Jei žinia, kad JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) paskelbė 250 tūkst. dolerių finansinį atlygį už bet kokią informaciją, galinčią padėti sulaikyti verslininką iš Rusijos J. Prigožiną būtų nuskambėjusi ne praėjusią savaitę, o pernai panašiu metu, tikėtina, būtų pasipylę laiškai iš Vilniaus.
Ir FTB analitikai iš pradžių gal ir būtų suglumę – kodėl iš Lietuvos, juk tai NATO ir ES valstybė, čia J. Prigožinui taikomos sankcijos, o Vladimiras Putinas nesiuntinėja savo „virėjo“ bet kur, tiesa?
Bet tada būtų buvę nesunku rasti pirmąjį siūlo galą. Būtent Vilniaus oro uoste 2020-ųjų vasarį iš tikrųjų buvo atskridęs ne tik privatus lėktuvas „Hawker 800“, kuris priklauso J. Prigožinui, bet ir lankėsi asmuo tokiu pačiu vardu bei pavarde.
Dar daugiau, į oligarchą iš išvaizdos panašus asmuo vilkintis pilkos spalvos striukę, dėvintis pilką kepuraitę ir nešinas krepšiu lyg niekur nieko šlaistėsi po Vilnių. Jis netgi leidosi fotografuojamas. Ir ne bet kur, o keistai pasirinktose vietose: prie Seimo, Susisiekimo ministerijos, karaliaus Mindaugo paminklo ir kažkodėl – prie muziejaus tualeto durų.
Netrukus „verslininko Prigožino“ vizitą linksmu tonu aprašė ir Rusijos žiniasklaida – daugiausiai bulvariniai leidiniai. Bet koronaviruso laukimo įtampoje paskendusi Lietuvos žiniasklaida to beveik nepastebėjo – užkliuvo tik J. Prigožino lėktuvas. Ši keista istorija gal ir būtų nugrimzdusi į užmarštį, kaip nesuprastas pokštas. Bet praėjus metams šiuos du įvykius susiejo Lietuvos žvalgybininkai.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) kasmetinėje ataskaitoje (Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas) pažymi, kad Lietuvoje išties lankėsi J. Prigožinas. Tik ne tas garsusis, o jo antrininkas. Ir ne šiaip sau. Tad ką jis čia veikė?
Atskrido megzti kontaktų su elitu?
Tai, kad ES sankcijų sąrašuose esantis „verslininkas Jevgenijus Prigožinas“ lankosi Vilniuje galima buvo sužinot „visai netyčia“ vasario 16-ąją, sekmadienio pavakarę portale Sobesednik.ru publikuotame straipsnyje. Kadaise geru laikytas „Sobesednik“ iki šiol leidžiamas beveik 152 tūkst. egzempliorių tiražu, turi ir portalo versiją, tiesa dabar jo reputacija nevienareikšmiška.
Vis dėlto, kaip tokiam leidinėlyje atsiranda informacija, kad „verslininkas iš Peterburgo Jevgenijus Prigožinas atskrido į Lietuvą megzti kontaktų su politiniu elitu“? Juo labiau, kad pažymimas ir konkretus tariamo susitikimo dalyvis – tuometinis Susisiekimo viceministras Vladislavas Kondratovičius. Pastarasis „Delfi“ tikino, kad jis „nepažįsta šios asmens ir niekada nėra tekę su juo bendrauti ar susitikti“.
Tuo metu savo istoriją kūrusio „Sobesednik“ versiją neva patvirtina du neįvardyti šaltiniai – vienas ministerijos kanceliarijoje, o kitas – Vilniaus oro uoste, kur išties nusileido lėktuvas „Hawker 125–800“. Tai nebuvo pirmas tokio J. Prigožinui priklausančių lėktuvų vizitas Vilniuje – dar 2018-siais panašus orlaivis sostinės oro uoste leidosi dėl tariamo gedimo.
Tačiau paties Kremliaus trolių fabriko vizitas Lietuvoje būtų tapusi tikra sensacija – ne tik todėl, kad J. Prigožinui nuo 2016-ųjų taikomos sankcijos ir jis negali lankytis ES, bet ir „verslo ryšių mezgimas su Lietuvos institucijomis“ vargu ar būtų įmanomas Lietuvoje, kuri ypač griežtai vertina Kremliaus politiką ir yra nukentėjusi nuo J. Prigožino trolių.
