Vaizdas galėjo atrodyti įspūdingai: Rusijos kariuomenės šarvuočiai BTR-82A lyg surežisuotame spektaklyje atbuline eiga ėmė riedėti ten, iš kur dieną prieš ir išriedėjo – atgal į „Ropuča“ klasės desantinius laivus, kurių net 6 iš Rusijos laivyno turimų 16 pastarosiomis savaitėmis buvo sutelkti okupuotame Kryme.

Vienas „Ropuča“ klasės desantinis laivas talpina kelias dešimtis tokių šarvuočių, o kartu su Juodojoje jūroje sutelkta Rusijos karo laivų grupuote pratybose pademonstruota galimybė žaibiškai išlaipinti visą brigadą.

Pratybos vyko Opuko poligone, Kryme, tačiau ši vietovė panaši į pakrantes į šiaurę ir pietus nuo Odesos. Panašių desantinių operacijų, kaip ir bendrai tiesioginės Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą buvo baiminamasi jau kurį laiką. Braižyti arba prisiminti įvairūs kelerių metų senumo scenarijai, laukta kone neišvengiamo karo: juk Rusija jau jau kurį laiką labai demonstratyviai telkė pajėgas tiek okupuotame Kryme, tiek prie Rytinių Ukrainos sienų.

Bet taip pat dramatiškai, kaip pajėgų telkimas ir prasidėjo, taip pat buvo paskelbta ir jo pabaiga: su trenksmu, S. Šoigu atvykus stebėti 10 tūkst. karių pratybų Kryme. Po visų vaizdų įvairiais rakursais, kur pademonstruoti šimtai sutelktų desantininkų kariniuose aerodromuose žinią apie „netikėto patikrinimo pasiektus tikslus“ bei pajėgų atitraukimą palydėjo vaizdai, kaip karinė technika kraunama ant geležinkelių platformų, į desantinius laivus ar lėktuvus.

Vis dėlto ekspertams toks viešas Rusijos pajėgų atitraukimas didelio įspūdžio nepadarė ir priminė dūmų uždangą: prieš kameras parodyta tik nedidelė dalis atitraukiamų pajėgumų, o ir pats parodomasis atitraukimas vykdomas su mintimi greitai sugrįžti.

Atitraukimas? Koks atitraukimas?

Tai, kad tariamas Rusijos pajėgų atitraukimas buvo paskelbtas, Ukrainoje iššaukė prognozuotą džiugesio bei pasitenkinimo bangą.

„Skubu! Kremlius išsigando ukrainiečių armijos ir atitraukia pajėgas į Rusijos gilumą“, „Putinas pralaimėjo Bidenui kovą dėl Ukrainos“, – tokios ir panašios antraštės pasipylė Ukrainos žiniasklaidoje bei apžvalgininkų komentaruose.

Tie patys, kurie jau ne vienerius metus Rusijos pajėgų sutelkimą prie Ukrainos sienų vadindavo neišvengiamu pasirengimu invazijai dabar vėl turėjo progos džiūgauti dėl Rusijos pajėgų atitraukimo ir drąsinti vieni kitus dėl tariamai „išsigandusio“ Kremliaus „pralaimėjimo“.

Kremlius išsigando
Foto: Twitter nuotr.

Vis dėlto ne visi skubėjo džiūgauti. Kremliaus ruporų taikiniu pastarosiomis dienomis dėl savo griežtų pasisakymų tapęs buvęs Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas buvo vienas pirmųjų, skeptiškai įvertinusių Rusijos pajėgų atitraukimą. Jis priminė, kad tokių kalbų iš S. Šoigu jau būta.

„Be plačiai išskalambytų Šoigu pareiškimų apie karių atitraukimus ar yra kokių nors nepriklausomų patvirtinimų? Rusija ne kartą skelbė savo pasitraukimą iš Sirijos, tačiau nieko“, – savo „Twitter“ paskyroje pažymėjo T. H. Ilvesas, paskutinįjį žodį tyčia parašęs rusų kalba – ничего.

Išties, apie Rusijos karių atitraukimą iš Sirijos Kremlius skelbė ne kartą – dramatiškai, su paradais, išlydint atvykusiems propagandistams iš televizijos kanalų. Tačiau Sirijoje iki šiol dislokuoti šimtai rusų karių bei technikos vienetų.

Dar vienu simbolišku „atitraukimo“ veiksmu tapo 7-osios desantininkų divizijos, kuri buvo dislokuota Kryme, išvedimas.

Iki šiol vyresniųjų desantininkų lipšniai vadinama „kaunietiškąja“ todėl, kad sovietmečiu tai buvo viena elitinių sovietų desantininkų divizijų, dislokuotų Kaune. Liūdnai pagarsėjusi malšinant vengrų ir čekų pasipriešinimą 1956-ais ir 1968-ais dabar ši divizija dislokuota Novorosijske – vos už 100 km nuo pratybų vietos Kryme.

