Dar pernai vasarį paskelbtas Lietuvos žvalgybos tarnybų rengiamas Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas išsiskyrė trimis nuotraukomis. Jose užfiksuotas ir pirmą kartą atvirai įvardytas tas pats asmuo – Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas Piotras Čaginas, prisidengęs Petro Taraškevičiaus tapatybe.

Kur, kada ir kieno darytose nuotraukose užfiksuotas vyriškis – neatskleidžiama. Tiesa, atpažinę jį galėjo skambinti Valstybės saugumo departamento (VSD) pasitikėjimo linija arba rašyti elektroninį laišką. Ir tai nebuvo vien raginimas Rusijos žvalgybininką galimai atpažinusiems asmenims – ši ataskaitos dalis mažiausiai vienam asmeniui galėjo, o gal net ir turėjo tapti paskutiniu įspėjamuoju signalu: liautis, bėgti arba išsiplepėti.

P. Čaginas
Foto: VSD/AOTD nuotr.

Tačiau Aleksejus Greičius to arba nesuprato, arba apsimetė nesupratęs ir nepasirinko nė vieno varianto, nors jau anksčiau buvo įspėtas VSD, su kuo turi reikalų.

Nuo 2016-ųjų, kai klaipėdietis A. Greičius internete užmezgė kontaktą su „Petru Taraškevičiumi“, tariamai jo projektus paremti siūlančiu „Pergalės fondo“ atstovu Kaliningrade, o iš tikrųjų – lietuviškai kalbančiu ir galimai net suklastotą lietuvišką pasą turinčiu FST pareigūnu P. Čaginu, klaipėdiečiui galėjo susidaryti įspūdis, kad pagaliau jam nusišypsojo sėkmė.

Visos kelionės į Rusiją, pastangos megzti ryšius su Rusijos diplomatais, bandymai šlietis prie Kremliaus ideologiją remiančių politikų Lietuvoje ir Maskvos propaguojamos istorinės atminties platinimas drovokai viešumoje besielgiančiam vyriškiui atrodė tuoj tuoj atsipirks.

Jis tapo ne tik eiliniu visuomenininku, Kremliaus minkštosios galios įrankiu vadinamo Gorčiakovo fondo kviestiniu svečiu, bet ir renginių organizatoriumi. Tik vietoje šlovės ir galimų pajamų, praėjus vos mėnesiui po VSD ir AOTD Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo, jau 2020-ųjų kovo 3-ąją, kai jis turėjo dalyvauti Gorčiakovo fondo konferencijoje, klaipėdiečio laukė suėmimas, laikinas įkalinimas, o dabar – ir teismo procesas, kuriame A. Greičius kaltinamas šnipinėjimu, už ką gali grėsti iki 15 metų kalėjimo.

Kremliaus išlaikomuose propagandiniuose ruporuose kaip mat pasipylė gynyba: A. Greičius įvardijamas antifašistu, žmogaus teisių gynėju, Lietuvos režimo susidorojimo auka, beveik tokia pačia, kaip Algirdas Paleckis, kuris teisiamas kitoje šnipinėjimo byloje.

Pats A. Greičius savo bylą taip pat vadina absurdišku nesusipratimu – kaipgi jis, pasaulio teisuolių anūkas ir tremtinio sūnus galėjo pakenkti Lietuvai, jei nežinojo jokios slaptos informacijos?

Išties, įrodyti jo kaltę – Rusijos žvalgybininko pavedimus mainais į eurų banknotus dar turės prokurorai, o teismas jį gali ir išteisinti. Tačiau pažintis su FST nebuvo A. Greičiaus flirto su Kremliumi pradžia ar pabaiga.

Lyginimas su Paleckiu – neatsitiktinis

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad A. Greičius – joks šnipas. Kaip ir A. Paleckis jis viešai nė kiek neslėpė savo požiūrio į istoriją, ypač Antrąjį pasaulinį karą, jo atmintį ir aktyviai rėmė Kremliaus istorijos versijas: 1939-1941 regione ir tarp nacistinės Vokietijos bei komunistinės Sovietų sąjungos tarsi nieko reikšmingo neįvyko, o karas, aišku, prasidėjo 1941-ųjų birželio 22-ąją ir baigėsi 1945 gegužės 9-ąją.

