Tai buvo jau 21 kartas, kai V. Putinas Raudonojoje aikštėje kreipėsi į vadinamosios Pergalės dienos parado dalyvius. Kitaip, nei Vakaruose, kur Antrojo pasaulinio karo pabaiga dažniausiai minima kukliai, Rusijoje ir keliose posovietinėse šalyse Antrojo pasaulinio karo pabaiga švenčiama gegužės 9-ąją, triukšmingu kariniu paradu bei pompastiškomis kalbomis. Taip buvo ne visada.
„Gerbiami veteranai, Rusijos piliečiai, kovos broliai ir sesės“, – taip 2000-ųjų gegužės 9-ąją, praėjus vos 2 dienoms po savo pirmosios inauguracijos kiek neužtikrintai kreipėsi V. Putinas. Tada jis savo kalboje dėmesį sutelkė į pagarbą kariams – tiek esamiems, tiek veteranams, užsiminė apie šalies ekonomikos stiprinimą ir pagerbė žuvusius per karą.
Šalia jo stovėjo aukšto rango karininkai ir tada dar neseniai prezidento pareigų atsisakęs Borisas Jelcinas, kuris per trumpą laiką leido iškilti buvusiam KGB agentui iki patarėjo, vėliau – iki sovietinio saugumo įpėdinės FST direktoriaus, o greitai ir iki premjero pareigų.
V. Putinui baigus kalbėti aikšte pražygiavo kariai – be karinės technikos apie kurios paradą sunkiai po krizės atsigaunančioje Rusijoje dar buvo galima tik ilgesingai pasvajoti. Nuaidėjo ir valstybės himnas – Michailo Glinkos „Patriotinė giesmė“ – paskutinį kartą. Jau kitais metais, kaip ir per pastaruosius 20 metų jau skambėjo sugrąžinta sovietinio himno melodija.
Raudonąją aikštę vėl drebino naujausia karinė technika, o V. Putino tonas bei pati kalba buvo pakitę: pagarbos veteranams akcentus nusvėrė pagieža, įžeidinėjimai ir atviras melas bei veidmainystė. Bet tai buvo tik dalis skirtumų, simboliškai parodžiusių tikrąjį Kremliaus veidą.
Melo ir veidmainystės dozė
„Rusija nuosekliai gina tarptautinę teisę. Kartu mes tvirtai ginsime savo nacionalinius interesus, siekdami užtikrinti mūsų žmonių saugumą“, – sekmadienį pažymėjo V. Putinas, nors būtent jo valdoma Rusija nesyk pamynė tarptautinę teisę – tiek okupuodama ir aneksuodama Krymą 2014-siais, tiek persekiodama Sausio 13-osios bylos prokurorus bei teisėjus Lietuvoje.
Tai buvo ne vienintelis V. Putino kalbos momentas, kai jis ėmėsi abejotinų žongliravimų terminais. Prabilęs apie tariamą „rusofobijos bei lėtą ideologijos sugrįžimą“ iš tų laikų, kai „rasės ir nacionalinės viršenybės, antisemitizmo ir rusofobijos šūkiai buvo tapę kaip niekad ciniški“ V. Putinas nė nemirktelėjo, pridūręs, kad „lengvai buvo braukomi susitarimai, kvietę sustabdyti šliaužimą iki pasaulinio karo“, o daug ką iš nacių klejones primenančių teorijų „apie savo išskirtinumą“ esą bandoma vėl prikelti.
Pats V. Putinas prieš kelerius metus atvirai dėstė apie „išskirtinį rusišką genetinį kodą“, o šiemet buvo vėl apie tai užsiminęs, komentuodamas apie Rusijos ir Vakarų šalių, pirmiausiai JAV skirtumus. Dar kartą apie išskirtinį rusų genetinį kodą kalbėjo ir ilgametis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. V. Putino paminėti „braukomi susitarimai“ taip pat rodo nenuoseklų Rusijos lyderio požiūrį į istorines temas.
