Donecke Ukrainos kariai užmušė berniuką. Ukrainiečių bepilotis orlaivis bombardavo netoli Donecko esantį kaimą – žuvo 5-metis. Per ukrainiečių 59-osios brigados antskrydį žuvo 2016 metų gimimo vaikas, sužeista moteris.
Tokios antraštės bei naujienos mirga audrinamoje Rusijos žiniasklaidoje, kuri jau nuteikinėja šalies visuomenę esą neišvengiamam ir atviram kariniam konfliktui su Ukraina. Šaltinis visada tas pats – apsišaukėliškos ir pačios Rusijos remiamos „Donecko liaudies respublikos“ milicija. Nurodoma net konkreti žūties vieta – Oleksandrovskoje gyvenvietės daugiabučio kiemas. Kai kuriuose straipsniuose rodoma neva žuvusio kūdikio nuotrauka, kitose – esą numuštas Ukrainos bepilotis.
Jokių įrodymų nepateikiama, bet tokia žinia jau daugiau nei savaitę sukasi per Kremliaus kontroliuojamus kanalus, o Rusijos parlamento – Valstybės Dūmos pirmininkas jau ir spėjo nuteisti Kijevą bei įsakymą surengti antskrydį neva davusį Ukrainos prezidentą dėl „vaiko žūties“ ir pašalinti Ukrainą iš Europos tarybos.
Vis dėlto nei ESBO stebėtojai, nei kiti nepriklausomi šaltiniai nepatvirtino, kad toks antskrydis iš viso buvo surengtas – Oleksandrovskoje gyvenvietė yra už 30 km nuo fronto linijos, o čia ukrainiečių naudojami bepiločiai orlaiviai tokio atstumo neįveikia.
Tada pasirodė iš šios gyvenvietės prisistatančios moters įrašas, kuriame patvirtinama vaiko žūtis. Tik ne nuo bepiločio orlaivio antskrydžio, o per nelaimingą atsitikimą, kai vaikas surado senelio paslėptą seną miną ir ši detonavo kieme. Galiausiai Kremliaus ruporų naudojama tariamai numušto bepiločio nuotrauka pasirodė esanti iš Sirijos ir daryta 2018-siais, o neva užmušto berniuko nuotrauka naudota jau 2014-ųjų liepą.
Bet kaip ir tada, taip dabar pati jaudinanti istorija sukasi neatsitiktinai – būtent anuomet pasirodė net kelios panašios sukurptos istorijos apie tariamus žvėriškus ukrainiečių karių nusikaltimus: jos ne tik sukurstė ir nuteikė Rusijos visuomenę prieš „broliškąją Ukrainą“, bet ir paruošė dirvą po kelių savaičių įvykusiai rusų karių invazijai Donbase.
Tada ypač populiarus buvo karo pabėgėlės Galinos Pyšniak pasakojimas apie ukrainiečių neva nukryžiuotą berniuką, tapęs kone klasikiniu Rusijos propagandos pavyzdžiu. Lyg tyčia rusų žurnalistai G. Pyšniak surado ir siužetą apie ją parodė šiomis dienomis, kai Rusijoje plinta nauja isterija dėl būtinybės „susigrąžinti Donbasą pas motinėlę Rusiją“ ir „paauklėti Kijevo chuntą“.
Nukryžiuoto berniuko legenda
„Pas mus pašauktinių šeimoje liko žmona ir trijų metų berniukas. Ji ant lentos nukryžiavo ir papjovė peiliu, o motiną vertė žiūrėti. Pati savo akimis mačiau“, – ašarodama siaubingą istoriją 2014-ųjų liepą pabėgėlių stovykloje 1-jam Rusijos kanalui pasakojo G. Pyšniak.
Liepos 11 d. pasirodė pirmasis reportažas su šiuo interviu, dar po dienos – kiek pakeista versija: esą ukrainiečių kariai suvarė visus civilius į Lenino aikštę Slovjanske ir vykdė parodomąsias mirties bausmes, per vieną kurių „nukryžiavo trijų metų berniuką – kaip Jėzų du laikė, o vienas prikalė prie lentos“. Moteris tvirtino, kad pati yra iš Užkarpatės regiono Vakarų Ukrainoje, tad jai, kaip išdavikei, sušaudymu esą grasino net jos pačios motina. Vedėjas už kadro jau iškėlė atsargios abejonės gaidelę – esą kaip tokie dalykai, kai vaikų nukryžiavimas įmanomi Europos centre.
Liepos 13ąją pasirodė trečiasis reportažas, kuriame fragmentiškai cituojama ir G. Pyšniak, tiesa, jau atsargiai vedėjui pabrėžiant, kad „istorija neįmanoma patikėti“, o „moteris galimai yra šoko būsenos dėl pergyventų bombardavimų“.
Kaip ir 1991-siais po Aleksandro Nevzorovo parodyto filmo „Našy“ („Mūsiškiai“), kuriame su šlykščiu pasimėgavimu pasakojama išgalvota Sausio 13-osios žudynių versija, palanki Kremliui, taip ir 2014-siais netrūko kritikos iš pačių Rusijos žiūrovų dėl tokių reportažų: esą perlenkta lazda.
Juo labiau, kad iš pradžių šia istorija ėmė dalinis Kremliaus ideologu ir vienu svarbiausių propagandistų tais laikais laikytas Aleksandras Duginas, kuris dar liepos 9-ąją rašė apie nugirstą istoriją, esą ukrainiečių kariai Slovjanske kankino separatistus ir „iš buto išnešė 6-metį berniuką, centrinėje miesto aikštėje jį prikalė prie reklaminio stendo ir sušaudė visų akivaizdoje“.