Antras bandymas irgi nepavyko
Vis dėlto sunkiai įtikinamos sąsajos Lietuvoje dėmesio nesusilaukė – šalyje tuo metu jau tvyrojo įtempta koronaviruso laukimo nuojauta, o šventinę dieną pasirodęs straipsnis Rusijos leidinuke buvo tiesiog ignoruotas. Panašiai sensacingą žinią apie J. Prigožino pasirodymą šalyje reagavo ir Vokietijos žiniasklaida dar sausio 10-ąją, kai bulvarinis leidinys „Zuerst!“ publikavo naujieną apie Miuncheno oro uoste tariamai sulaikytą J. Prigožiną.
Būtent ši žinia, o tiksliau nuotrauka iš Miuncheno oro uosto, kurioje užfiksuotas pareigūnas, lydintis vieną vyrą turėjo atkreipti įtaresniųjų ir smalsesniųjų žvilgsnius – tai buvo taip pat, tiesiog identiškai apsirengęs vyras, vilkintis tą pačią pilkos spalvos striukę, dėvintis pilką kepuraitę ir nešinas tokiu pat krepšiu, kaip ir po mėnesio pasirodęs klajoklis Vilniuje.
Po kelių savaičių istorija apie tariamą J. Prigožino apsilankymą Vilniuje buvo pakartota: esą jis dar kartą apsilankė Vilniuje, o apie tai neva prasitarė „jį vežiojęs vairuotojas“. Nei kas tas vairuotojas, nei kada ir kur vežiojo tariamąjį J. Prigožiną „Sobesednik“ neskelbiama, tačiau vairuotojas iškalbus.
„Jį vežiojau visą dieną. Jau kreipiausi į teisėsaugą, kuri pati išsiaiškins, ką su šia informacija daryti“, – cituojamas tariamas vairuotojas, kuris neva tikino, kad pats J. Prigožinas, kurį atpažinęs jis vėliau ir kreipėsi į policiją, paprašė fotografuoti prie Seimo bei karaliaus Mindaugo paminklo. Čia „J. Prigožinas“ neva buvo sugalvojęs aplankyti ir šalia esantį Nacionalinį muziejų, bet vairuotojui paaiškinus, kad jis greičiausiai nespės iki muziejaus darbo pabaigos, „J. Prigožinas“ neva nusprendė ryžtingai aplankyti muziejaus tualetą.
„Na tada bent jau pašiksiu. Tiesiai ant jūsų didžios istorijos“, – esą sakė „J. Prigožinas“. Bet net ir tokia sutirštinta pasaka apie V. Prigožino antrąjį apsilankymą nesuveikė – straipsnis publikuotas vasario 27-osios vakarą, o jau po kelių valandų naktį Lietuvoje patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis, užgožęs visas kitas naujienas.
Ieškojo silpnųjų vietų
Visa tai gali pasirodyti kaip nevykusi provokacija, informaciniu išpuoliu, kurio negalima vadinti sėkmingu, nes melagingą informaciją publikavo tik nedideli bulvariniai Rusijos portalai, o rezonanso ji nesukėlė nei Lietuvoje, nei kitose NATO bei ES valstybėse.
Būtent tai pažymėję Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo autoriai pripažino, kad Lietuvoje išties lankėsi J. Prigožino antrininkas, tačiau Vilniuje „nesusitiko nė su vienu Rusijos portalų publikacijose minimu Lietuvos valdžios ar verslo atstovu“.
„Tikėtina, kad šia provokacija siekta rasti patekimo į Šengeno erdvę pažeidimų, kurstyti Lietuvos visuomenės ir NATO bei ES valstybių nepasitikėjimą Lietuvos valdžios institucijomis, jas bandant parodyti kaip nepatikimas, dvigubus žaidimus žaidžiančias partneres“, – pažymima VSD ir AOTD ataskaitoje.
Panašiai istoriją su J. Prigožinu vertino ir Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius, kuris keliolika metų nagrinėja informacinius karus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad atvejis – ne eilinis.
