Lygiai prieš 80-metų Lietuva patyrė vieną didžiausių tragedijų savo šalies istorijoje – neutralitetą išlaikyti Antrojo pasaulinio karo pradžioje bandžiusi šalis birželio 14-osios vakarą sulaukė ultimatumo iš Maskvos, o jau kitą rytą sovietinė armija peržengė Lietuvos sieną ir pradėjo okupaciją, kurios pasekmės jaučiamos iki šių dienų.

Kas ir kodėl nutiko lemiamomis akimirkomis 1940-ųjų birželį, kai agresijos akivaizdoje Lietuva tiesiog sustingo ir formaliai nepasipriešino karinei agresijai? Ar išties viskas galėjo vykti kitaip? Ką ši data iš tikrųjų reiškia šiandieniniame kontekste ir kaip į istorinius faktus reaguos ateities kartos?

Nesipriešinimo faktas agresijos neištrina

Apie tai laidoje Delfi 11 diskutavę pašnekovai pirmiausiai pripažino vieną – kad ir kaip šiandien būtų vertinamas paskutinis Lietuvos vyriausybės posėdis ir jame priimti sprendimai 1940-ųjų birželio 15-ąją, esmė nesikeičia: Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys patyrė agresiją.


„Buvome atsidūrę dviejų totalitarinių režimų replėse. Europos saugumo sistema po Pirmojo pasaulinio karo nebuvo tvari, stabili, neturėjo kolektyvinio saugumo garantijų, nebuvo tokio lyderio kaip JAV, kuri garantuoja įsipareigojimus, nebuvo NATO, mažosios tautos tapdavo geopolitinių mainų objektais. Įvykus susitarimui tarp dviejų jėgų pakloti pamatai mūsų nepriklausomybės panaikinimui“, – į klausimą kodėl Lietuva 1940-siais buvo okupuota faktiškai be pasipriešinimo ir kaip tai reikėtų vertinti šiandien atsakė Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.

Konstitucinio teismo pirmininkas Prof. Dainius Žalimas, kuris yra parašęs ir apsigynęs disertaciją
„Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės“ buvo dar tiesmukesnis.

„Tai, kas padaryta prieš Baltijos šalis – šiuolaikinės civilizacijos ir teisinių pagrindų griovimas. Teisiniu požiūriu buvo agresija prieš Lietuvą – nebuvo reikšmės priešinosi Lietuva ar ne“, – sakė jis. Jo teigimu, istorija teisės požiūriu viską sudėliojo į vietas: Niurnbergo tribunolas, kuriame cituotas Austrijos požiūris, kad aukos sutikimas su agresija nieko nereiškia, Rusijoje pasigirstančius argumentus, esą prieš Baltijos šalis nebuvo iššautas nė vienas šūvis, paverčia niekiniais.

„Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas išgautas jėga nėra teisėtas, niekinis, nekeičia agresijos fakto“, – pažymėjo D. Žalimas. Be to, net ir pats argumentas, esą nebuvo iššautas nė vienas šūvis yra mitas: okupacijos dieną krito pirmoji okupacijos auka – pasienio policijos Ūtos sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas, kurį nužudė sovietų įsibrovėliai. Dar daugiau kraujo pirmosiomis okupacijos dienomis pralieta Latvijoje, kur sušaudyta grupė latvių pasieniečių, o Estijos sostinėje Taline ryšių bataliono kariai net kelias valandas priešinosi sovietų okupantams.

Baltijos šalių okupacija. 1940 m. birželio mėn.
Foto: Leidykla "Briedis"

Be to, pasak laidos pašnekovų svarbiau esą akcentuoti ne tai, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys bent jau formaliai be karo pasitiko okupacinę kariuomenę – Lietuvoje Raudonosios armijos karius įsakyta pasitikti draugiškai, bet neužmiršti esmės.

„Būtent totalitariniai režimai ir jų lyderiai atsakingi, o ne kažkokios ore tvyrančios idėjos. Birželio 15-oji buvo agresija prieš Baltijos šalis.

Pagal tai, kaip sugalvota, ji šokiravo net nacius, kurie buvo linkę daug kam pritarti. Kaip tai padaryta? Kitaip, nei Lenkijoje ar Suomijoje, čia sovietai parodė išradingumą, surengė vienašalį spektaklį, kuriame žmones buvo priversti atlikti įvairius vaidmenis ir nežino kuo viskas baigsis. Tai ypatinga, įžūli ir slapta valstybių sunaikinimo operacija“, – pabrėžė istorikas, Doc. dr. Nerijus Šepetys.

