Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų pirmadienį tęsėsi susirėmimai dėl ginčijamo separatistinio Kalnų Karabacho regiono, o abiejų šalių retorika vei veiksmai priminė jau ne kartą matytą scenarijų: iš pradžių ginčijamoje teritorijoje prasideda susišaudymai, kurie perauga į artilerijos dvikovas, šarvuotosios technikos panaudojimą.
Abi šalys giriasi priešininkų nuostoliais, atremtomis atakomis, atkovotais kaimais, paskelbia mobilizaciją ir negaili grasinimų, kad viskas esą gali peraugti į rimtesnį karą, kurio regionas nematė nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios. O tada įsikiša didieji žaidėjai.
„Prezidentai apsikeitė nuomonėmis dėl situacijos Pietų Kaukaze dėl pablogėjusios padėties Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje. Vladimiras Putinas pabrėžė, kad svarbu užkirsti kelią tolesnei eskalacijai. Abi pusės suinteresuotos konflikto sprendimu taikiomis priemonėmis“, – tai Rusijos prezidento atstovų pareiškimas po pokalbio su turkijos lyderiu Recepu Tayipu Erdoganu.
Tiesa, šis pokalbis vyko dar liepos mėnesį, kai taip pat buvo kilę panašūs neramumai kalnų Karabache. Išties, panaši retorika skambėjo ir 2016-siais, kai buvo kilę mūšiai ginčijamame pasienyje ir visais kitais kartais, kai tik paūmėja Armėnijos ir Azerbaidžano santykiai. Kiekvieną kartą ekspertai klausia – kodėl dabar?
Tačiau šį kartą dar svarbesni klausimai keliami vertinant būtent Kremliaus ir Ankaros veiksmus bei vertinant naujo konflikto pamokas. Jos vertingos ne tik Rusijos ir Turkijos, ar Armėnijos-Azerbaidžano santykių kontekste, bet ir žiūrint plačiau.
Tradicinis Kremliaus vaidmuo
Tai, kad po formalių paliaubų tarp Azerbaidžano ir Armėnijos 1994 metais konfliktas dėl Kalnų Karabacho liko įšaldytas, nėra jokia naujiena. Tiesa, vis pasirodančios kalbos, kad Armėnijos ir Azzerbaidžano konfliktas gali peraugti į naują visuotinį karą Kaukaze kiekvieną kartą būdavo atvėsinamos.
Tai jau šį kartą leido suprasti tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas – nepaisant abiejų šalių bei kalnų Karabacho pajėgų dalinių mobilizacijų, armėnai ir azerai kol kas susilaiko nuo smūgių vieni kitų strateginiams objektams – sostinėms, naftos telkiniams, oro uostams. Kol kas taikiniais tampa tik karinė technika.
Dar daugiau, Rusijos kaip NATO atitikmuo įkurta Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, kuriai priklauso Armėnija, jau patvirtino, kad Armėnija nesikreipė dėl paramos konflikte, nors sutarties įstatai tai ir leidžia padaryti. Savo ruožtu Azerbaidžanas taip pat oficialiai nesikreipė paramos į didžiausią savo sąjungininkę – Turkiją, su kuria neseniai vykdė karines pratybas ir leido Turkijos – NATO šalies orlaivių dislokavimą savo oro erdvėje. Būtent apie tokį galimą konfliktą – Turkijos ir Rusijos įspėjo Carniegio Maskvos centro direktorius Dmitrijus Treninas.
„Turkijos invazija į Armėniją aktyvuotų KSSO sutartį, o tai savo ruožtų galėtų priversti aktyvuoti Šiaurės Atlanto sutartį. Baisu“, – savo paskyroje rašė D. Treninas. Tačiau bent jau kol kas jokia Turkijos ir netgi Rusijos invazija konfliktas nekvepia, nors būtent Rusijos vaidmuo Kalnų Karabache istoriškai dažniausiai yra lemiamas. Ir tai, vertinat Kremliaus interesus Kaukaze, nestebina.
