Praėjusį sekmadienį, birželio 14-ąją, kai Lietuvoje tyliai prisiminta Gedulo ir vilties diena, žyminti 1941-ųjų sovietų įvykdytus trėmimus iš okupuotos Lietuvos, Maskvoje Rusijos prezidento atstovas spaudai džiugiai raportavo apie „ilgai lauktą“ naujieną: Putinas parašė straipsnį, skirtą Antrajam pasauliniam karui. Sprendimą dėl jo publikavimo laiko Putinas priims asmeniškai.

Ir nesuklydo – neatsitiktinai ilgas V. Putino straipsnis publikuotas JAV leidinyje „The National Interest“. Jau ne vienerius metus Kremliui dažnai palankius straipsnius kepantis leidinys ne šiaip sau suteikė platformą Rusijos prezidentui.

Formaliai JAV leidžiamas ir portalo versiją turintis „The National interest“ priklauso Dmitrijui Simesui, Maskvoje gimusiam ir su V. Putinu artimus ryšius palaikančiam verslininkui, kuris siejamas su 2016-ųjų kremliaus pastangomis kištis į JAV rinkimų kampaniją.

Žinomas D. Simeso vaidmuo padedant Marijai Butinai – Rusijos pilietei bei prisipažinusiai Kremliaus agentei, kuri bandė paveikti 2016-ųjų prezidento rinkimus. D. Simesas pats 2016-ųjų balandį netgi organizavo vieną tuomet tik kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo renginį, kuriame būsimas šalies lyderis pirmą kartą atvirai pasisakė apie glaudesnių ryšių būtinybę su Rusija.

Tačiau pats V. Putino straipsnis „The National Interest“ glaudesniais ryšiais ir draugiškumu vakarams nekvepia: jame pažerti kaltinimai Vakarų valstybėms, dėstomos įvairios sąmokslo teorijos, nutylimi vieni faktai, pateikiami iškraipyti arba tiesiog melagingi teiginiai apie tai, kas ir kodėl sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, koks jame buvo Sovietų sąjungos ir kitų valstybių vaidmuo. Visa tai V. Putinas pavadino „Tikrosiomis 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo metinių pamokomis“.

Žadėtas atsakas – nieko vertas

Taip pavadintą straipsnį V. Putinas žadėjo parašyti dar pernai per kelis susitikimus – iš pradžių per NVS valstybių viršūnių susitikimą, o vėliau ir per pasitarimą su šalies verslininkais. Rusijos lyderis neslėpė, kad tokius jo pasisakymus pirmiausiai išprovokavo europarlamentarų iš Lietuvos inicijuota rezoliucija dėl totalitarizmo, stalinizmo, nacizmo ir fašizmo.

Rugsėjį EP priimtoje rezoliucijoje, prie kurios rengimo taip pat prisidėjo ir Lietuvoje išrinkti europarlamentarai, reiškiamas susirūpinimas dėl šiandieninės Rusijos vadovybės pastangų iškreipti istorinius faktus ir pateisinti sovietinio režimo nusikaltimus.

EP teigimu, tai yra „pavojinga prieš demokratinę Europą nukreipto informacinio karo dalis“. Viena iš rezoliucijos autorių – Lietuvos europarlamentarė Rasa Juknevičienė – per diskusijas dėl šio dokumento sakė, kad rezoliucija „yra ne tik apie praeitį, bet ji skirta ateičiai, jaunajai kartai, kad ši istorija niekada nepasikartotų, o išlikusios Europos padalijimo linijos išnyktų galutinai“.

Savo straipsnyje V. Putinas apgailestavo, kad EP rezoliucija esą „siekiama sugriauti pokario pasaulio tvarką, kurios sukūrimas buvo tų šalių atstovų, kurie balsavo už šią melagingą rezoliuciją, garbės reikalas ir atsakomybė“. EP rezoliucija neva taip pat siekiama neigti Niurnbergo tribunolo išvadas ir tarptautinės bendruomenės pastangas sukurti tarptautines institucijas.

Tiesa, Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas Prof. Dainius Žalimas, kuris yra parašęs ir apsigynęs disertaciją „Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės“ yra pažymėjęs, kad būtent Niurnbergo tribunolo išvadose galima įžvelgti teiginių, kuriems prieštarauja pats V. Putinas.