Ne šiaip keistos užuominos

Tiesa, visi trys pašnekovai sutiko, kad pastaraisiais metais Rusijoje padaugėjo iniciatyvų ne šiaip neigti agresiją, Baltijos šalių okupaciją, bet ir teisinti pamatus jai paklojusiam Molotovo-Ribentropo paktui, kurio pasmerkimą Rusijoje jau norima uždrausti.

Tribūnoje kalba Liaudies seimo įgaliotosios komisijos pirmininkas Justas Paleckis. Priešais tribūną stovi iš kairės: 1. valstybės kontrolierius Liudas Adomauskas, 2. Lietuvos komunistų partijos (LKP) narys Pranas Zibertas, 3. LKP narė Marija Kutraitė, 4. rašytoja Salomėja Nėris, 6. darbo ministro pavaduotojas Motiejus Šumauskas, 7. vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui ir kraštui ministro teisėmis Karolis Didžiulis, 8. LKP narė Birutė Abdulskaitė, 9. švietimo ministro pavaduotojas Liudas Gira, 10. LKP narys Viktoras Ditkevičius, 11. rašytojas Petras Cvirka, 15. LKP narys Juozas Demskis. Maskva, Didieji Kremliaus rūmai. 1940 m. rugpjūčio 3 d.
Foto: Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

„Priešiška propaganda nusitaikiusi į istorinę atmintį, nes tai susiję su tapatybe, valstybės istorija, legitimumu. Rusijos problema – nesaugumo dilema, kai valstybė nežino, kur prasideda ir baigiasi jos sienos. Kai esi tokioje būsenoje, sakai, kad tau priklauso daugiau, nei turi“, – įspėjo L. Kasčiūnas, priminęs, kad Rusijoje dabar rengiama pataisa, kuria norima bausti už nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimą, už paminklų nukėlimą už Rusijos ribų.

Tai nėra naujos kalbos, mat dar 2005 metais Vladimiras Putinas Rusijos ir Europos sąjungos viršūnių susitikime gerokai įsiuto paklaustas Estijos žurnalistės, kodėl Kremlius negali atsiprašyti už Baltijos šalių okupaciją.

Tuomet V. Putinas surengė tikrą šou: iš pradžių tikino, kad esą viskas jau ir taip parašyta 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavime, kuriuo smerkiami Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, padaliję Baltijos šalis į Berlyno ir Maskvos įtakos sferas, vėliau tikino, kad tai esą tebuvo Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino asmeninis paktas, dėl kurio esą nukentėjo mažos šalys, o dar vėliau, jau painiodamas datas, V. Putinas neigė Baltijos šalių okupacijos faktą.

Beje, šioje pačioje spaudos konferencijoje V. Putinas lyg tarp kitko užsiminė ir apie teritorines pretenzijas Ukrainai ir Lietuvai – paminėjo, jog Krymo, kaip ir Klaipėdos Rusija nesiruošia „susigrąžinti“. Tai buvo 2005 metais, likus 9 metams iki Krymo okupacijos. Tad ir dabar V. Putino bei Kremliaus režimo kalbos bei veiksmai yra svarbūs, kai laidomos tokios užuominos.

„Viena vertus teisine prasme, tarptautinės teisės požiūriu ypatingų grėsmių nematau: Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai yra niekiniai, prieš Baltijos valstybes įvykdyta agresija – niekas, išskyrus Rusiją, to nekvestionuoja.

Iš Putino pasisakymų galima daryti išvadą, kad jis ne tik alų vartojo, bet ir stipresnius gėrimus. Tarptautinės teisės požiūriu vienašaliai žingsniai teisinės realybės nepakeis, bet yra ir kita realybė: ką atspindi tie pasisakymai ir dabartinės iniciatyvos, kai kažkodėl po 30 metų prisiminta, jog Rusija – SSRS tesėja, kad nebus galima kvestionuoti Rusijos aneksuotų teritorijų priklausomybės – kalbu apie Krymą, kad reikės ginti savo istorinę tiesą, kad paktas buvo gerai.

