„Daugelis karinių ekspertų ir analitikų sutaria, kad gali būti pradėtas karinis puolimas artimiausiu metu. Turime būti pasiruošę, kad Rusija nenustos naudoti savo karinių pajėgų politiniais ir ekonominiais tikslais“, – pareiškė Ukrainos Užsienio reikalų viceministras Vasilijus Bondaras ir pažymėjo, kad telkiamos Rusijos pajėgos pasienyje gali būti panaudotos kaip ir 2014-aisiais – atplėšti Ukrainos teritorijos dalį.

Atrodytų, kad toks pareiškimas – lyg pastarųjų dienų situacijos vertinimas, tačiau iš tikrųjų ši citata – iš 2020-ųjų vasaros. Ir tada jau ne pirmą kartą Ukraina skambino pavojaus varpais, tikino, kad dėl vandens trūkumo okupuotame Kryme ar smunkančių Vladimiro Putino reitingų Rusija ryšis karui.

Analitikai ir ekspertai kaipmat nupūtė dulkes nuo 2015-ųjų STARTFOR scenarijaus, pagal kurį Rusijos pajėgos esą turėjo veržtis Vakarų kryptimi iš okupuotų teritorijų Donecke link Mariupolio, Chersono ir iki pačios Odesos, siekiant atkirsti Ukrainos priėjimą prie Juodosios jūros, o galiausiai invazija turėjo baigtis visos Rytų Ukrainos iki Dniepro užkariavimu – kaip XVI– XVII amžiais, kai Maskvos ir LDK konfliktų frontu buvo tapęs Dniepras.


Bet nei 2015-aisiais, nei pernai nieko panašaus neįvyko: Rusijos kariuomenė nepajudėjo į Vakarus, o Donbaso fronte nebuvo nieko naujo – toliau tesėsi formaliai nutrauktas pozicinis karas, žuvo ukrainiečių kariai, kaip tebežūsta iki šiol. Tad kas pasikeitė dabar?

Į pasienį plūsta daliniai iš visos Rusijos

Praėjusią savaitę pastebėtas Rusijos pajėgų telkimas iš pradžių okupuotame Kryme, o vėliau ir palei visą sieną su Ukraina tapo savotišku žaidimu „pranešk, kur juda rusų karinė technika“. Tai nėra ypač sudėtinga šiomis dienomis, kai geležinkeliais riedančios platformos, regis, tik ir gabena šarvuočius, tankus, artilerijos sistemas.

Prie sienos su Ukraina bei okupuotose Donecko ir Luhansko srityse, kurias formaliai kontroliuoja „liaudies respublikų“ valdžia, pastaruosius metus ir taip buvo sutelkta dešimtys tūkstančių Rusijos karių bei tūkstančiai vienetų įvairios karinės technikos.

Tačiau pastarosiomis dienomis užfiksuojami vis nauji daliniai, kurie link pasienio atvyksta iš tolimiausių Rusijos kampelių – ir iš Centrinės, ir iš Vakarų, ir iš Pietų karinių apygardų: pavyzdžiui, 74-oji motošaulių brigada su tankais iš Kemerovo, Sibire, 76-osios desantininkų divizijos šarvuočiai iš Pskovo arba 19-osios motošaulių brigados sunkioji technika iš Vladikaukazo.


Gabenami ne tik tankai ar šarvuočiai – iš Voronežo pajudėjo salvinės ugnies sistemos „Uragan“, priešlėktuvinės gynybos sistemos „Tunguska“, „Pancyr“, 152 mm savaeigės haubicos „2S19 Msta“, 240 mm savaeigiai minosvaidžiai „Tiulpan“.


Pastaruosius rusų kariai per pratybas aktyviai naudoja pralaužti įtvirtintoms pozicijoms – apkasų ir bunkerių linijoms, kurios XXI a. gali pasirodyti atgyvena ir išvagojusios visą fronto liniją vienintelėje Europos vietoje – Donbase.