Dar 2005 metais konferencijoje kritiškai atsiliepė apie Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus, pažymėjęs, kad šiuos dokumentus niekiniais yra pripažinęs 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavimas.
Būtent prieš pat karą 1939-siais pasirašyti Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministrų Molotovo ir Ribentropo pakto slaptieji protokolai ne tik padalijo Vidurio ir Rytų Europą į Berlyno ir Maskvos įtakos sferas, bet ir nutiesė kelią abiejų totalitarinių šalių agresijai prieš kaimynes – Baltijos šalis, Lenkiją, Suomiją, kaip tik sulaužant V. Putino įvardytus susitarimus.
Tačiau jau pernai V. Putinas ėmė veltis į istorines diskusijas, kurias jį neva išprovokavo Europos parlamento rezoliucija, smerkianti Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus: V. Putinas kelis sykius viešai ėmė ginti šį gėdingą susitarimą, kalbėdamas visiškai priešingai, nei 2005-siais.
Planas įteisinti cenzūrą
Tai, kad jo kalboje gegužės 9-ąją skambėjo ne tik pažadai „ginti Rusijos nacionalinius interesus“, bet ir grasinimai, kad „atleidimo ir pateisinimo tiems, kurie kurpia agresyvius planus“ nėra atsitiktinumas. Ir nors V. Putinas pats neįvardijo, kas yra tie, kurie esą kurpia šiuos planus, jis kalėjimo žargonu ėmė kalbėti apie tuos, kurie neva perrašinėja istoriją.
Sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamas „neuždaužytų baudėjų sambrūzdis“ (сборища недобитых карателей) – taip apibūdinti tariami nacių pasekėjai, kurie teisina išdavikus ir nusikaltėlius neva tik ir siautėja Rusijos kaimynystėje.
Vėliau V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas patikslino, kad prezidentas omeny turėjo „Europoje – Ukrainoje ir kai kuriose Baltijos šalyse galvas keliančius neonacius“. Tokie epitetai nuskambėjo kelios dienos po to, kai Valstybės Dūmoje po ilgų atidėliojimų buvo registruota eilinė skandalingo įstatymo pataisa, kurią parengė Rusijos Dūmos kultūros komiteto pirmininkė Jelena Jampolskaja.
Ši „vieningosios Rusijos“ politikė yra karšta tiek paties V. Putino gerbėja, tiek rusų, kaip išskirtinės tautos, neva saugojamos dievo šlovintoja. Ji yra liūdnai pagarsėjusi savo pareiškimais, kuriuose sugebėjo suderinti pagarbą dievui, konkrečiai stačiatikių bažnyčiai ir tą pačią bažnyčią sistemiškai naikinusiam Josifo Stalino režimui.
Pastarąjį diktatorių ji atvirai liaupsino 2013-ųjų straipsnyje „Sunku būti dievu“, kuriame teigė, kad Stalinas buvo „pasiųstas iš dangaus, kad išsaugotų Rusiją pasaulio žemėlapyje“. Dar anksčiau ji interviu teigė, kad „Rusiją nuo bedugnės gali išsaugoti dvi jėgos – dievas ir Stalinas“.
J. Jampolskajos siūloma įstatymo „Dėl sovietų pergalės įamžinimo Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945“ pataisa nėra pirmoji – minėtas įstatymas priimtas dar 1995-siais, kai Rusijos prezidentas buvo Borisas Jelcinas ir buvo keičiamas 4 kartus. Tiesa, pernai svarstyti istorijos perrašinėjimą įtvirtinančią pataisą sutrukdė koronaviruso pandemija. Dabar svarstymams įregistruota pataisa pagaliau sėkmingai skinasi kelią į priekį su paties V. Putino palaikymu.
Įstatymo pataisų projekte siūloma „drausti pasisakymus arba publikacijas, kuriose lyginami SSRS ir nacistinės Vokietijos bei „Ašies“ valstybių politinės ar karinės vadovybės tikslai, sprendimai ir veiksmai“.