Kaip ir tai, kad Rusija tradiciškai vadino tarpininkės vaidmenį – būtent vaidino, mat rusiškos ginkluotės pardavimai tiek Azerbaidžanui, tiek Kremliui tradiciškai lojaliai Armėnijai per pastarąjį dešimtmetį tik augo. Ir, tikėtina, augs.
Švaraus karo iliuzija
Padėtį vis labiau komplikuoja tai, kad konflikto zonoje jau kelerius metus vis aktyviau reiškiasi kiti žaidėjai, kurie suinteresuoti pačiu konfliktu ir tuo, ką jame gali nuveikti tegul ir netiesiogiai.
Pavyzdžiui, 2016-siais paūmėjusiame konflikte pirmą kartą buvo masiškai naudojami bepiločiai orlaiviai-savižudžiai. Izraelio gamybos bepiločius orlaivius „Harop“ įsigijęs Azerbaidžanas jais bandė naikinti Armėnijos šarvuotąją techniką. Armėnai atsakė tuo pačiu, tačiau ne viskas vyko sklandžiai ir kartais priminė komediją.
Pavyzdžiui, „Harop“ gaminanžiai bendrovei IAI konkurenciją 2017 m. sudaryti nurėjusi kita Izraelio bendrovė „Aeronautics“ skubėjo sudaryti sandėrį su Azerbaidžanu, kuris norėjo išbandyti savižudžius orlaivius „ Orbiter 1K“.
Tačiau izraeliečiams atsisakius smogti armėnų pozicijoms darbo ėmėsi mažiau patirties turintys kompanijos atstovai ir nepataikė nė į vieną taikinį. Po šios nesėkmės Izraelis 2 metams uždraudė „Aeronautics“ eksportuoti tokius orlaivius, tačiau jau 2019 pasibaigus bausmės terminui Azerbaidžanas pasirašė 13 mln. dolerių vertės sutartį ir pasišovė gaminti savižudžius bepiločius orlaivius pas save.
Vis dėlto iki šiol Azerbaidžanui ir ypač Armėnijai trūko vieno šiuolaikinio, „švaraus“ karo iliuziją sukuriančio atributo – vaizdų iš mūšio lauko, kuriame būtų aiškiai matomi tik priešininko nuostoliai, kur priešininkui suduodamas mirtinas smūgis, o jis bejėgis atsakyti tuo pačiu. Nafta turtingas Azerbaidžanas, regis, pasimokė.
Jei pastarosiomis dienomis armėnai iš mūšių vietų siunčia iš sausumos nufilmuotus vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota prieštankine ugnimi – raketomis, artilerija arba tiesiog minomis taikinama azerų šarvuotoji technika, tai Azerbaidžano pateikiamas karo paveikslas atrodo kiek kitaip.
Vienas po kito pasipylė aukštos raiškos vaizdo įrašai, kuriuose matyti tankai, šarvuočiai, mobilios priešlėktuvinės gynybos sistemos, kita technika ir stacionarūs objektai – apkasai, amunicijos sandėliai, stebėjimo postai, kurie priklauso Armėnų ar kalnų Karabacho pajėgoms.
Įrašuose matyti šiuolaikinio – „švaraus“ karo vaizdai: į visus šiuos objektus iš dangaus sminga raketos ir sunaikina taikinius. Jokie apkasai, maskuotė ar pozicijos keitimas, regis, nesugeba apsaugoti armėnų karinės technikos ar juo labiau pačių karių, kurie išsilaksto po pirmojo smūgio arba krinta negyvi.
Nenuostabu, jog Azerbaidžano gynybos ministerija jau trimituoja apie šimtus nukautų armėnų karių ir dešimtis vienetų karinės technikos, kuri sunaikinama būtent iš oro.