Įvairiuose pagarbos sovietų veteranams, sovietų karių kapų lankymo renginiuose jau kone dešimtmetį dalyvaujantis A. Greičius, kaip ir A. Paleckis viešai laikėsi nuostatos: SSRS „išvadavo pasaulį nuo fašizmo“.

Algirdas Paleckis prie senelio kapo
Foto: DELFI

Tiesa, čia A. Greičius iš pradžių laikėsi atsargiau – neperžengė ribų, kaip A. Paleckis, kuris panėręs į „savi šaudė į savus“ teorijas, radikalumu nustebino net bičiulius. A. Greičius apsiribojo kultūrinių renginių organizavimu ir nuomonės reiškimu, kuri, tiesa, nelabai kam pasirodė įdomi: kartu su kartu su Lietuvos rusų sąjunga 2015-siais jis nesėkmingai kandidatavo savivaldybės rinkimuose Klaipėdoje. Tiesa, sąrašo lyderis Viačeslavas Titovas buvo išrinktas.

Iš 4-os vietos nureitinguotas į 5-ąją su 326 pirmumo balsais A. Greičius į miesto tarybą nepateko. Buvo akivaizdu, kad kitaip, nei A. Paleckis, A. Greičius neturėjo rimto partinio užnugario, nors taip pat buvo kilęs iš garsios, daugiavaikės giminės. Tiesa, panašiai, kaip ir A. Paleckis, A. Greičius įkvėpimo veiklai semtis galėjo būtent iš garsiųjų savo šeimos narių.

Jei A. Paleckiui pavyzdžiu tapo Lietuvą išdavęs senelis Justas Paleckis, tai A. Greičius galėjo rinktis iš dviejų garsių giminės vyrų, kurie Lietuvos neišdavė: jo senelis Jonas buvo lituanistas, Salomėjos Nėries kurso draugas, jam dėstė pats Vincas Mykolaitis Putinas, močiutė ir jos broliai – garsūs mokytojai.

O iškiliausiu giminės faktu galima laikyti tai, kad Jonas ir Marijona Greičiai buvo pasaulio teisuoliai – jie išgelbėjo žydę mergaitę Antrojo pasaulinio karo metais.

Pokariu šis faktas niekam nedarė įspūdžio, o A. Greičiaus seneliai su jo tėvu Rimantu 1949-siais buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį. Čia A. Greičiaus tėvas susipažino su sibiriete Valentina, kurią vedė ir vėliau grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą.

Čia iki šiol gyvena du Aleksejaus broliai, o dar du liko Rusijoje. Ir nors Lietuvą R. Greičius vadina viena iš dviejų gimtinių, nepriklausomybės atgavimas bei pastarieji keliasdešimt metų R. Greičiui subrandino nemažai tulžingų bei Kremliaus kartojama propaganda atmiežtų vertinimų. Net keliuose interviu R. Greičius kartojo klišes, esą Lietuva yra nuo JAV priklausoma kolonija, kurioje klesti skurdas, korupcija, neviltis ir emigracija, pensijos esą siekia 160 eur (iš tikrųjų apie 400), o atlyginimai – vos 300 eur (iš tikrųjų 600).

Be to, nepriklausomoje Lietuvoje gimęs ir dar vaikystėje ištremtas R. Greičius abejojo Lietuvos okupacija, kaltino lietuvių partizanus civilių žudynėmis, o pastarąjį dešimtmetį didžiąją dalį laiko skyrė sovietinių okupantų – konkrečiai 1941-siais žuvusių sovietų pasieniečių atminimo įamžinimui.

Tokią retoriką apie „sugriautą Lietuvos ekonomiką, ištuštėjusius šalies miestus, 200 eur atlyginimus“ dėstė ir A. Greičius, tiesa, ir jo didžiausiu pomėgiu bei veikla tapo būtent sovietų karių bei Kremliaus dėstomos Antrojo pasaulinio karo istorijos versijų šlovinimas. Ir jei kaltinimai šnipinėjimu A. Paleckiui susiję su Sausio 13-osios byla, tai A. Greičiaus šnipinėjimo byla atrodo kiek paprastesnė bei labiau susijusi su jo pomėgiais.

