. Šimonytė.
Ar jau ruošiami „ginkluoti migrantai“?
Tačiau tokie palyginimai su G. Orwelo „1984-ųjų“ detalėmis ar Minske režimo propagandos virsmu į „Tiesos ministeriją“, kai savus nusikaltimus, pavyzdžiui, ignoruojant taikių demonstrantų daužymą Baltarusijos miestų gatvėse pernai rudenį ir dabartinius kaltinimus Lietuvai, esą tai šios pareigūnai taip elgiasi, N. Maliukevičius linkęs vertinti atsargiai, kaip dar vieną signalą.
„Komunikacine prasme Baltarusijos režimas toliau kuria priešo už sienos vaizdinį. Karine prasme – tai patogus pretekstas „mirotvorcams“ ar panašiai operacijai“, – įspėjo N. Maliukevičius. Jis pasiūlė atkreipti dėmesį į Dieveniškių kilpą – su Lietuva ją jungia siauras, vos kelių km pločio koridorius.
Vedant analogijas su „Zapad 2017“ metų karinių pratybų scenarijumi, kuriame baltarusiai išgalvojo tariamą Veišnorijos valstybę ir joje besislepiančius, iš ten plūstančius „ginkluotas neteisėtas grupuotes“, dabar pats laikas prisiminti A. Lukašenkos pažadą apginkluoti migrantus.
Esą kas gali garantuoti, kad nedidelio kontrolės praleidimo posto prie įvažiavimo į Dieveniškių kilpą, kur vienu metu budi vos keli pareigūnai, naktį neužpuls „ginkluoti migrantai“. Ir net jeigu jų tikslas būtų ne blokuoti kelią ar atkirsti Lietuvos teritorijos gabalėlį, kas bus, jei tie „ginkluoti migrantai“ po užpuolimo jau spruks į Baltarusijos teritoriją ir ten susitiks su ginkluotais baltarusių pasieniečiais?
Dabar jau neatmestinos operacijos pasienyje, Lietuvoje nematytos nuo pokario, kai partizanais persirengę stribų būriai siautėdavo kaimuose – kas gali užtikrinti, kad Lietuvos pasieniečių ar karių uniformomis nepersirengę baltarusiai dabar nesurengs tokios provokacijos?
Anot N. Maliukevičiaus dabar Lietuvos pareigūnams svarbu viską fiksuoti, kas vyksta, mat tai gali būti naudinga informaciniame kare, bet ir tapti svarbiais įrodymais būsimuose teisiniuose procesuose, kurių A. Lukašenkos valdoma Baltarusija dar gali sulaukti.
„Mums svarbiausia su kameromis prie sienos būti. Dar geriau – su dronais pasienio perimetrą filmuoti. Tą labai svarbu fiksuoti ne tik dėl viešumo, bet kaip įrodymus“, – pabrėžė ekspertas, mat Baltarusijos TV kanalai, tikėtina, ir toliau rodys vargšus mušamus migrantus.
Paradoksalu, kad tokiu būdu A. Lukašenka save dar gali įsivaryti į kampą. Informacija apie pasienyje mušamus migrantus kitus dar gali atgrasyti „nuo tokio turizmo“. Be to, pačiam Minskui šis turizmas gali atsirūgti.
Pavyzdžiui, Baltarusija kol kas atsargiai sutiko Rusijos politikos klouno, Valstybės dūmos deputato pasiūlymą artimiausiu metu paleisti traukinį „Kabulas-Brestas“ su migrantais iš Afganistano. Tokį pasiūlymą pateikęs skandalingasis Vladimiras Žirinovskis kol kas nesulaukė pritarimo – į Lietuvą jau dabar neįleidžiami ir apgręžiami migrantai vėl atsiduria Baltarusijoje ir tampa šios šalies problema. Tačiau, pasak N. Maliukevičiaus, Lietuva dar visko nematė, ką žadėjo A. Lukašenka.
Signalas iš Kijevo Vilniui
„Operacija didžiulė, bent jau logistine prasme. Informacija tik kuria foną. Mes dar nematėme viso kito, ką „pažadėjo“. Deklaravo, kad tai kerštas už sankcijas. Bet dabar gaus naujų ant viršaus. Toks įspūdis, ka eina va banque. Lyg norėdamas vis didesnės eskalacijos. Gal taip tikisi Rusiją įtraukti?“, – svarstė N. Maliukevičius.
Rusijos įvėlimas gali būti ne tik pačiame pasienyje. Pastaraisiais dešimtmečiais pagarsėjusi Kremliaus oponentų nuodijimu ir kitais žmogžudystės būdais Rusija buvo atsidūrusi dėmesio centre. Tačiau ir pačios Baltarusijos KGB yra pajėgus „amžiams pradanginti“ A. Lukašenkos oponentus.
Tai, kad dalis jų sukišta į kalėjimus jau nieko nestebina, tačiau įtariama V. Šyšovo žmogžudystė Ukrainoje gali atverti naujus įsidrąsinusio režimo veikimo būdus. Tad A. Lukašenką liguistai liaupsinantis ir jo veiksmus anonsuojantis G. Azarionokas gali būti jau parodęs būsimųjų atakų taikinius – su kilpa pavaizduotą S. Cichanouskają saugo lietuvių pareigūnai.
Tačiau Lietuvoje yra šimtai iš Baltarusijos pabėgusių aktyvistų, kurių niekas nesaugo, o kas gali garantuoti, kad dabar, prieš metus dar neįsivaizduojamų veiksmų pasienyje su NATO šalimi ėmęsis ir nuo pavadžio nutrūkęs bei beprotišką partiją lošiantis A. Lukašenkos režimas nesigriebs politinių žmogžudysčių Vilniuje?