Man tai primena 2017 metus, kai dalyvavau renginyje Baku, kur pasiginčijome dėl Rusijos Konstitucinio teismo sprendimo dėl Krymo, tai daugmaž taip pat buvo pasakyta: daug kas keitėsi prie Rusijos sienų per pastaruosius 120 metų, tai kodėl Rusija negali atsiimti to, kas jai kažkada priklausė? Neturėkime iliuzijų – tai taikoma ir mums. Tame mentalitete Baltijos valstybės nėra tikros, teisėtos valstybės. Be abejo tai yra grėsmė – ar smagu turėti tokį kaimyną, kuris abejoja tavo legitimumu?“, – svarstė Konstitucinio teismo pirmininkas.

Sovietų kariai okupuoja Lietuvą 1940 m.
Foto: wikipedia nuotr.

Toks abejojimas, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys tebuvo nesusipratimas, laikini dariniai ir prarastos teritorijos Tarpukariu Lietuvoje nebuvo iki galo suprastas. Ir nors šalis du dešimtmečius buvo rengiama galimai priešininkų agresijai – pirmiausiai lenkų, vokiečių, sovietų grėsmė ir tikrieji kėslai buvo suprasti per vėlai. Dabar jau esama tyrimų, kuriuose nagrinėjamos sovietemečio pasekmės visuomenėje, ko 1940-siais tiesiog nebuvo.

„Dar 2016 metais RESC atliko tyrimą, kuris parodė, kad esminis reiškinys, kuris verčia nusivilti Lietuvos valstybe ir gravituoti į Rytus yra sovietinė nostalgija – ta sovietinės nostalgijos dalis pateisina Putino veiksmus Ukrainoje, nusivylusi demokratija Lietuvoje“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.

Baimė, gėda ar tragedija?

Ir tuomet buvo daug nusivylusių A. Smetonos valdžia, be to, Lietuva buvo izoliuota ir, pasak L. Kasčiūno, pasirinko ydingą neutraliteto politiką, nors ir be jos tuometinė saugumo architektūra Europoje nebuvo patvari – užpultai Lenkijai šios nepriklausomybę garantavusios Britanija ir Prancūzija realiai niekuo nepadėjo.

Tiesa, anot N. Šepečio, pirmosios okupacijos dienos parodė, kad Lietuvoje netrūko pasyvaus pasipriešinimo apraiškų – daug valstybės tarnautojų nevykdė marionetinės vyriausybės nurodymų, stengėsi išgelbėti vieni kitus, naikino dokumentus, perdavinėjo informaciją.

Kita vertus, pasak N. Šepečio, yra ir kita dalis Lietuvos, kuri 1940-ųjų įvykius, ypač birželį suvokia ne kaip tragediją, o vien tik kaip gėdą dėl paties nepasipriešinimo, tebūnie ir simbolinio fakto. Istoriko manymu, paskutiniame posėdyje suveikė du dalykai: Antanas Smetona, kad ir kaip jį vertintum – prezidentas arba autoritarinis lyderis, buvo nusilpęs, į pasitarimą priimti net opozicijos atstovai, o pats posėdis vyko demokratiškai – vien pats faktas, kad šalies lyderis, Kremliaus propagandos iki šiol vadinamas diktatoriumi, siūlė priešintis, tačiau tam nepritarta – iškalbingas.

Vienas iš spaudoje skelbtų generolo V. Vitkausko įsakymų nesipriešinti. „Karys“, 1940 m.birželio 20 d. Nr. 25.
Foto: Leidykla "Briedis"

„Niekas neįsivaizdavo – nei Lietuvoje, nei kitose šalyse to, kas įvyko. Manyta, kad bus vienoks ar kitoks variantas, kaip Suomijoje – paliks vyriausybę ir liks nepriklausomos valstybės likučiai“, – posėdžio dalyvių ambicijas priminė N. Šepetys, pažymėjęs, kad galiausiai netgi iki galo nepriimti sprendimai dėl vyriausybės tremtyje ar kito veiksmų plano – pats A. Smetona sugebėjo išvengti Estijos ir Latvijos lyderių likimo, kuriais buvo pasinaudota, vėliau jie areštuoti ir mirė SSRS tremtyje – A. Smetona pasitraukė iš šalies. Taip įsitvirtino kitas Kremliui palankus pasakojimas, kad A. Smetona paspruko iš šalies perbridęs upelį.