Ryšiai su politikais ir Rusijos konsulatu

A. Grečiaus bandymai atkreipti į save dėmesį prasidėjo būtent nuo kultūrinės veiklos dar tais laikais, kai į Rusiją ir jos įvairiausias minkštosios galios iniciatyvas kreivai ar juo labiau, kaip į grėsmę daugelis nežiūrėjo net Lietuvoje. 2011-ųjų liepą jis mėgino trintis Klaipėdos savivaldybėje, siekdamas paramos organizuojamam renginiui „Gimtieji šaltiniai“.

Tuomet jis Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui buvo pristatytas kaip „individualios įmonės savininkas“, nors tokiu reklamos ir dizaino paslaugų UAB „Refresh Design Plus“ vadovu tapo tik po metų. Įdomu tai, kad dabartine šios įmonės vadove nurodoma Ela Andrejeva – artima A. Greičiaus bendražygė, su kuria siejo ir verslo, ir politikos ryšiai.

Klaipėdos liberalai ir A. Greičius
Foto: liberalų sąjūdis

Dar 2011-siais per Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje abu pozavo rodydami paramą Vladimirui Putinui. 2013-siais abu buvo UAB „Refresh Design Plus“ atstovaujančiais atsakovais byloje dėl skolų išieškojimo (byla buvo nutraukta atsakovams padengus bylinėjimosi išlaidas), abu nesėkmingai kandidatavo 2015-ųjų rinkimuose ir aktyviai rėmė V. Titovą jo politinėje veikloje bei teismuose dėl pasisakymų apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. V. Titovui pasitraukus iš Klaipėdos tarybos jo vietą užėmė E. Andrejeva.

Tačiau tikrasis postūmis A. Greičiaus karjeroje įvyko 2012-siais, kai jis įkūrė Baltijos jaunimo asociaciją „Juvenis“. Pelno nesiekiančios visuomeninės veiklos aprašas buvo pakankamai išsamus. „Juvenis“ esą siekė spręsti jaunimo, švietimo problemas, rėmė įvairius kultūrinius, piliečių iniciatyvų, ypač etninių grupių ir mažumų veiklą.

Ypač padėjo ir kitas „sutapimas“: 2012-siais Rusijos konsulu Klaipėdoje paskirtas Vladimiras Malyginas. Pažintis ir bendri renginiai, tokie, kaip 2013-ųjų spalį viename Klaipėdos viešbučių organizuota „tarptautinė istorinė-filosofinė konferencija „Gyvenimo gėlės koncentracijos stovyklų išdegintoje žemėje“, kurioje dalyvavo apie 100 žmonių buvo didesnio projekto, kuris patikėtas būtent A. Greičiaus „Juvenis“ dalis.

V. Malyginas, I. Rozova ir V. Tomaševskis

Iš viso šiam projektui Rusijos ambasada, Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje bei neįvardyti „rėmėjai“ skyrė apie 54 tūkst. eurų. Už šią sumą A. Greičius formaliai padėjo surengti kelis nedidelius renginius, koncertą ir įkelti filmuką į „YouTube“.

Bet tai tebuvo sėkmės pradžia. Vis aktyvesnis A. Greičius viename renginių susipažino su Gorčiakovo fondo atstove Antonina Zimina, kuri jį ne tik pakvietė dalyvauti kituose Gorčiakovo fondo renginiuose, bet ir pati neslėpė ambicijų Lietuvoje.

Minėtas fondas 2010 m. įkurtas Rusijos prezidento administracijos nurodymu. Šio fondo veikla jau nesyk atkreipė Baltijos šalių žvalgybų dėmesį, mat jis itin aktyviai reiškėsi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur organizavo įvairius mokymus bei konferencijas pedagogams bei rusų tėvynainiams, populiarino nemokamas studijas Rusijoje.

Pamažu šio fondo „ekspertai“ Baltijos šalyse tapo nepageidaujami, o Baltijos šalių žvalgybininkai ėmė atidžiau sekti su Rusijos tėvynainių programomis dirbančius vietos veikėjus.

Ir nors jau įsisukus Krymo okupacijos įvykiams bei prasidėjus karui Donbase 2014-ųjų balandį A. Greičiaus „Juvenis“ negavo finansavimo iš Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento Kultūros skyriaus projekto, Gorčiakovo fonde užmegztos pažintys leido A. Greičiui pasimėgauti paties V. Putino šlovės spinduliais – 2015-ųjų lapkritį jis jau dalyvavo Rusijos tėvynainių kongrese Maskvoje, kur iš arti klausėsi V. Putino pranešimo.