„Norėta parodyti, kad esą J. Prigožinas juda laisvai ir kaip nori toje Vakarų erdvėje, pabrėžiant jo – Prigožino-nesugaunamojo įvaizdį. O mūsų ir jų auditorijoms bandoma įpiršti, kad mūsų institucijos nesusitvarko su jo paieška“, – teigė N. Maliukevičius, įžvelgęs dar ir norą supriešinti viešąją nuomonę su institucijomis. Be to, anot pašnekovo, tokiu trolinimu ir apgaudinėjimu naudojant antrininką gali būti siekiama sujaukti informacinę erdvę: jei tikrasis J. Prigožinas ir pasirodytų, vargu ar kas patikėtų – o gal tai dar vienas antrininkas?
Pavojingos antrininkų operacijos
Bet kam ir kodėl iš viso prireikė naudoti J. Prigožino antrininką? Juo labiau, kad tai yra ne šiaip papokštavimas, bet ir delikati, pavojinga operacija – tam reikia rasti panašų į J. Prigožiną asmenį, kuris sutiktų vaidinti personažą ir rizikuoti prisidengiant suklastota tapatybe.
Atsakymų galima rasti ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Kalbos apie J. Prigožino antrininką pasklido dar 2019-ųjų balandį, kai už vagystę Sankt Peterburge buvo teisiamas pats Jevgenijus Prigožinas. Vėlgi – ne įtakingasis V. Putino patikėtinis, kuris dalyvauja aukščiausi rango derybose, o tiesiog jo bendravardis.
Tiesa, paradoksalu, kad iš Ruslano Junusovo legaliai vardą 2018-ųjų gegužę į Jevgenijaus Prigožino pasikeitęs vyriškis – buvęs policijos specialiojo dalinio SOBR pareigūnas, po kelių mėnesių dalyvavo apiplėšime. Tai tiesiog simboliška, mat tikrasis J. Prigožinas iki karjeros restoranų, trolių ir samdinių versluose gūdžiuoju sovietmečiu, dar 1979 ir 1981 metais tebuvo smulkus vagis ir sukčius, kurį teismai tuometiniame Leningrade nuteisė 12 metų kalėjimo bausme.
Noras pademonstruoti galią, pavyzdžiui, keisti vardą Rusijoje į didesnį autoritetą turinčio asmens vardą – ne retenybė: dar 2017-siais dar vienas teistas sukčius ir narkotikų prekeivis Aleksandras Anufrijevas pasikeitė vardą ir pavardę, o pateikus jo naująjį pasą bet kurio eilinio Rusijos pareigūno veidas, tikėtina, būtų perbalęs: Dmitrijus Utkinas. Tai – su J. Prigožinu siejamos samdinių bendrovės „Vagner“ vado, buvusio Rusijos pulkininko leitenanto, formaliai – „Concord management & Consulting“ generalinio direktoriaus vardas ir pavardė.
Vis dėlto tokie pasų keitimai yra viena Rusijoje, o visai kas kita – Lietuvoje. Būtent čia, į Šengeno valstybę tuomet jau sustiprintos kontrolės metu atvykęs J. Prigožino antrininkas turėjo pateikti pasą ir kitur dokumentus. Anot VSD ir AOTD ataskaitos – pateikė.
Tuo metu, kai Vilniaus oro uoste stovėjo ir žiniasklaidos bei politikų susidomėjimą kėlė J. Prigožinui priklausantis orlaivis „Hawker 800“, į Lietuvą reisiniu lėktuvu į Lietuvą du kartus atvykęs asmuo turėjo Jevgenijaus Prigožino vardu išduotą Rusijos Federacijos piliečio pasą.
VSD ir AOTD ataskaitoje rašoma, kad šis asmuo veido bruožais priminė patį J. Prigožiną, bet tai nebuvo šis Kremliaus režimui artimas oligarchas. Tačiau antrininko turėtame pase nurodyta gimimo data buvo tokia pati, kaip ir paties oligarcho – 1961 m. birželio 1 diena.
Tokia informacija gali rodyti kelis dalykus. Pirmiausia akivaizdu vien tai, kad toks antrininko vizitas išties įvyko, o J. Prigožiną vaidinęs asmuo arba itin rizikavo naudodamas suklastotą pasą, arba turėjo legaliai išduotą rusišką pasą. Abiem atvejais sunku būtų patikėti, kad paso keitimas buvo atsitiktinis ir niekam nesukėlė įtarimų.