Pasak D. Žalimo, Niurnbergo tribunolas, kuriame cituotas Austrijos požiūris, kad aukos sutikimas su agresija nieko nereiškia, Rusijoje pasigirstančius argumentus, esą prieš Baltijos šalis nebuvo iššautas nė vienas šūvis, paverčia niekiniais.

Putinas pripažino, kad Kremlius melavo

Būtent Baltijos šalių okupacija yra vienas klausimų V. Putino straipsnyje. Ji pradėjęs nuo 1938 metų Miuncheno suokalbio, kurio metu buvo nulemtas Čekoslovakijos likimas, šį Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir nacistinės Vokietijos susitarimą V. Putinas lygino su Molotovo-Ribentropo paktu, kuris nulėmė Baltijos šalių ir Lenkijos likimą. Esą tiek Vakarų šalys, tiek Lenkija yra atsakingos už karo sukėlimą, mat iki jo pradžios bandė susitarti su nacistinės Vokietijos diktatoriumi Adolfu Hitleriu, o SSRS neva tik bandė atitolinti karą – tai neva ir buvo Molotovo-Ribentropo pakto esmė.

„Nesąžininga teigti, kad nacių ministro Ribbentropo dviejų dienų vizitas Maskvoje buvo pagrindinė Antrojo pasaulinio karo priežastis.

Visos didžiosios šalys tam tikra prasme atsakingos už jo pradžią. Kiekviena jų padarė mirtinų klaidų, arogantiškai tikėdamos, kad apgaus viena kitą, vienašališkai užsitikrins sau naudą ir išvengs pasaulinės katastrofos“, – atsargiai kaltę žarstė V. Putinas, pažymėjęs, kad jis esą nenori būti teisėjas ar ką nors kaltinti bei išteisinti – esą tai yra įvairių šalių akademikų ir mokslininkų darbas.

Vladimiras Putinas

„Mums visiems reikia tiesos ir objektyvumo. Aš pats visada skatinau kolegas vystyti ramų, atvirą ir pasitikėjimu grįstą dialogą, žiūrėti į bendrą praeitį savikritiškai ir nešališkai“, – tikino V. Putinas, tikindamas, kad SSRS esą buvo priversta užimti Lenkijos teritorijas tik todėl, kad Vakarų sąjungininkai esą nieko nedarė, o Kremliui, anot V. Putino, neva rūpėjo pasienis su Vokietija bei Lenkijoje gyvenančių slavų bei žydų gyvybės.

Tai yra akivaizdus melas, mat pasidalinti Lenkiją nuspręsta dar Molotovo-Ribentropo pakto metu, o galutinės detalės suderintos slaptųjų protokolų pasirašymo metu. Juo labiau, kad būtent Lenkijos teritoriją užgrobę sovietai sušaudė dešimtis tūkstančių lenkų karininkų, saugumo, policijos ir kitų institucijų pareigūnų Katynėje.

Tačiau būtent „itin gerbiamos institucijos – EP“ rezoliucija, anot, jo parodė, kad partneriai esą nepasiruošę bendram darbui. O tada V. Putinas grįžo prie istorinių teiginių, kurie rūpi ir Baltijos šalims – EP rezoliucijos autorėms.

Ir šioje vietoje V. Putinas pasirinko itin keistą ir dar prieš 15 metų jo paties išsakytą įvykių interpretaciją. Tuomet V. Putinas Rusijos ir Europos sąjungos viršūnių susitikime gerokai įsiuto paklaustas Estijos žurnalistės, kodėl Kremlius negali atsiprašyti už Baltijos šalių okupaciją.

Tuomet V. Putinas surengė tikrą šou: iš pradžių tikino, kad esą viskas jau ir taip parašyta 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavime, kuriuo smerkiami Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, padaliję Baltijos šalis į Berlyno ir Maskvos įtakos sferas, vėliau tikino, kad tai esą tebuvo Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino asmeninis paktas, dėl kurio esą nukentėjo mažos šalys, o dar vėliau, jau painiodamas datas, V. Putinas neigė Baltijos šalių okupacijos faktą. Šį kartą V. Putinui kalbėti nereikėjo, bet net ir raštu dėliodamas mintis jis atskleidė daugiau, nei bando meluoti Kremliaus propaganda, neigianti Baltijos šalių okupaciją.