A. Greičius Maskvoje 2015 metais klausosi V. Putino
Foto: vkontakte nuotr.

Vėlgi, čia jis buvo ne vienintelis svečias iš Lietuvos – kartu dalyvavo ir kitas „Rusiškojo pasaulio“, „rusiškų vertybių“ populiarinimo bei Rusijos tėvynainių atstovas Rafaelis Muksinovas. 2015-siais jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir pateko į VSD Grėsmių vertinimo ataskaitą, o dar po metų buvo apdovanotas paties V. Putino.

VSD savo ataskaitoje pabrėžė, kad tėvynainių tarybas konkrečiose šalyse koordinuoja Rusijos ambasados, jas finansuoja Rusijos užsienio reikalų ministerija ir jai pavaldžios įstaigos „Rossotrudničestvo“ įsteigtas Užsienyje gyvenančių Rusijos tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondas.

Sudeginti tiltai ir pažintis su „Petru“

Būtent aktyvi Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žvalgybos tarnybų veikla galiausiai lėmė, kad įtakingieji A. Greičiaus rėmėjai vienas po kito „apsišvietė“.

Pirmasis krito V. Malyginas, kurį 2014 iš Lietuvos pavyko išvaryti jau ne tik kaip Rusijos konsulą, bet kaip Rusijos išorės žvalgybos tarnybos (SVR) karininką. Vos per pusantrų metų Lietuvoje jis sugebėjo nuveikti tiek, kad jo darbo atgarsiai tebeskamba Seime, o pats V. Malyginas gavo šiltą postą kitoje ES šalyje – Maltoje iki šiol dirba Rusijos ambasadoriumi.

Šio Rusijos diplomato veikla minima leidimo dirbti su įslaptinta informacija negavusios Lietuvos parlamentarės Irinos Rozovos skandale.

VSD duomenimis, „pasinaudodamas diplomatiniu statusu V. Malyginas siekė gauti neviešą informaciją aktualiais Lietuvos vidaus politikos bei strateginės reikšmės projektų vystymo klausimais. Jis taip pat vykdė aktyviąsias priemones: bandė paveikti Vakarų Lietuvos regiono politikus ir verslininkus Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu kontekste, pvz remti Rusijos poziciją dėl supaprastinto vizų režimo Lietuvos pasienio ir Rusijos Kaliningrado srities gyventojams“.

Tada atėjo ir Gorčiakovo fondo atstovybę Lietuvoje įsteigti pasišovusios A. Ziminos eilė. 2015-siais į A. Greičiaus organizuotą renginį jos tiesiog neįleido Lietuvos pareigūnai – palydėjo prie sienos ir deportavo iš šalies be teisės kelti koją į Lietuvą 5 metus.

A. Ziminos vestuves
Foto: Facebook

A. Ziminos istorija dar labiau komplikavosi 2018-siais kai ji pati buvo sulaikyta Kaliningrade, o vėliau nuteista 12 metų nelaisvės už šnipinėjimą. Ir nors oficiali versija siejama su A. Ziminos vestuvėmis Kaliningrade, kur ji esą neapdairiai atskleidė FST agento tapatybę, netrūko svarstymų, kad buvusią Gorčiakovo fondo ekspertę bandė užverbuoti, o gal net ir tai sėkmingai padarė Latvijos arba Lietuvos žvalgybos tarnybos, kai ji bandė kirsti Lietuvos sieną ir sužinojo esanti įtraukta į nepageidaujamųjų asmenų sąrašą.

Vis dėlto būtent sienos kirtimas tapo lemtingu posūkiu A. Greičiaus karjeroje. 2016-siais apmaudo dėl nenusisekusių veiklų neslėpęs vyras sulaukė netikėto pasiūlymo iš tariamai „Pergalės fondui“ Kaliningrade atstovaujančio „Petro Taraškevičiaus“.

A. Greičius vėliau Kremliaus propagandinio leidinio „Baltnews“ laisvai samdytai žurnalistei Alai Berezovskajai, kurią pernai suėmė Latvijos pareigūnai, dievagojosi, kad „Petras“ sudarė patikimo žmogaus įvaizdį, esą netgi parodė lietuvišką pasą.