Erdogano žento stebuklas
Tokie vaizdai pastaraisiais metais buvo nesyk analizuojami konfliktuose kituose karštuosiuose pasaulio taškuose. Pirmiausiai Sirijoje ir Libijoje, kur ypač sėkmingai pasirodė Turkijos bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“.
Nedideli, vos 12 metrų sparnų pločio, tačiau ilgai (teigiama, kad iki 24 val) ore išbūti galintys ir iki 650 kg mirtiną krovinį gabenti galintys bepiločiai orlaiviai pasižymėjo Sirijoje ir Irake, kur dešimtys turkų orlaivių naikinto kurdų kovotojus ir Sirijos režimo pajėgų techniką. Tai tapo puikia reklama „Bayraktar TB2“, kurio iškilimas tiesiogiai siejamas su R. T. Erdoganu.
Pastarojo žento Selcuko Bayraktaro įkurta bendrovė per pastarąjį dešimtmetį netikėtai tapo viena matomiausių žvalgybinių nei kovinių bepiločių orlaivių bendrovių pasaulyje. R.T. Erdogano dukrą vedęs S. Bayraktaras buvo kaltinamas ir izraelietiškų technologijų vagyste, ir Jungtinės Karalystės bendrovių paslaugų pirkimu, nepaisant sankcijų. Tačiau tiek jis, tiek pats R. T. Erdoganas nesyk gyrėsi, kad bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“ yra 100 proc. turkiški, patikimi ir vieni moderniausių pasaulyje. Tai galėjo tebūti savigyra, jei ne to paties R. T. Erdogano ambicijos.
Jau nuo pernai Turkijos bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“ ėmė ypač aktyviai veikti Libijos pilietiniame kare, kur islamistų vyriausybę parėmusi Turkija nusiuntė dešimtis tokių orlaivių ir surengė kelis šimtus antskrydžių prieš sukilėlių pajėgas, remiamas Rusijos – tiek vyriausybės, tiek samdinių iš liūdnai pagarsėjusios grupuotės „Vagner“. Rusams nepadėjo net atgabentos priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patsir“, kurių sunaikinimo vaizdai apskriejo visą pasaulį.
Tai, kad Turkija, nuo 2015-ųjų nesyk susipykusi, ant karinio konflikto slenksčio su Rusija atsidūrusi šalis drąsiai stojo į kovą su Rusijos remiamomis pajėgomis tiek Sirijoje, tiek Libijoje ir sugebėjo sėkmingai pažeminti Kremlių daug kam buvo netikėta.
Spėjama vieno tokio bepiločio orlaivio su valdymo moduliu kaina siekia apie 5 mln. dolerių., kai tuo metu „Pantsir“ kaina siekia apie 75 mln. dolerių.
Jei nedideli bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“ gali sunaikinti naujausią Rusijos karinę techniką, ką tuomet gali padaryti gerokai skurdesnės ir mažesnės Armėnijos pajėgos?
Tokia logika besivadovaudamas Azerbaidžanas šių metų birželį paskelbė apie neįvardijamos apimties ir kainos sandėrį su Turkija, įsigyjant būtent „Bayraktar TB2“. Už 69 mln. dolerių tokių bepiločių orlaivių pernai įsigijo ir Ukraina.
Ir nors iki šiol nebuvo žinoma daugiau detalių apie tolesnę sandėrio eigą, nors formalų sutikimą suteikė šalies parlamentas ir pati Turkija. Turkija nė nemėgina slėpti, kad „Bayraktar TB2“ buvo perduoti Azerbaidžanui.
„Mūsų bepiločiai orlaiviai, amunicija, raketos, mūsų patirtis, technologijos ir pajėgumai yra pateikti Azerbaidžanui. Turime parodyti pasauliui, kad dvi broliškos valstybės yra vieningos“, – dar liepą teigė su R. T. erdoganu siejamos Gynybos pramonės asociacijos prezidentas Ismailas Demiras.