„1939-ųjų rudenį Sovietų sąjunga, siekdama savo strateginių karinių ir gynybinių tikslų, pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesus. Šių šalių prijungimas prie SSRS buvo įvykdytas kontrakto pagrindu, su išrinktų valdžių sutikimu. Tai buvo daroma remiantis tarptautine ir nacionaline teise“, – rašė V. Putinas.

Toks pripažinimas, jog dar 1939-siais SSRS „pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesus“ rodo, kad 1940-ųjų birželį įvykdyta Baltijos šalių okupacija – ne spontaniškas veiksmais, kaip tuomet bandė pagrįsti Kremlius, o mažiausiai pusmetį, o gal ir ilgiau planuotos agresijos procesas.

Oficialiai 1940-ųjų gegužę Kremlius ėmė didinti diplomatinį spaudimą Baltijos šalims, naudodamasis sudėtinga padėtimi Vakarų fronte, kur vokiečiai sėkmingai skynėsi kelią per Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus ir Liuksemburgą.

Tuomet prasidėjo Kremliaus priekaištai, reikalavimai, provokacijos, o galiausiai Lietuvai pasipylė kaltinimai tariamu sovietų karių grobimu ir pateiktas ultimatumas suimti du lietuvių ministrus, pakeisti vyriausybę bei įsileisti sovietų įgulas. Dalis sovietų karių jau buvo dislokuoti Baltijos šalyse, mat 1939-ųjų rudenį, kai Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė savitarpio pagalbos susitarimus su Sovietų sąjunga, į Baltijos šalis buvo įvesti riboti sovietiniai kontingentai, tačiau formaliai, teisiškai, bet ir realiai Baltijos šalys vis dar buvo nepriklausomos, joms vadovavo šių šalių vyriausybės, pripažintos tarptautiniu lygiu.

Paradoksalu, jog V. Putinas kalba apie „šių šalių prijungimą su išrinktų valdžių sutikimu“ – jei kalbama apie 1939-uosius, Baltijos šalių lyderiai nebuvo išrinkti laisvuose rinkimuose, o į valdžią patekę perversmo būdu, tačiau pripažįstami kitų šalių, tarp jų ir SSRS.

Sovietinė armija Vilniuje 1939 m. rugsėjis
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

O jei kalbama apie 1940-ųjų liepos „rinkimus į liaudies parlamentus“, tai jie nebuvo nei skaidrūs, nei teisėti, nei pripažinti tarptautinės bendruomenės, kaip ir tų „išrinktųjų“ sprendimai „atvežti Stalino saulę“ – prašytis į SSRS sudėtį.

Tad pripažinimas, jog 1939-siais SSRS jau pradėjo procesus, kuriais siekta prijungti Baltijos šalis, reiškia ir pripažinimą, jog visos Kremliaus provokacijos, visi argumentai 1940-siais tebuvo melas.
Kita vertus, V. Putinas savo straipsnyje pats meluoja dėl to, kad „tai buvo daroma remiantis tarptautine ir nacionaline teise“.

„Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas išgautas jėga nėra teisėtas, niekinis, nekeičia agresijos fakto“, – pažymėjo D. Žalimas. Istoriko Doc. dr. Nerijaus Šepečio teigimu, pats vis pasikartojančio 1939-ųjų, kaip okupacijos pradžios leitmotyvo faktas yra įdomus ir jau matytas.

Jis priminė sovietų rašytojo Felisko Čiujevo biografinę knygą „140 pašnekesių su Molotovu“, kurioje fiksuoti pokalbiai su garsiojo nacių-sovietų pakto dalyviu, SSRS Užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu.

Vienoje dalyje pats V. Molotovas prasitarė, kaip „jie 1939-siais metais pasidalino Pribaltiką“ – esą A. Hitleris dar dvejojo, kaip tai pavyks paaiškinti pasauliui, bet sovietai buvo užtikrinti: pavyks. Ir nors iš tikrųjų taip ir nepavyko, pavyzdžiui, JAV niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos, vis dėlto 1940-ųjų karo audroje nedaug kam Vakaruose rūpėjo Baltijos šalių likimas.

