Rusijoje šią savaitę mirčių nuo koronaviruso skaičius perkopė 5 tūkst., o iš viso užsikrėtusiųjų skaičius viršijo 424 tūkst. Per parą Rusijoje vis dar patvirtinama apie 9 tūkst. naujų atvejų. Bet nepaisant to šalyje toliau švelninamos karantino sąlygos, o praėjusią savaitę V. Putinas jau skelbė, kad pandemijos pikas praeityje, todėl galima vėl ruoštis iš gegužės 9-osios į birželio 24-ąją nukeltam Pergalės dienos paradui, liepos 1-osios referendumui dėl konstitucijos pataisų.

Kartu šią savaitę Rusija sustiprino ir savo agresyvią retoriką prieš kaimynes valstybes. Rusijos Dūmoje įregistruotas įstatymo projektas, kuriuo siekiama atšaukti Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkimą, įvykdytą 1989 m. Liaudies deputatų suvažiavime.

O antradienį V. Putinas pasirašė įsaką Nr. 355 „Dėl valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindų“. Iš pirmo žvilgsnio Rusijos tarptautinę ir saugumo politikos tąsą logiškai įtvirtinantys dokumentai – niekuo neypatingi ir neturės reikšmingų pasekmių. Tačiau iš tikrųjų abu sukuria galimų Kremliaus veiksmų ateityje teisinį pagrindimą.

Atšauks pasmerkimą – ir kas iš to?

Rusijos Dūmoje pateiktas siūlymas pripažinti negaliojančiu 1989 metų Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų tarybos sprendimą, kuriuo pasmerkiamas 1939 metų sovietų ir vokiečių nepuolimo sutarties pasirašymas.

Tais 1989-aisiais SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas sudarė komisiją 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarčiai politiškai ir teisiškai įvertinti, kurios pirmininku tapo Aleksandras Jakovlevas, o tarp komisijos narių buvo ir Lietuvos atstovai: Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Zita Šličytė. Po ilgų diskusijų gruodžio 24-osios nutarimu SSRS liaudies deputatų suvažiavimas slaptuosius susitarimus pripažino teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Tai sakydamas kalbą dar 2007-aisiais yra pažymėjęs ir V. Putinas.

Tačiau pastaraisiais metais Rusijoje atgimsta mintis reabilituoti Molotovo–Ribentropo paktą – tai bandoma daryti tiek pavienėmis iniciatyvomis, tiek valstybiniu lygiu, mat Rusijos užsienio reikalų ministerija jau įsivėlė į konfliktą su Lenkija ir Baltijos šalimis dėl Molotovo–Ribentropo pakto traktavimo – šis tik stiprėja. Rusija nesyk laidė užuominas, kad Lietuva turėtų būti dėkinga Kremliui už Vilniaus ir Klaipėdos sugrąžinimą. Dabar tokių kalbų pasekmė – minėtas įstatymo projektas.

Ribentropo-Molotovo paktas

Jo autorius – nacionalistiniais pareiškimais pagarsėjęs parlamentaras Aleksejus Žuravliovas, subūręs kelių dešimčių „mokslininkų, karininkų ir visuomenės veikėjų“ grupę ir bendru laišku pareiškęs, kad „šis dokumentas neatitinka istorinio teisingumo principų ir buvo priimtas to meto politinio nestabilumo sąlygomis“. Įstatymo projektas jau užregistruotas Dūmoje.

Iniciatyvą Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino bandymu klastoti istoriją. Ir, tikėtina, ne paskutiniu. Anot L. Linkevičiaus, su Latvijos, Estijos ir Lenkijos kolegomis sutarta „atidžiai stebėti situaciją“ dėl bandymų iškraipyti istorinius faktus.

Iš pirmo žvilgsnio, net jei šis įstatymo projektas būtų priimtas, teisinė jo galia būtų niekinė ir Lietuvai tiesioginės grėsmės neturėtų kelti. Mat negaliojančiais paskelbtų Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų atgaline data įteisinti neįmanoma.