Viduržemio jūroje iš Baltijos jūros atplaukę ir šiuo metu netoli Graikijos krantų sukiojasi trys didieji Rusijos desantiniai laivai: „Kaliningrad“, „Minsk“, „Koroliov“. Vienas toks gali gabenti kuopą tankų bei kelis šimtus jūrų pėstininkų. Juos lydi sparnuotomis raketomis „Kalibr“ ginkluota korvetė „Boikij“.


Kaip ruošiasi blogiausiam scenarijui

Praėjusią savaitę buvo galima kalbėti apie kelių tūkstančių rusų karių dislokavimą Kryme, o dabar skaičiuojama, kad prie sienos su Ukraina Rusija jau spėjo sutelkti iki 100 tūkst. karių.

Net JAV laivyno analizės centro ekspertas Michaelas Kofmanas, kuris iš pradžių skeptiškai vertino pranešimus, kad Rusija ketina vykdyti naują ir tiesioginę karinę agresiją prieš Ukrainą, dabar jau atsargiau vertina Kremliaus ketinimus. Esą vis augantį karinės technikos bei karių telkimą sunku būtų paaiškinti vien karinėmis pratybomis arba bauginimo taktika.

„Kai dislokuoji karinę galią ir tavo ketinimai nėra žinomi, galima prognozuoti ir blogiausius scenarijus“, – pažymėjo ekspertas.

Jo manymu, tai nereiškia, kad toks blogiausias invazijos scenarijus ir išsipildys artimiausiu metu, – esą konflikto paaštrėjimo, artilerijos dvikovų bei netgi puolamųjų scenarijų išsipildymo galima būtų tikėtis vėliau balandį. Tačiau Rusijos veiksmai esą kelia nerimą.

Rusijos pajėgos prie Ukrainos sienos
Foto: Twitter nuotr.

Juo labiau kad tuo pat metu Rusijos pajėgose gynybos ministras Sergejus Šoigu paskelbė kovinės parengties pratybas: iš viso balandžio mėnesį daugiau nei 100 poligonų bei 520 karinių bazių bus surengta per 4 tūkst. karinių pratybų.

Būtent atsaku į Ukrainos veiksmus – ukrainiečiai taip pat pradėjo telkti pajėgas pasienyje, savomis karinėmis pratybomis Rusija kol kas aiškina tokį milžinišką pajėgų perdislokavimą ir stebi kol kas vangią Vakarų reakciją – bent jau Europoje tvyro tradicinė „gilaus susirūpinimo“ atmosfera.
Pavyzdžiui, bendrame Prancūzijos ir Vokietijos diplomatijos vadovų pareiškime „abi pusės“ raginamos susilaikyti nuo eskalacijos, nors niekam ne paslaptis, kad būtent Rusija 2014-aisiais okupavo ir aneksavo Krymą, sukėlė karą Donbase, kur atvirai parėmė separatistus ginkluote, technika bei „žaliaisiais žmogeliukais“.

Tiesa, atviriausiai Ukrainą kol kas parėmė JAV – ne tik įspėjo Rusiją bet ir, kaip teigia patys rusų apžvalgininkai, kariniais transporto lėktuvais siunčia karinę paramą ukrainiečiams. Be to, britų ir amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai akylai seka visą situaciją aplink Ukrainą – oro erdvėje virš Juodosios jūros bei Ukrainos nuolat sukiojasi elektroninės žvalgybos lėktuvai „RC-135W Rivet Joint“, „P-8A Poseidon“ ir „RQ-4A Global Hawk“.


Į mūšį jau mestas dezinformacijos desantas

Vis dėlto Kremlius ne tik stebi Vakarų reakcijas, bet ir imasi dezinformacinės bei propagandos kampanijos, kokia nematyta nuo pat 2014-ųjų isterijos laikų. Kaip ir anuomet, vieni pirmųjų į informacinės kampanijos mūšius mesti Kremliaus „troliai“ – ypač aktyvūs komentatoriai socialiniuose tinkluose, kurie, prisidengę išgalvotais vardais, slapyvardžiais, rusų ir anglų kalbomis skleidžia dezinformaciją apie Ukrainą bei, atvirkščiai, – kursto karo nuotaikas.