Net iškviestas į VSD apklausą Klaipėdoje ir įspėtas nutraukti ryšius su „Petru“ A. Greičius prisipažino neva nepatikėjęs įspėjimais.

VSD grėsmių ataskaitoje pažymima, kad šis asmuo – FSB pareigūnas Piotras Čaginas, kuris, vykdydamas žvalgybą prieš Lietuvą, naudojasi neegzistuojančios Kaliningrado srities visuomeninės organizacijos „Pergalės fondas“ (rus. Фонд Победы) priedanga ir fiktyvia jai atstovaujančio lietuvių kilmės visuomenininko Petro Taraškevičiaus tapatybe.

Pergalės fondas
Foto: Google Maps

Kodėl „Pergalės fondas“, kuris registruotas Sibire, Surguto mieste, neišvaizdžiame daugiabučiame name, kur įkurtas karinis komisariatas ir susiduria su finansiniais sunkumais turėtų remti už tūkstančių kilometrų esančio Lietuvos piliečio iniciatyvas, juo labiau per Kaliningradą?

„Veikdamas iš Kaliningrado srities, P. Čaginas aktyviai mezgė kontaktus su Rusijos tėvynainių organizacijų Lietuvoje atstovais, per juos įvairiuose Lietuvos miestuose organizavo ir finansavo teigiamą SSRS ir Rusijos įtakos Lietuvai įvaizdį formuojančius renginius. Pavyzdžiui, FSB pareigūnas itin domėjosi Kremliaus istorijos politikos tikslus atitinkančios akcijos „Nemirtingasis pulkas“ (rus. Бессмертный Полк) organizavimo klausimais Klaipėdoje“, – pažymima ataskaitoje.

Būtent A. Greičius pastaruosius kelerius metus aktyviai įsitraukė į Kremliaus projekto – „Nemirtingojo pulko“ veiklą ir tapo šios akcijos koordinatoriumi Klaipėdoje.

Akcija „Nemirtingasis pulkas“
Foto: RIA / Scanpix

Ši veikla buvo stebima, o operacijos mastą rodo iškalbingas pranešimas, pažymintis, kad tyrime be VSD dalyvavo ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai.

Neatsitiktinai kovo 3-ąją suėmus A. Greičių, kratos atliktos ir „Nemirtingojo pulko“ koordinatorės Lietuvoje Tatjanos Afanasjevos-Kolomec namuose, sulaikyta ir E. Andrejeva, kuriai vėliau skirtas specialiosios liudytojos statusas, reiškiantis, jog nepakanka duomenų, kad asmeniui būtų galima pareikšti įtarimus.

Vėliau ir šis statusas jai buvo panaikintas, o pagrindiniais įtariamaisiais, o vėliau ir kaltinamaisiais tapo A. Greičius bei dar vienas asmuo – Mindaugas Tunikaitis iš Pagėgių – strategiškai svarbaus pasienio miestelio, kuriame susikerta kontrabandininkų, legalių vežėjų bei, žinoma, skirtingų šalių žvalgybų interesai. Būtent M. Tunikaitis palūžo pirmas, o tai reiškė proveržį ilgamečiame tyrime.

Vienam pragydus kelio atgal nėra?

„Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti ir kad su juo bendraujantis asmuo nėra tas, kuo prisistato. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.

Kaltinamasis taip pat pripažino, kad su užduotis jam perdavinėjusiu Petru bendravo, jam skirtas užduotis vykdė ir gautus duomenis perduodavo slapta, tam naudodavosi įvairiomis konspiracinėmis priemonėmis, kas taip pat stiprino jo įtarimą dėl vykdomų veiksmų neteisėtumo“, – pažymima prokurorų pranešime.

Toks prisipažinimas gali lemti ne tik trumpesnę bausmę, jei kaltinamasis būtų nuteistas – už šnipinėjimą arba prisidėjimą prie tokios veiklos gali grėsti nuo 3 iki 15 metų kalėjimo. Prisipažinimas Lietuvos kontržvalgybininkams buvo aukso vertės, mat suteikė neįkainojamos informacijos, net jei Rusijos žvalgyba ir žaidė gudrią partiją – pasirodo, kad dar pernai Sausio 13-osios aukas pagerbti kvietęs kaltinamasis pakibo ant klasikinio kabliuko.