Pagal tarptautinę teisę taip pat negalima atšaukti valstybės pripažinimo. O juk būtent Lietuvos ir Rusijos (tiesa, tuomet dar Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos) 1991 m. liepos 29-ąją pasirašytoje sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų pažymima ne tik „neatimama teisė į valstybinę nepriklausomybę“, bet ir pabrėžiama, kad abi šalys viena kitą pripažįsta „visateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose“, – Lietuvai toks yra Kovo 11 Nepriklausomybės Aktas.

Vis dėlto pastaraisiais metais Rusija nesyk įrodė, kad dvišaliai ar tarptautiniai susitarimai jai nieko nereiškia, – tai rodo tiek 2014-ųjų agresija prieš Ukrainą, tiek nuo jos atplėštas ir nelegaliai prie Rusijos prijungtas Krymas, pažeidus dvišalius susitarimus, tarptautinę teisę ir 1994-ųjų Budapešto memorandumą. Pastaruoju atveju Ukraina atsisakė savų branduolinių ginklų mainais į jos teritorinio vientisumo garantavimą – tai parašu buvo įtvirtinusi pati Rusija.

V. Putino įsakas Nr. 355

Bandymas Rusijoje iš naujo įteisinti neteisėtą veiksmą – Molotovo–Ribentropo paktą – yra ne vienintelis teisinis žingsnis, kuriuo Kremlius pastarąją savaitę pamėgino tokiu keliu pagrįsti savo agresyvią politiką, ar tai tebūtų eilinė karinga retorika, ar ir veiksmai.

Reikšmingesnis ir, svarbiausia, jau įsigaliojęs dokumentas pasirašytas paties V. Putino, o jo pasekmės – gerokai platesnės, taikytinos ne išskirtinai istoriniams klausimams, Baltijos šalims, bet ir platesniame kontekste.

Rusijos sparnuotųjų raketų galimybės

V. Putino įsakas Nr. 355 „Dėl valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindų“ bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip aiškinamasis raštas, pirmiausia skirtas Vakarų šalims bei organizacijoms, pavyzdžiui, JAV ir NATO. Tai kartu yra ir strateginės svarbos dokumentas, nurodantis gaires, kuo vadovaujasi Rusija ir kaip ji gali elgtis, kalbant apie branduolinius ginklus.

Suprantama, savaime toks dokumentas, net ir pasirašytas paties V. Putino, Rusijoje nebūtinai yra svarbiausias veiksnys sprendimų priėmimo grandinėje. Tačiau svarbus pripildant informacijos vakuumą bei stengiantis išsklaidyti Vakarų abejones ir argumentus.

Pastaruosius metus Vakaruose populiarus teiginys, kad Rusija jau kelis dešimtmečius yra pasiruošusi taikyti eskalavimo siekdama deeskalacijos (E2D) strategiją, tapo kone visuotinai priimtinu tiek daugelio ekspertų įžvalgose, tiek valstybiniuose dokumentuose.

Pati E2D koncepcija yra ginčytina – kai kurie ekspertai iš viso nesutinka, kad tokia strategija egzistuoja ar būtų svarstoma bei taikoma Kremliaus.

Esą tai yra labiau Vakarų įsivaizdavimas, ką ir kada konflikto atveju darytų Rusija. Tokio požiūrio laikosi Karinio jūrų mokslinių tyrimų centro (CNA) tyrėjas Michaelas Kofmanas, jis yra vienas nedaugelio ekspertų, kurie abejoja E2D egzistavimu Rusijoje.

Bauginimas Rusijos smūgiais JAV

Paradoksalu, jog E2D kildinama iš Šaltojo karo laikais įtakingo Harvardo profesoriaus Thomaso Schellingo veikalų ir yra paremta pačių amerikiečių Šaltojo karo laikais, ypač ankstyvaisiais, naudota strategija: 7–8 dešimtmečiais Sovietų Sąjunga turėjo milžinišką konvencinį pranašumą prieš NATO, tad Aljansas, pirmiausia amerikiečiai, planavo stabdyti sovietų invaziją būtent taktiniais branduoliniais smūgiais.