Tačiau tikroji gėda anuomet, didesnė už birželio 15-osios ultimatumo priėmimą, pasak D. Žalimo, buvo Lietuvos vyriausybės sprendimas išduoti du savus žmones – vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento vadovą Augustiną Povilaitį: juos Kremlius kaltino tariamu sovietų karių grobimu, kaip pretekstu pateikti ultimatumą – be kitų reikalavimų įvesti papildomus neriboto kontingento dalinius į Lietuvą.

Liaudies vyriausybė. Iš kairės: 1. žemės ūkio ministras Matas Mickis, 2. Ministro Pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius, 3. švietimo ministras Antanas Venclova, 4. Ministras Pirmininkas Justas Paleckis, 5. teisingumo ministras Povilas Pakarklis, 6. finansų ministras Ernestas Galvanauskas, 7. sveikatos apsaugos ministras Leonas Koganas, 8. krašto apsaugos ministras generolas Vincas Vitkauskas. Kaunas, 1940 m. birželio 17 d.
Foto: Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

„Šis sprendimas rodė tam tikrą Lietuvos politinio elito degradaciją, iš to reikia mokytis, kad nebūtų tokių gėdingų sprendimų, jie gėdingesni, nei sprendimas nesipriešinti“, – pažymėjo D. Žalimas. O jei jau kalbama apie susitaikymą su ultimatumu, tai, anot pašnekovo, verta pirmiausiai kalbėti apie 1939-ųjų kovo Vokietijos ultimatumą Lietuvai atiduoti Klaipėdą. Su šiuo ultimatumu Lietuva, kaip ir su kitu – Lenkijos reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius be didesnių išlygų sutiko.

„Mano požiūriu – niekada nereikia sutikti su agresoriaus ultimatumais: nereikėjo 1939 m. atiduoti Klaipėdos, kai vienas po kito priimi ultimatumus, tai trečias ne toks jau ir baisus“, – priminė jis ir pridūrė, kad šiandien ne veltui prisimenami tie, kurie atpirko okupacijos gėdą – 1941-ųjų sukilimo dalyviai, pokario partizanai. Bet pats faktas, kad partizanų gretose tarpukario elito nedaug tebuvo – iš aukštesnių karininkų vadais tapdavo nebent leitenantai, rodo, kad reikėtų tvirtesnės laikysenos iš valstybės pareigūnų ir politikų reikėtų vertybiniais klausimais.

Reikia mokytis – ko ir kaip?

Visi trys pašnekovai, paklausti, ką daryti su okupacijos data, kaip ji bus prisimenama ateities kartų – ar su tradiciniu lietuvišku liūdesiu, ar su piktomis reakcijomis į Rusijos provokacijas, atsakė skirtingai. D. Žalimo nuomone, svarbiausia išmokti skaudžias istorijos pamokas.

„Ir reikia turėti stiprią pilietinę visuomenę – neužmirškime, prieš ką Kremlius nukreipė represijas – prieš tai, ką galima buvo vadinti pilietine visuomene“, – pažymėjo KT pirmininkas. L. Kasčiūno manymu, dabar svaru akcentuoti ne tik istorines pamokas, prisiminti tuos, kurie galiausiai žuvo dėl Lietuvos laisvės, bet ir stiprinti savo vaidmenį NATO – tokio instrumento Lietuva neturėjo nei anuomet, nei apskritai bet kada per visą savo istoriją. Tuo metu N. šepečio receptas – kur kas paprastesnis, bet kartu ir reikalaujantis daugiausiai savarankiškų pastangų.

„Reikia mąstymo ir konkretumo. Kaip yra kitose šalyse? Yra žmonių istorijos – tai yra geriausi pavyzdžiai, kai rodomos situacijos, sprendimai. Tai yra dalykai, iš kurių galime suvokti ką tai reiškia žmogui, kai ateina svetima valdžia ir tu mėgini apsaugoti šeimą – gali padaryti kvailų, gėdingų apsisprendimų, o juk totalitariniai režimai sugebėjo pasinaudoti vidurinio sluoksnio žmonių bailumu, todėl tas mažųjų istorijų pasakojimas visuomenėje, mokykloje yra labai naudingas, kai gali suvokti, ką reiškia žmogus ir galinga sistema“, – pažymėjo istorikas.