Pats V. Putinas, tyčiodamasis iš Baltijos šalių okupacijos šį kartą jau nekalbėjo, kaip 2005 metais, kai porino apie asmeninį Hitlerio ir Stalino susitarimą – tą patį Molotovo-Ribentropo paktą, kuris nulėmė tragišką Baltijos šalių likimą. „Deja, tokios tada buvo realijos“, – 2005 kalbėjo V. Putinas. Ir šį kartą jis pakartojo to paties 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavimo išvadas: Molotovo-Ribentropo paktas neatspindėjo sovietų žmonių valios.

Tačiau savo straipsnyje V. Putinas jau ėmė ginti to paties fakto nulemtas okupacijas: esą „Baltijos respublikos SSRS sudėtyje išsaugojo savo vyriausybes, kalbą ir buvo atstovaujamos aukštesnėse SSRS struktūrose“.

Nė žodžio apie tai, kad didelė dalis Baltijos šalių vyriausybių ministrų ir vadovų buvo suimti, ištremti arba sušaudyti, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų politinių kalinių vien per 1940-1941 metus, kai sovietinio teroro aukomis tapo ne tik valdžios pareigūnai, bet ir mokytojai, kunigai, karininkai, į Sibirą ištremta tūkstančiai moterų ir vaikų.

Į Kėdainių karinį oro uostą 1989 m. buvo pargabenti 120 lietuvių tremtinių palaikai

Nė žodžio apie tai, kad rusinimo politika ypač 1940-1941 metais ir vėliau Baltijos šalyse buvo ne laisvai pasirenkamas dalykas, o primesta tvarka, o „Baltijos šalių atstovavimas aukštesnėse SSRS struktūrose“ tebuvo fikcija. Dar daugiau, V. Putinas šį kartą Molotovo-Ribentropo paktą ėmė teisinti ne tik 1938-ųjų Miuncheno suokalbiu, bet ir tariamais slaptaisiais šio susitarimo protokolais, kurie esą galimai egzistuoja, nors jokių šių slaptų protokolų egzistavimo įrodymų ar net užuominų apie jų egzistavimą iki šiol niekas niekada nepateikė.

Smerkti, laukti ar ignoruoti?

Tuo metu Rusijoje pats Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų pasmerkimo faktas – minėtos 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavimo išvados dabar tapo taikiniu Maskvoje.

Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas dar gegužės 27 dieną pateikė įstatymo projektą, kuriuo ketinama atšaukti 1989 metų gruodžio 24 dienos SSRS liaudies deputatų sprendimą ir paskelbti jį negaliojančiu Rusijos teritorijoje. Birželio 9 dieną Dūmos tarptautinių reikalų komitetas pritarė projektui ir pateikė jį tolimesniam svarstymui.

Birželio 18 dieną į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją iškviestas Rusijos ambasados atstovas, kuriam išreikštas gilus susirūpinimas dėl Rusijos Valstybės Dūmoje svarstomo įstatymo projekto.

Užsienio reikalų viceministras Dalius Čekuolis atkreipė dėmesį, kad bandomas reabilituoti dviejų diktatorių suokalbis buvo ne kartą pasmerktas ne tik tarptautinės bendruomenės, bet ir pačios Rusijos. Taip pat jis išreiškė viltį, kad Dūmai užteks išminties atmesti projektą, grąžinsiantį šiandienos Rusiją atgal į totalitarinę praeitį.

Ribentropo-Molotovo paktas
Foto: Wikimedia Commons

Toks Rusijos diplomatų iškvietimas ant kilimėlio – ne vien Lietuvos, bet koordinuota visų Baltijos šalių akcija: Latvijoje ir Estijoje tokių protestų sulaukė ir šiose valstybėse reziduojantys Rusijos diplomatai.

Vis dėlto klausimas dėl reagavimo į naują V. Putino straipsnį bei jame išdėstytas melagystes, anot N. Šepečio, dar gali likti atviras. Ar Lietuva turėtų iš viso reaguoti į V. Putino rašinį, jei tai tėra eilinis bandymas perrašinėti istoriją ir įžiebti nesutarimus, kuriuose vis tiek nebus rastas sutarimas? O jei taip, tai kaip?

„Verta apmąstyti, atsižvelgiant į tą „prezidento – istoriko“ statusą. Bet atsakas vis tiek turėtų būti toks, tarsi ligonį diagnozuotume. Kai jau priims tuos įstatymus, tikrai bus verta apsvarstyti, kokias tai galėtų turėti dvišales pasekmes, piliečių judėjimą“, – teigė N. Šepetys.