Toks „trolių“ suaktyvėjimas nuo balandžio pradžios ypač pastebimas „Twitter“, kur dominuoja „karo Ukrainoje, Donbase“ naratyvai, kaltinant Kijevą. Pavyzdžiui 2014-aisiais populiari melagiena apie ukrainiečių tariamai „nukryžiuotą berniuką“ vėl atgijo pastarosiomis dienomis nauju pavidalu – esą ukrainiečių minosvaidininkai nužudė penkiametį berniuką.


Bet „trolių“ istorijos – juokai, palyginti su „sunkiąja Kremliaus artilerija“ – liūdnai pagarsėjusiais propagandistais, pavyzdžiui, ypač aktyviai „krizės Ukrainoje“ klausimais pastarosiomis dienomis ėmė reikštis valdžios kontroliuojamos dezinformacijos agentūros „Rossiya Segodnya“ ir kanalų „Sputnik“ vadas Dmitrijus Kiseliovas, populiarių laidų vedėjas Vladimiras Solovjovas ir propagandinio kanalo RT (buvusio „Russia Today“) vadovė Margarita Simonian.

D. Kiseliovas prieš kelias dienas savo laidą pradėjo nedaugiažodžiaudamas – apie „antrąjį brolžudišką karą“ tarp Ukrainos ir Rusijos, esą tai Kijeve visi apie tai tik ir tekalba.

V. Solovjovo laidoje pokalbis su vienu iš pašnekovų pakrypo dar kraupesne linkme: esą Ukrainos ir Rusijos ginkluotas susidūrimas gali įvelti NATO, o tada reikėtų pademonstruoti Kremliaus galią ir geriausias būdas – panaudoti branduolinį ginklą, susprogdinant jį virš neutralios teritorijos, pavyzdžiui, tarptautinių vandenų. Tai neva privers amerikiečius išsigąsti ir rusams daryti tai, ką jie nori. O M. Simonian jau atvirai pareiškė, kad reikia prijungti Donbaso regioną „prie motinėlės Rusijos, nes to nori patys žmonės“.


Tik spaudimas ar pasiruošimas karui?

Po tokių ugningų ir „įkvepiančių“ kalbų įaudrintoje Rusijoje galima laukti kelių scenarijų: viena vertus, viskas gali pasibaigti panašiai kaip ir pernai – niekuo. Konflikto išsigandusių Berlyno bei Paryžiaus paraginta Ukraina vėl turės „sėsti prie derybų stalo“ su Rusija, kuri bus įvardyta kaip „nešališka“ tarpininkė. Bet kuriuo atveju tai būtų geresnė išeitis nei karo veiksmai.

Kita vertus, Rusija sutelkė tiek pajėgų prie sienos, kiek ten nebuvo jau kelerius metus. Net jeigu tai daroma siekiant įbauginti ukrainiečius ar jų sąjungininkus, spausti juos ir priversti nusileisti derantis ar parodyti savo karinę galią, o gal net ir eilinį kartą įvertinti savo mobilizacinius gebėjimus greitai perdislokuoti pajėgas, to Rusija negalės daryti ilgai.

Rusijos šarvuotoji technika juda link Ukrainos
Foto: Twitter nuotr.

Išlaikyti dalinius ne jų nuolatinėje dislokacijos vietoje, o plyname lauke ir užtikrinti sklandžias degalų, maisto, kitų produktų tiekimo grandines kainuoja didelius pinigus – net ir Rusijai.

Ši valstybė rugsėjo mėnesį planuoja surengti milžiniškas pratybas „Zapad 2021“, tad du kartus per metus tokio dydžio pratybose tikrinti mobilizacinius bei pajėgų kovinės parengties gebėjimus neatrodo nei logiška, nei tai siunčia kokį papildomą signalą Kremliaus varžovams, kurie ir taip puikiai žino apie Rusijos galimybes perdislokuoti dalinius.

Todėl karo tikimybė, kad ir kokios būtų jos priežastys bei tikslai, rizikuoti mėgstančiam Kremliui neatrodo atmestina. Vieninteliai nežinomieji tada liks pačios Ukrainos bei Vakarų reakcija – kas, ką ir kaip sugebės padaryti kilus Rusijos agresijai?