Moderniaisiais laikais, kai jau NATO turi konvencinį pranašumą prieš Rusiją, į oficialų žargoną JAV tokia strategija, kalbant apie Rusiją, įtraukta 2015 metais, kai tuometiniai JAV gynybos departamento sekretoriaus pavaduotojas Robertas Workas ir admirolas Jamesas Winnefeldas Kongrese liudijo, jog Rusijoje būtent tokia strategija egzistuoja.

Šios strategijos esmė paprasta: karinio konflikto metu konvencine prasme silpnesnioji pusė pasiekia savo tikslų atgrasiusi priešininką nuo tolesnių karo veiksmų panaudodama branduolinį ginklą, pageidautina, nedidelės galios – nuo kelių iki keliasdešimt kilotonų, nebūtinai tiesiogiai prieš varžovus mūšio lauke, bet arti jo, pavyzdžiui, jūroje, ore ar atokioje vietovėje.

Vien tokio ginklo panaudojimas būtų signalas, kad šalis pasiryžusi pakartoti tokius veiksmus, kurie labai greitai gali peraugti į tolesnį branduolinį apsikeitimą, galbūt net gerokai galingesniais ginklais.

Teoriškai tai suveiktų kaip atgrasymas, bet kitaip, nei klasikinė gynyba, ši paremta branduolinio atgrasymo strategija („jei jūs pulsite mane, aš panaudosiu prieš jus branduolinius ginklus“), tokią E2D strategiją galima taikyti ir agresyviai: JAV jau ne kartą svarstytas scenarijus, kas vyktų Rusijai pradėjus konvencinę puolamąją operaciją prieš Baltijos šalis, jei, siekdamas atgrasyti NATO nuo atsakomųjų veiksmų, Kremlius virš Baltijos jūros detonuotų branduolinį ginklą.

NATO atsitraukus, Baltijos šalys, tikėtina, būtų užimtos, o Aljansui grėstų subyrėjimas, NATO neatsitraukus ir atsakius tuo pačiu, būtų rizikuojama branduoliniu konfliktu, mat NATO yra branduolinis aljansas. Savo ruožtu Rusija nesyk sustiprino tokius Vakarų nuogąstavimus savo karinėse pratybose praktikuodama ir branduolinio ginklo panaudojimą – 1999 ir 2009 m. per pratybas „Zapad“ Rusija imitavo taktinio branduolinio ginklo panaudojimą prieš Lenkiją. JAV šiemet taip pat atskleidė, kad karinėse simuliacijose taip pat imitavo ribotą branduolinių ginklų panaudojimą.

Gynybinė politika su keistomis išlygomis

Kita vertus, V. Putino įsako Nr. 355 turinys tarsi ir laidoja šią E2D strategiją, mat, kitaip, nei leista suprasti Rusijos 2014-ųjų karinėje doktrinoje, Rusijos lyderio šią savaitę pasirašytame dokumente įžvelgti E2D strategiją bent jau tiesiogiai būtų sudėtinga.

„Dažnai tokią deklaracinio pobūdžio politiką aš vertinu kaip beprasmę. Tokie dokumentai yra tyčia
dviprasmiški, normatyviniai ir nurodo įvairiausius branduolinio ginklo panaudojimo variantus. Niekas nežiūrės į šiuos dokumentus konflikto atveju. Kita vertus, jų negali atmesti vien todėl, kad jie tau nepatinka. Į juos reikia žiūrėti plačiau – vertinant bendrą kontekstą, kai yra ribotas skaičius panašių signalizuojančių dokumentų“, – teigė M. Kofmanas.

Jam antrinęs Vienoje įsikūrusio nusiginklavimo ir branduolinio neplatinimo centro analitikas Nikolajus Sokovas taip pat pažymėjo, jog naujas dokumentas yra sveikintinas bent jau dėl papildomų paaiškinimų.