„Jei mūsų redaktoriams ar leidėjams neužtenka proto, sąžinės ir pasišlykštėjimo, kad vengtų panašių pasažų, jiems reikia padėti įstatymdavyste“, – šaipėsi J. Jampolskaja. Paradoksalu, kad šių pataisų imtis esą privertė „vienas amerikiečių tinklaraštininkas“.
Pastarasis – amerikiečių saviugdos specialistas ir bestselerio „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“ autorius Markas Mansonas, kurio minėtoje knygoje užsimenama, kad „Lenkijos žmonėms teko patirti masinį badą, bombardavimus, pavertusius miestus į griuvėsius, Holokaustą, karo belaisvių kankinimus, šeimos narių prievartą irba žudynes: jei ne nacių, tai nuo sovietų rankų po kelerių metų“.
Tokių knygų autorius arba juos cituojančius socialiniuose tinkluose siūloma bausti pirmiausiai administracinėmis bausmėmis, nors Rusijoje dar 2016 metais Aukščiausiasis teismas nubaudė tinklaraštininką Vladimirą Luzginą iš Permės miesto vien už tai, kad jis priminė apie bendrą sovietų ir nacių agresiją prieš Lenkiją.
V. Luzginas socialinio tinklo „VKontakte“ paskyroje pažymėjo, kad Kremlius tyli apie šį istorinį faktą, tačiau Rusijos Aukščiausiasis teismas tai įvertino, kaip nacistinių nusikaltimų ir Niurnbergo tribunolo sprendimų neigimą. Būtent V. Luzgino pažymėti istoriniai faktai pastaraisiais metais ypač kliūna Rusijai ir pačiam Kremliui.
1939-siais nacistinė Vokietija ir SSRS ne tik bendradarbiavo ekonominėje, prekybos, karinėje srityse, tačiau ir derino savo agresyvius veiksmus prieš kaimynines valstybes. Būtent sovietai įvykdė masines lenkų karininkų ir intelektualų žudynes Katynėje, dėl ko daug metų kaltino vokiečius, o vėliau pripažinus savo melą vėl ėmė keisti nuomonę.
Vienintelis svečias – autoritarinis lyderis
Tačiau iškalbingiausiu simboliu, ką apie tokius V. Putino pasisakymus ir Kremliaus politiką mano Vakarai tapo pats šiemetinis Pergalės dienos paradas: jei prieš keliolika metų Raudonojoje aikštėje dar buvo galima sulaukti užsienio šalių lyderių, tai šį kartą V. Putinas sulaukė vienintelio svečio – Tadžikistano „prezidento“ Emomalio Rahmano, kuris šalį autoritariniais metodais valdo nuo 1994-ųjų. Ir tai, E. Rahmano vizitas siejamas su jo noru pasišildyti šalia V. Putino, taip tikintis užsitikrinti paramą atsinaujinusiame pasienio konflikte su Kirgizija.
Neatsitiktinai, santykius su Vakarais susigadinusi ir sankcijomis apdovanota Rusija ne tik nesulaukė svečių iš Vakarų, išskyrus kelių diplomatinių atstovybių formalų atstovavimą ambasadorių lygiu, bet ir neparodė dėmesio minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą: V. Putinas savo kalboje nė žodžiu neužsiminė apie kertinę sąjungininkų – JAV, Jungtinės Karalystės paramą Antrojo pasaulinio karo metais.
Rusijoje iki šiol mėgstama pabrėžti mitą, kad sąjungininkai esą delsė atverti Antrąjį frontą, o vienintelė pagalba kovoje prieš nacizmą buvo konservai. Iš tikrųjų dauguma istorikų ir ekspertų sutaria, kad be sąjungininkų paramos SSRS būtų pralaimėjusi naciams, mat pagal Lendlizo programą gavo tūkstančius tankų, lėktuvų, sunkvežimių, amunicijos, naftos produktų ir kitų karui būtinų priemonių.
