Rusijos Dūmos kultūros komiteto pirmininkė Jelena Jampolskaja dar pernai parengė įstatymo projektą, draudžiantį viešai tapatinti SSRS veiksmus su nacistinės Vokietijos veiksmais Antrojo pasaulinio karo metu.

„Draudžiami vieši pareiškimai, prilyginantys SSRS sovietinės ir karinės vadovybės veiksmus nacistinės Vokietijos vadovybės veiksmams Antrojo pasaulinio karo metu“, – pernai sausį pareiškė Dūmos atstovė. J. Jampolskajos siūloma įstatymo „Dėl sovietų pergalės įamžinimo Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945“ pataisa. Minėtas įstatymas priimtas dar 1995-siais, kai Rusijos prezidentas buvo Borisas Jelcinas ir buvo keičiamas 4 kartus. Tiesa, pernai svarstyti istorijos perrašinėjimą įtvirtinančią pataisą sutrukdė svarbesni reikalai – pirmiausiai koronaviruso pandemija.

Bet praėjus metams prie šio klausimo grįžo aktyviai istorines temas, ypač Antrojo pasaulinio karo priežasčių bei pasekmių laikotarpį viešai narpliojantis V. Putinas. Ką reikštų tokia pataisa?

Antras Stalino gerbėjos bandymas

Tai, kad įstatymo pataisų pernai ėmėsi būtent J. Jampolskaja neturėtų stebinti. Ši „vieningosios Rusijos“ politikė yra karšta tiek paties V. Putino gerbėja, tiek rusų, kaip išskirtinės tautos, neva saugojamos dievo šlovintoja.

Jelena Jampolskaja
Foto: Sputnik / Scanpix

Ji yra liūdnai pagarsėjusi savo pareiškimais, kuriuose sugebėjo suderinti pagarbą dievui, konkrečiai stačiatikių bažnyčiai ir tą pačią bažnyčią sistemiškai naikinusiam Josifo Stalino režimui. Pastarąjį diktatorių ji atvirai liaupsino 2013-ųjų straipsnyje „Sunku būti dievu“, kuriame teigė, kad Stalinas buvo „pasiųstas iš dangaus, kad išsaugotų Rusiją pasaulio žemėlapyje“. Dar anksčiau ji interviu teigė, kad „Rusiją nuo bedugnės gali išsaugoti dvi jėgos – dievas ir Stalinas“.

Pernykštė jos pasiūlytos pataisos redakcija dar buvo teisinama, kaip vienas iš negalutinių variantų, kuriais esą tikrai nesiekiama įvesti cenzūros istorikams, rašytojams ar žurnalistams, rašantiems apie Antrojo pasaulinio karo laikus, jų priežastis bei konkrečius įvykius. Esą „siekiama palikti vietos rimtai istorinei diskusijai“, taip reaguojant į 2019-ųjų pabaigoje V. Putiną papiktinusią Lietuvos europarlamentarų iniciatyva iškeltą ir priimtą Europos Parlamento rezoliuciją, kuria

„EP rezoliucija faktiškai kaltina SSRS kartu su Vokietija sukėlus Antrąjį pasaulinį karą. Lyg būtų pamiršę, kas užpuolė Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. Ir Sovietų Sąjungą 1941 m. birželio 22 d.„, – tada piktinosi V. Putinas ir netgi glumino savo sąjungininkus pažadais parašyti Vakarų šalims piktus laiškus bei straipsnius.

Cenzūra, kurios nori dievas?

Naujausioje siūlymo versijoje abejonių nepaliekama. Įstatymo pataisų projekte siūloma „drausti pasisakymus arba publikacijas, kuriose lyginami SSRS ir nacistinės Vokietijos bei „Ašies“ valstybių politinės ar karinės vadovybės tikslai, sprendimai ir veiksmai“.