Be to, toks antrininkas turėjo turėti Lietuvos vizą – dar vienas papildomas rūpestis bei būdas atkreipti dėmesį į save. Neįprasti, bet rizikingai žvalgybinei ar provokacinei operacijai būdingi ir antrininko veiksmai: Lietuvoje jis lankėsi kelis sykius per trumpą laiką, bet tik labai trumpam, atkreipė į save dėmesį, bet viešumoje nebuvo užfiksuotas, atvyko vienu būdu, išvyko kitu.
„Pirmą kartą J. Prigožino antrininkas iš Rusijos į Vilnių reguliariuoju skrydžiu atskrido 2020 m. vasario 13 dieną. (…) 2020 m. vasario 26 d. reguliariuoju skrydžiu J. Prigožino antrininkas į Lietuvą atskrido antrą kartą. Jis nusifotografavo prie Seimo, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Valdovų rūmų ir 2020 m. vasario 27 d. traukiniu išvyko į Baltarusiją, nors turėjo lėktuvo bilietą tos pačios dienos skrydžiui“, – skelbiama Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.
„Kontekstas irgi svarbus: antrojo Prigožino vizito metu Lietuvoje skelbiamas pirmasis koronaviruso atvejis. Įprastai Kremliui įprastos dezinformacinės atakos, kai naudojamas atitinkamas kontekstas – jei NATO kariai neva išprievartavo mergaitę prie Jonavos, tai kontekstas – anksčiau paskleista išgalvota mergaitės Lizos istorija. Jei NATO kariai neva atneša virusą, tai vėlgi, veikia koronaviruso kontekstas, jei bandoma diskredituoti krašto apsaugos ministrą dėl tariamo seksualinio priekabiavimo, tai vyksta me too kontekste. Ir šį kartą viskas atvirkštine prasme – jei aktualija yra visai kita, tai net paprastos melagienos nuskęsta nežinioje“, – pastebėjo N. Maliukevičius.
Jo manymu, vien tai, kad šį kartą įdėta daugiau pastangų, rodo ir problemos sudėtingumo lygį: jei anksčiau apie Prigožino fabriko trolius kalbėta tik kaip apie provokatorius internete, rašinėjusius kiršinusius komentarus prisidengus išgalvotomis tapatybėmis, tai dabar aktyviąsias priemones imama taikyti naudojant kompleksinius metodus: asmens duomenų naudojimą, aktorystės, dramatizuotų nuotraukų ir teksto samplaiką – visa tai yra pilkosios zonos technologijos.
Galiausiai kontekstas taip pat buvo simbolinis: visa tariamo J. Prigožino apsilankymo istorija vyko tikrojo J. Prigožino lėktuvo vizito Vilniuje metu, o tai reiškia, kad pats lėktuvo „remontas“ buvo iš anksto suplanuotos operacijos dalis. Būtent apie tai dar pernai įspėjo Vilniaus politikos analizės instituto analitikas Marius Laurinavičius. Šiandien jis dar labiau įsitikinęs, kad su J. Prigožino vizitu buvo surengta specialioji operacija, tik dar neaišku, kas ją organizavo.
„Tai panašu į specialiąją operaciją, nes jau kažkas tai sugalvojo, prie to sėdėjo. Šios operacijos esmė – mažytė mnogochodovka: viena vertus supriešinti tų šalių visuomenes jų viduje, o kartu ir su partneriais. Kita vertus J. Prigožinas turi pakankamai daug konkurentų pačioje Rusijoje. Tad tai gali rodyti tarpusavio kovas Rusijoje.
Bet kuriuo atveju tai susiję su specialiosiomis tarnybomis, nes jie visada siekia išlošti: jei tą antrininką būtų sulaikę, tai rusai keltų skandalą, kad lietuviams paranoja – sulaiko žmogų tokia pačia pavarde, o jei niekas nesulaiko, tai vadinasi jis gali laisvai keliauti kur nori“, – pažymėjo M. Laurinavičius.
Be to, įdomu ir tai, kad į J. Prigožiną panašus asmuo Vilniuje slampinėjo tuo metu, kai buvo praėjusi vos savaitė po 2020-ųjų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo. Jame J. Prigožinas tiesiogiai nebuvo paminėtas.
Naujame 2021-ųjų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime neužsimenama kaip ir kada buvo išaiškinta J. Prigožino antrininko kelionių paslaptis – jam vos tik atvykus į Lietuvą ar vėliau.