Į konfliktą netiesiogiai įsivėlė NATO šalis
Tad beveik neabejojama, kad būtent bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“ šiuo metu karaliauja virš Kalnų Karabacho ir nedidelio diametro raketomis MAM-L efektyviai naikina armėnų šarvuotąją techniką – pirmiausiai sistemingai taikomasi į priešlėktuvinės gynybos sistemas bei tankus, kurie yra vertingiausi taikiniai. Kita vertus, kol kas didžiausias klausimas lieka neatsakytas: kas valdo šiuos bepiločius orlaivius sausumoje? Įprastai bepiločių orlaivių valdymo punktas – mobili vadavietė gali būti dislokuojama per kelis šimtus kilometrų nuo paties orlaivio veikimo zonos, taigi, nebūtinai Azerbaidžane, bet pačioje Turkijoje.
Bet tai kartu reikštų, kad NATO šalis tiesiogiai dalyvauja dar viename konflikte su Rusijos remiamomis pajėgomis. Be to, tiek pačioje Armėnijoje esančioje 102-oje bazėje, tiek Kalnų Karabache, kaip „taikdariai“ dislokuoti šimtai rusų karių – net vieno jų žūtis gali sukelti pasekmes, panašias į tas, kurias sukėlė susišaudymai Pietų Osetijoje 2008-ųjų rugpjūtį. Tuomet Rusija, atskilusioje Sakartvelo teritorijoje dislokavusi separatistus gynusius rusų taikdarius ir motyvuodama tiek jų užpuolimu, tiek osetinų gyventojų teisių gynimu pradėjo karą prieš Sakartvelą.
Pradėti karą prieš Turkiją, kuri formaliai nėra Armėnijos-Azerbaidžano konflikto dalyvė, būtų sunkiai įsivaizduojama, tačiau Rusijos priešlėktuvinės gynybos veikimas nėra neįmanomas bent jau Armėnijoje. Viskas priklauso nuo pačių konflikto šalių tolesnių veiksmų – Armėnijos gynybos ministerija jau leido suprasti, kad gali panaudoti iš Rusijos įsigytas mažojo nuotolio balistines raketas „Iskander“. Į tai Azerbaidžanas netruko atsakyti grasinimais, kad bepiločiai orlaiviai apsirodys ne tik virš Kalnų Karabacho, kur kol kas sėkmingai išvengia priešlėktuvinės gynybos spąstų, bet ir virš Jerevano. Be to, Azerbaidžanas gali smogti ir savomis balistinėmis raketomis – iš Rusijos sąjungininkės Baltarusijos įsigytomis „Polonez“ bei izraelietiškomis LORA, kurių šūvio nuotolis (400km) prilygsta „Iskander“ ir gali pasiekti bet kurią Armėnijos vietą.
Vis dėlto kol kas grasinimai neišsipildė ir nedidelis Azerbaidžanas kartu su Turkija kartoja tą patį scenarijų, kaip Sirijoje ir Libijoje: traiško kol kas tik armėnų rusišką techniką iš oro, o sprendžiant iš raginimų susilaikyti tolesnės eskalacijos tuo konfliktas gali ir pasibaigti – turkiškų bepiločių orlaivių reklama bei naujos ginkluotės užsakymais, kurie naudingi tiek Turkijai, tiek Rusijai, mat armėnams reikės pakeisti sunaikintą techniką nauja.
Tuo pačiu R. T. Erdoganas galės dar kartą įrodyti, kad Turkijos ambicijos neturi ribų: jei su Graikija ir Kipru dėl teritorinių vandenų susiriejusi ir visą ES į aklavietę sugebėjusi įstumti Turkija gali dar kartą pažeminti Rusiją, turkų lyderio autoritetas tik dar labiau išaugs. Kita vertus, nedideli bepiločių orlaivių praradimai įšaldytame konflikte turkams nieko nereiškia, ir V. Putinu nesyk pasiekti susitarimai rodo, kad su Kremliumi taip pat visada galima rasti kompromisų.