Rusijos desantininkų parodomoji rikiuotė vyko Tagonroge – vos už 40 km nuo sienos su Ukraina, iš čia 98-oji desantininkų brigada turėjo grįžti į Ivanovą, už 250 km į šiaurės rytus nuo Maskvos, o 56-iji desantininkų brigada iš viso liko Feodosijoje, kur iki 2014-ųjų okupacijos buvo dislokuotas ukrainiečių jūrų pėstininkų batalionas, nors prieš kelerius metus rusų desantininkams buvo atnaujintos kareivinės Kamyšine, tarp Saratovo ir Volgogrado.

Be to, pats S. Šoigu pripažino, kad dalis 41-osios armijos dalinių liks Pogonovo lauko stovykloje netoli Voronežo, iš kur nebus atitraukta ir sunkioji technika – nuo čia sutelktų šimtų tankų, artilerijos ir salvinės ugnies sistemų.

Tokio sprendimo logiką nesudėtinga paaiškinti: sutelkti techniką, jai reikalingas atsargas – nuo šaudmenų ir kuro iki atsarginių dalinių užtrunka, kai tuo metu lengvuosius dalinius – desantininkus ir kitus pėstininkus permesti į norimą vietą galima labai greitai.

Atokvėpis prieš galimą audrą

„Manau, kad netikėto patikrinimo tikslai buvo sėkmingai įvykdyti. Kariai įrodė galintys užtikrinti reikiamą šalies apsaugą. Dėl to buvo priimtas sprendimas užbaigti Pietinės ir Vakarinės karinių apygardų pajėgų patikrinimą“, – Kryme pareiškė Rusijos gynybos ministras.

Tokie S. Šoigu žodžiai atspindi pastarųjų metų Rusijos karinių pajėgų veikimo principus: netikėtos parengties patikrinimo pratybos, kai per trumpą laiką sutelkiamos didelės pajėgos, permetamos iš visos šalies jau tapo įprastu vaizdu. Tikslas visada yra abstraktus ir gali reikšti bet ką.

Neatsitiktinai toks pajėgų telkimas pritraukia ne tik desperatiškais pareiškimais besisvaidančių ukrainiečių, bet ir jų rėmėjų dėmesį. Visą šį laiką, kai Rusija telkė pajėgas okupuotose Ukrainos teritorijose bei šalia Ukrainos sienos, padėtį atidžiai sekė NATO šalių, pirmiausiai JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybiniai pajėgumai.

Nuolatiniai žvalgybinių orlaivių skrydžiai virš Ukrainos teritorijos ir Juodosios jūros bei palydovinės nuotraukos neleido suabejoti: kiekvienas rusų žingsnis yra stebimas.

Tad demonstratyvus, bet dalinis pajėgų išvedimas bent jau dalį Vakaruose gali įtikinti, kad būtent kai kurių Europos šalių, o ir ES reikštas „gilus susirūpinimas“ dėl Rusijos veiksmų bei „raginimai deeskaluoti situaciją“ ir suveikė: Maskva esą nusileido, diplomatinis spaudimas padėjo. O tai, kad Rusija atitrauks tik dalį iš pastarosiomis savaitėmis sutelktų 150 tūkst. karių leis jai turėti daugiau aukštos parengties pajėgumų prie sienos, nei turėjo metų pradžioje.

Kitaip sakant situacija eskaluojama tam, kad ji būtų deeskaluota Maskvai naudingomis sąlygomis. Ir kol dabar apžvalgininkai spėlioja kokios gi tos sąlygos – ar susitikimas su JAV prezidentu, kai iniciatyvą parodė pats Joe Bidenas, ar su Ukrainos prezidentu, jį spaudžiant dėl Donbaso bei dar kartą parodant, kad būtent Kremlius čia diktuoja sąlygas – Rusija karines pajėgas toliau gali panaudoti kaip politikos įrankį.

Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienos
Foto: Twitter nuotr.

„S. Šoigu pareiškimas yra pozityvi padėties evoliucija, tačiau aš nevertinčiau to, kaip išspręsto reikalo. Mes dar turėsime įsitikinti realiu pajėgų išvedimu per artimiausias savaites, juo labiau, kad yra požymių, jog kai kurie Rytų karinės apygardos daliniai juda į šį regioną.

Galutinis pajėgų išdėstymas po balandžio lieka neaiškus“, – teigė Karinio jūrų mokslinių tyrimų centro (CNA) tyrėjas Michaelas Kofmanas, priminęs S. Šoigu pažadą atitraukti pajėgas į nuolatinės dislokacijos vietas iki gegužės 1-osios. Eksperto teigimu, per kitas kelias savaites aiškumo bus daugiau, bet žinia, kad dalis pajėgų liks iki pat pratybų „Zapad 2021“, kurios numatytos rugsėjį, rodo, jog menkiausia provokacija gali įžiebti konflikto kibirkštį Vakarams netikėčiausiu metu.

Jei visas šis pajėgų sutelkimas tebuvo parengties patikrinimo pratybos, prieš oficialias pratybas „Zapad 2021“, tai ką reikš pastarosios?