Nei rusų, nei ukrainiečių žurnalistai Slovjanske apklausę dešimtis miesto atkovojimo liudininkų – ypač akylai pro langus įvykius sekusias pensininkes neišgirdo jokių įrodymų, kad panašaus įvykio iš viso būta mieste. Čia net nėra „Lenino aikštės“, kurioje esą nukryžiuotas berniukas.
Galiausiai buvo prisimintas ir originalus įkvėpimo šaltinis „berniuko nukryžiavimui“ – tokią istoriją sukūrė britai dar 1915 metais. Tuomet Europa buvo paskendusi Pirmojo pasaulinio karo liepsnose ir propaganda uoliai darbavosi kurstydama neapykantą priešams – nuo britų išgalvotų istorijų apie vokiečių karių neva valgomus belgų vaikus iki sukurptos legendos apie neva nukryžiuotą jauną kanadiečių karį.
Esą į nelaisvę patekęs karys buvo prismeigtas durtuvais prie medžio, o po to jam perpjauta gerklė. Istorija plito kaip žaibas, kito detalės, daugėjo „liudininkų“ ir galiausiai išpopuliarėjo versija, kad kanadietis buvo nukryžiuotas ant medinių svirno durų. Neoficialiai ši klastotė pripažinta tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
Patyrė pažeminimą, skurdą ir gailisi savo žodžių
Praėjus beveik 7 metams nuo karo Donbase pradžios ir vėl paūmėjus įtampai kontakto linijoje rusų žurnalistai iš kanalo „Dožd“, specialios melagienų demaskavimo laidos „Fake news“ surado G. Pyšniak, kuri buvo tapusi kone legenda: svarstyta, kad galbūt tai buvo aktorė, kokių Kremliaus arsenale netrūko.
Pavyzdžiui, viena moteris sugebėjo Kremliaus propagandiniuose kanaluose būti užfiksuota ir kaip gedinti pabėgėlė iš Donecko, ir susirūpinusi motina iš Odesos, ir Krymo gyventoja. Tačiau G. Pyšniak gyvenimas susiklostė kiek kitaip.
Vietoje padėkos ar atlygio už Rusija palankią istoriją moteris sulaukė tradicinio Kremliaus atsako: iš pradžių apie „nukryžiuotą berniuką“ skalambiję ruporai greitai pritilo, vėliau bandė vartytis iš situacijos, esą „nei patvirtinti, nei paneigti moteris istorijos neįmanoma“. O galiausiai, 2014-ųjų gruodžio 21-ąją lakoniškame 1-ojo kanalo reportaže jau žeminta pati G. Pyšniak.
„Gyvenimas pasirodė baisesnis už fantaziją. Jei ligota fantazija pasirodė pasakojimas pabėgėlės moters iš Luhansko, kurios psichika neatlaikė visą parą trunkančių apšaudymų“, – tuomet suokė laidos vedėja, iliustruodama pasakojimą karo metu žuvusių vaikų lavonais.
Dabar G. Pyšniak su daugiavaike šeima glaudžiasi dievo užmirštame užkampyje – apgriuvusiame Golynkų miestelyje, kuris kadaise buvo žinomas dėl termometrų gamybos ir durpių gavybos. Teliko durpės, o termometrų gamykla bankrutavo, dalyje miesto namų nėra net langų.
Ir nors G. Pyšniak tikina nesiskundžianti – turinti darbą vietinėje apsaugos įmonėje, kur darbuojasi ir jos vyras, buvęs liūdnai pagarsėjusio riaušių malšinimo dalinio „Berkut“ narys, o vėliau Donecko „pašauktinis“, ji neslėpė, kad jiems sunku. Rusijos pilietybę po ilgos teisinės kovos jai buvo suteikta tik 2019-siais.
Iki tol Rusijoje ji glaudėsi kaip pabėgėlė, keitė gyvenamąsias vietas, mat vietinių požiūris nebuvo palankus. Priešingai, pasak G. Pyšniak, į jos šeimą žiūrėta su panieka, kaip į atvykėlę iš Ukrainos.
„Jie mūsų nepriėmė kaip žmonių. Mus nuodijo. O jei vaikas ką nors padaro mokykloje, tai iškarto sako „varyk iš čia į savo Ukrainą, niekas tavęs čia nelaukė“, chocholais, banderovcais vadino, vyresnėlis mokykloje dėl to ir susimušė“, – pasakojo G. Pyšniak.
Ji pripažino, kad vien todėl gailisi papasakojusi istoriją apie „nukryžiuotą berniuką“. Ir nors šios istorijos ji perpasakoti nenorėjo, tikino, kad tai esą buvo tiesa, o kas netiki, tegu netiki, mat „žmonės bijo“.
„Netiesa, tegu bus netiesa. Nenoriu nieko pasakoti – nei taip, nei neigti. Kiekvienas turi teisė į savo nuomonę. Kiekviena tauta turi. Yra dvi medalio pusės – balta ir juoda. Kas matė, kas ten buvo, tas žino“, – painiai apie „nukryžiuoto berniuko“ istoriją 2021-siais pasakojo G. Pyšniak.
Ji tikino, kad dar prieš jos atvažiavimą į pabėgėlių stovyklą prie Rostovo čia besiglaudžiantys pabėgėliai ir atvykę žurnalistai jau žinojo istoriją apie „nukryžiuotą berniuką“, o ji televizijai esą du kartus papasakojo „kaip liudininkė“.
G. Pyšniak artimieji – mama, broliai liko Ukrainoje ir su jais ji tikino nebendraujanti, mat „vieni nuo kitų atitolo dėl skirtingų požiūrių“.