Putino įsakymo ištraukos

„Šis V. Putino įsakas aiškiai įvardija branduolinį atgrasymą kaip gynybinę politiką: branduolinių ginklų panaudojimas paliktas išskirtinai situacijoms, kai Rusija yra užpulta, o priešininkas baudžiamas. Kita vertus, šiuo dokumentu leidžiamas branduolinio atsako scenarijus, kai Rusija jaučia, jog jos konvencinės pajėgos nepajėgios atremti konvencinės atakos. Tai baigia kalbas, kad Rusija naudos „puolamąjį atgrasymą“ kaip tą populiarųjį agresijos prieš Baltijos šalis scenarijų“, – rašė N. Sokovas.

Be to, jo teigimu, pats dokumento paviešinimas bei teksto formuluotės yra iškalbingi signalai, pirmiausia skirti JAV ir jų sąjungininkėms NATO, nes V. Putino įsake aiškiau nei bet kada anksčiau įvardytas sąrašas veiksmų, kurie, Rusijos vertinimu, priklausomai nuo karinės, politinės ir strateginės padėties pasikeitimo, gali virsti karinėmis (agresijos) grėsmėmis Rusijai. O tai reikštų, kad Rusija gali imtis branduolinio atgrasymo priemonių.

„Valstybių, laikančių RF potencialia priešininke, priešraketinių sistemų ir priemonių, sparnuotųjų ir balistinių vidutinio ir artimojo nuotolio raketų, ypač taiklių nebranduolinių ir hipergarsinių ginklų, kovinių bepiločių orlaivių, kryptingos energijos ginklų dislokavimas“ yra dar viena tokia sąlyga. Iš dalies čia nieko naujo: Kremlius keliolika metų priešinosi JAV priešraketinės gynybos skydo elementų dislokavimui Europoje ir tikino, kad tai esą kelia grėsmę Rusijos strateginėms pajėgoms.

Hipergarsinės galvutės skrydis

Kita vertus, pernai dėl Rusijos kaltės žlugus Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarčiai (INF) atsirado ir naujų formuluočių – būtent vidutinio nuotolio raketos, kurių dislokavimą iki 2019-ųjų draudė minėta INF sutartis, o taip pat – sparnuotųjų ir hipergarsinių ginklų dislokavimas. Pastaruosius ginklus kuria ir tobulina pati Rusija, tačiau NATO šalių programas vertina kaip grėsmę. Jų dokumente įvardyta ir daugiau.

Viena iš tokių grėsmių yra „potencialaus priešininko bendrosios paskirties pajėgų, apimančių branduolinio ginklo pristatymo priemones, telkimas RF ir jos sąjungininkams gretimose teritorijose bei gretimose jūrų akvatorijose“.

Dar daugiau – tarp grėsmių taip pat atvirai minimi ir tokie dalykai: „priešraketinės gynybos priemonių ir smogiamųjų sistemų kūrimas ir dislokavimas kosmose“, „branduolinio ginklo ir (arba) kitokių masinio naikinimo ginklų, kurie gali būti panaudoti prieš RF ir (ar) jos sąjungininkus, taip pat šių ginklų pristatymo priemonių buvimas valstybėse“, nekontroliuojamas branduolinio ginklo, jo gabenimo priemonių, technologijų ir jų gaminimo įrangos platinimas, „branduolinio ginklo ir jo gabenimo priemonių dislokavimas nebranduolinių valstybių teritorijose“.

Priešraketinė gynyba  (www.mda.mil)

Tai reikštų konvencinių NATO pajėgų, pavyzdžiui, karo laivų arba orlaivių, galinčių naudoti ir branduolinius ginklus, dislokavimą šalia Rusijos sienų. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje plaukiojantis JAV karo laivas su sparnuotosiomis raketomis arba dvigubos paskirties orlaivių (galinčių gabenti branduolinius ginklus) dislokavimas Lenkijoje, apie ką vis garsiau kalbama pastaraisiais mėnesiais, Rusijai keltų grėsmę. Kitaip sakant, Rusija atvirai leidžia suprasti, kad visus minėtus pajėgumus NATO šalyse įtrauktų į savo branduolinių misijų planavimą, – tai jau yra ne pavienių politikų retorika, o oficialus šalies vadovo, vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įsakymas.