„Jei mūsų redaktoriams ar leidėjams neužtenka proto, sąžinės ir pasišlykštėjimo, kad vengtų panašių pasažų, jiems reikia padėti įstatymdavyste“, – šaipėsi J. Jampolskaja. V. Putinas sutiko ir, regis, perėmė jos religinę retoriką.

„Jei kai kuriose šalyse genocido neigimui taikoma baudžiamoji atsakomybė, mūsų, tikriausiai, pats dievas norėjo, kad būtų įjungti atitinkami mechanizmai, skirti ginti mūsų neseną praeitį“, – teigė V. Putinas. Jis pavedė iki gegužės 1-osios dalyvaujant jo paties įkurtam organizaciniam komitetui „Pobeda“ priimti atitinkamas įstatymo pataisas, kurios galėtų įsigalioti dar iki SSRS ir Vokietijos karo 80-mečio pradžios.

Bandymai atšaukti tai, ko negali

Kaip būtų draudžiami tokie pasisakymai ir kokia grėstų bausmė nepatikslinama. Tačiau dar 2016 metais Rusijos Aukščiausiasis teismas nubaudė tinklaraštininką Vladimirą Luzginą iš Permės miesto vien už tai, kad jis priminė apie bendrą sovietų ir nacių agresiją prieš Lenkiją.

V. Luzginas socialinio tinklo „VKontakte“ paskyroje pažymėjo, kad Kremlius tyli apie šį istorinį faktą, tačiau Rusijos Aukščiausiasis teismas tai įvertino, kaip nacistinių nusikaltimų ir Niurnbergo tribunolo sprendimų neigimą.

Būtent V. Luzgino pažymėti istoriniai faktai pastaraisiais metais ypač kliūna Rusijai ir pačiam Kremliui. 1939-siais nacistinė Vokietija ir SSRS ne tik bendradarbiavo ekonominėje, prekybos, karinėje srityse, tačiau ir derino savo agresyvius veiksmus prieš kaimynines valstybes.

Dar 2005 metais viešai spaudos konferencijoje pripažinęs, kad Kremlius pasmerkė Ribentropo-Molotovo paktą, kuris nulėmė ne tik vokiečių ir sovietų invaziją į Lenkiją, bet ir šios šalies bei kitų kaimyninių valstybių, tarp jų ir Baltijos šalių okupaciją, pastaraisiais metais V. Putinas išsižadėjo savo paties žodžių ir šio pasmerkimo.

O Rusijos Dūmoje atsirado iniciatyva atšaukti Ribentropo-Molotovo pakto pasmerkimą. Šios iniciatyvos autorius – nacionalistiniais pareiškimais pagarsėjęs parlamentaras Aleksejus Žuravliovas, subūręs kelių dešimčių „mokslininkų, karininkų ir visuomenės veikėjų“ grupę ir bendru laišku pareiškęs, kad „šis dokumentas neatitinka istorinio teisingumo principų ir buvo priimtas to meto politinio nestabilumo sąlygomis“.

1989-aisiais SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas sudarė komisiją 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarčiai politiškai ir teisiškai įvertinti, kurios pirmininku tapo Aleksandras Jakovlevas, o tarp komisijos narių buvo ir Lietuvos atstovai: Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Zita Šličytė. Po ilgų diskusijų gruodžio 24-osios nutarimu SSRS liaudies deputatų suvažiavimas slaptuosius susitarimus pripažino teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Tai sakydamas kalbą dar 2007-aisiais yra pažymėjęs ir V. Putinas.

Net jei šis įstatymo projektas būtų priimtas, teisinė jo galia būtų niekinė ir Lietuvai tiesioginės grėsmės neturėtų kelti. Mat negaliojančiais paskelbtų Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų atgaline data įteisinti neįmanoma. Tiesa, Rusija pastaraisiais metais jau nesyk įrodė, kad kremliui nusispjauti ant susitarimų ir tarptautinės teisės, o toks istorijos perrašinėjimas gali baigtis ir teritorinių pretenzijų kėlimu.