Nustatyta, kad M. Tunikaitis į Rusijos žvalgybos akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjo tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos – Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, pavyzdžiui, nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno. Galiausiai tokie prašymai tapo reguliarūs ir jų pobūdis kito.

Prokuratūros pranešime teigiama, kad „vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus“.

A. Greičius ir E. Andrejeva
Foto: vkontakte nuotr.

„Verbavimas dažniausiai prasideda nuo labai paprastų ir nekaltai atrodančių prašymų – atvežti kokią smulkmeną, ką nors nebrangaus nupirkti, perduoti. Ir tai gali trukti gana ilgai. Tačiau vėliau atsiranda pinigai, kiek kitokie prašymai, paduodami pasirašyti dokumentai.

Žmogus pajunta įsivėlęs, išsigąsta. Iš esmės to ir siekiama, nes tuomet žmogus yra pažeidžiamas ir lengviau valdomas“, – pranešime spaudai pažymi ikiteisminiam tyrimui vadovavęs ir baudžiamąją bylą į teismą perdavęs Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas.

Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Tuo metu A. Greičiaus atvejis buvo banalesnis – įtariama, jog jis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos A. Greičiaus organizuojamus renginius.

Tokių per pastaruosius keletą metų A. Greičius surengė bent dešimt. Ir nors toje pačioje pernykštėje VSD ataskaitoje pažymima, kad P. Čiagino investicijos ne itin atsipirko, mat A. Greičius nesugebėjo pritraukti auditorijos – jo įrašuose iš renginių matoma vos po kelias dešimtis daugiausiai pagyvenusio amžiaus žiūrovų, o patys A. Greičiaus įrašai „YouTube“ sulaukė neįspūdingo, po kelias dešimtis peržiūrų siekiančių skaičių, tikrieji arba papildomi FST pareigūno tikslai galėjo būti visai kiti. Tai pažymi ir prokurorai.

„Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse, taip pat sutiko Piotrą dominančią informaciją perdavinėti iš anksto sutartu konfidencialiu būdu.

Tyrimo duomenimis, kaltinamasis taip pat aktyviai veikė teikdamas kontaktinę informaciją ir supažindindamas Piotrą su kitais potencialiai galinčiais bendradarbiauti asmenimis, slaptai vykdydamas kitas informacijos rinkimo bei gautų duomenų perdavimo užduotis“, – teigiama pranešime. Kitaip sakant, tokie kaltinimai reikštų, kad A. Greičius ne šiaip sau už pinigus atidirbinėjo Rusijos žvalgybai rinkdamas informaciją, bet ir pats veikė, kaip galimas žvalgas, nurodydamas Rusijos žvalgybai taikinius. Ir nesvarbu, kad neįslaptintus.

„Noriu pabrėžti, kad bet kokios viešai prieinamos informacijos rinkimas ir perdavimas užsienio žvalgybos organizacijomis yra nusikaltimas. Visai nesvarbu, kad perduotoje nuotraukoje yra tiesiog miesto centrinės gatvės atkarpa ar vazonas su gėle.

Todėl, jei tik kyla įtarimų, kad kažkas bando tokiu būdu įtraukti į neteisėtą veiką, geriausia yra nedelsiant kreiptis į mūsų šalies teisėsaugą – bet kokiu atveju pasekmės tikrai bus kitokios, nei sulaukus pareigūnų“, – pažymėjo R. Ušinskas.

Be to, kaip pažymima VSD ataskaitoje, FST pareigūnas savo veiksmais padarė žalą Lietuvos rusakalbių bendruomenei ir diskreditavo jos vykdomą kultūrinę veiklą. Pats P. Čaginas laikėsi žvalgybos darbuotojams būdingos konspiracijos, niekada neatvykdavo į Lietuvą, o su Lietuvos piliečiais bendraudavo tik per susitikimus Rusijos teritorijoje arba įvairiomis elektroninėmis ryšio priemonėmis. Jis iki šiol nėra sugautas ir gali toliau mėginti pasinaudoti Rusijos tėvynainių bendruomenės aktyvistais, įtraukiant juos į nelegalią veiklą.