Jame bendrai įvardyti, tačiau nepatikslinti tokie pajėgumai, kaip „perspėjimo apie raketinį branduolinį smūgį priemonės“. Tai reikštų paprasčiausius radarus, į kuriuos būtų nutaikomi Rusijos branduoliniai ginklai, – nuo skraidančių AWACS orlaivių iki Lietuvoje sykį jau dislokuotų naikintuvų „F-35“, kurie gali vykdyti „perspėjimo apie raketinį branduolinį smūgį“ misiją, kitaip sakant, užfiksuoti raketos pakilimą. Būtent šis neapibrėžtumas, į grėsmių sąrašą įtraukiant kuo abstrakčiau įvardytus potencialių priešininkių pajėgumus, kelia daugiausia klausimų.

Tyčia palikta dviprasmybių

Be to, net jei V. Putino įsake E2D strategija nėra tiesiogiai įvardyta, pasak N. Sokovo, dokumente gausu tyčia paliktų dviprasmiškų vietų. Kai kurias jų galima vertinti įvairiai.

„Šis V. Putino įsakas aiškiai įvardija branduolinį atgrasymą kaip gynybinę politiką: branduolinių ginklų panaudojimas paliktas išskirtinai situacijoms, kai Rusija yra užpulta, o priešininkas baudžiamas. Kita vertus, šiuo dokumentu leidžiamas branduolinio atsako scenarijus, kai Rusija jaučia, jog jos konvencinės pajėgos nepajėgios atremti konvencinės atakos. Tai tarsi ir užbaigia kalbas, kad Rusija naudos „puolamąjį atgrasymą“, kaip tą populiarųjį agresijos prieš Baltijos šalis scenarijų. Kita vertus, palikta ir dviprasmiška formuluotė.

„Rusijos branduolinio atgrasymo politika yra gynybinio pobūdžio ir garantuoja valstybės suverenumo bei teritorinio vientisumo gynybą nuo agresijos prieš Rusiją ir jos sąjungininkes, o karinio konflikto atveju neleidžia karinių veiksmų eskalacijos ir juos sustabdo Rusijai ir jos sąjungininkėms palankiomis sąlygomis“, – rašoma dokumente. Tai galima interpretuoti įvairiai.

Pavyzdžiui, Rusijos E2D strategiją įžvelgiantiems tai yra dar vienas įrodymas, kad konflikto atveju Rusija stabdo konfliktą sau palankiomis sąlygomis būtent branduoliniais ginklais. Tačiau kritikų argumentas irgi svarus: tai, kad jau kilus konfliktui Rusija linkusi neleisti karinių veiksmų eskalacijos“, gali reikšti daug ką, bet nebūtinai branduolinių ginklų panaudojimą.

SS-18 Satan

Šiuolaikinės stebėjimo priemonės – nuo žmogiškosios (HUMINT) iki elektroninės (ELINT) žvalgybos – ir ypač palydoviniai pajėgumai gali greitai aptikti priešininko pasirengimą panaudoti branduolinius ginklus.

Juo labiau jei tai yra demonstratyvūs parengiamieji veiksmai, pavyzdžiui, atviras branduolinius ginklus galinčių gabenti balistinių raketų dislokavimas paleidžiamosiose aikštelėse (kai jas galima užmaskuoti ar reguliariai keisti dislokavimo vietas), – tokius signalus priešininkų pusė nedvejodama suprastų kaip įspėjimą: ši šalis pasiruošusi suduoti branduolinį smūgį, bet dar nereiškia, kad kur, kada ir ar iš viso taip padarys. Tokių dviprasmybių dokumente yra ir daugiau.

Pavyzdžiui, įsake pažymima „nepriimtina žala“ priešininkui, kurios jis sulauktų branduolinio smūgio atveju. Klasikine prasme tai yra sausų, bet kartu ir šiurpią potekstę turinčių skaičių kalba – 20–25 proc. šalies gyventojų ir pusės ar dviejų trečdalių pramonės sunaikinimas. Net 2000 ir 2014-ųjų Rusijos karinėse doktrinose buvo parinktos nuosaikesnės formuluotės.

Taip pat neaiškus ir suverenumo bei teritorinio vientisumo klausimas – jeigu Rusija suverenumą traktuoja pagal tarptautinę teisę, kurios pati nesilaikė atplėšdama Krymą nuo Ukrainos, kokį atsaką rusai pasirinktų, jei ukrainiečiai nuspręstų jėga susigrąžinti Krymą?

Toks pats klausimas kyla ir tuo atveju, jei Kremliaus režimas pavojų jaustų tik dėl savo, o ne šalies išlikimo. Kitaip sakant, jei grėsmė kiltų Maskvoje esančiai valdžios viršūnių grietinėlei, bet ne visai valstybei, kaip Kremlius atpažintų ir įvardytų tą grėsmę? Ar viena sparnuotoji raketa – jau pakankama grėsmė atsakui, ar vis dėlto jį lemtų daugiau nei kelios?

Beje, kaip Rusijai grėsmę keliančius pajėgumus, prieš kuriuos būtų galima naudoti branduolinio atgrasymo priemones, dokumente galima įžvelgti netgi daugiašalius NATO batalionus Baltijos šalyse bei Lenkijoje. Kita vertus, tiesiogiai neįrašius, bet su labai aiškia užuomina įvardijus NATO, kaip Rusijai grėsmę keliantį branduolinį Aljansą, Rusija, jos požiūriu, šiame įsake visas Aljanso šalis automatiškai paverčia legitimiais branduoliniais taikiniais.

Savaime būti taikiniu yra viena, tačiau sąlyga, kai sulauksi garantuoto branduolinio smūgio, – visai kas kita. Tai dokumente iš pirmo žvilgsnio yra aiškiai įvardyta: Rusija reaguos į balistinių raketų paleidimą į Rusiją ar jos sąjungininkus (šiuo atveju turima omeny pirmiausia Baltarusija).

Strateginės gynybos iniciatyva

„Bet kodėl tik balistinės raketos arba kodėl masinis sparnuotųjų raketų paleidimas neišprovokuotų branduolinio atsako, kaip buvo manoma Sovietų Sąjungos laikais? Ar tai reiškia, kad dvigubos paskirties raketos bus automatiškai priskiriamos branduoliniam smūgiui?

Ką reiškia patikimas įspėjimas dėl branduolinio smūgio? 1983 ir 1995 metų pavyzdžiai, kai Rusijos ankstyvojo perspėjimo sistemos klaidingai rodė priešininko raketų paleidimą, patvirtina, jog gali būti klaidingų signalų. Ar Rusijos politinė ir karinė vadovybė turi garantijų, kad tokios klaidos nepasikartos?“, – klausė N. Sokovas.

Jo manymu, nepaisant to, kad dokumentas pabrėžia būtent branduolinio atgrasymo, o ne kariavimo strategijos svarbą, palikti neaiškumai sukuria naują erdvę kilti spekuliacijoms.

Viena jų – Kinijos vaidmuo. Šiuo metu Kinija yra Rusijos sąjungininkė, nuo kurios Kremlius kasmet vis labiau priklausomas ir jau atsilieka konvencine prasme.

Tačiau dokumente taip pat aiškiai pažymima, kad Rusijos branduolinis atgrasymas taikomas „toms šalims, kurios Rusijos Federaciją vertina kaip potencialią varžovę“, – tai tinka ir JAV, ir Lietuvai, tačiau netinka „strateginei partnerei“ – Kinijai.

„Bet kartu tai gali būti ir ne ypač subtilus įspėjimas Kinijai, kad, jei ši pakeistų politiką Rusijos atžvilgiu, ji prisijungtų prie NATO, kaip legitimus branduolinio atgrasymo taikinys“, – pažymėjo N. Sokovas.