Lyginti A. Lukašenkos pasisakymų kaitą per pastarąjį mėnesį – viena iš šypseną baltarusiams šiomis dienomis išspaudžiančių veiklų. Jei vos prieš kelias savaites A. Lukašenka ledo ritulio varžybose juokavo nematąs jokio skraidančio viruso, tai jau dabar įspėja apie „sėdintį ir laukiantį virusą“. Ne Baltarusijoje, žinoma, kur viskas kontroliuojama, o Vakarų Europoje, kur fiziškai ir psichologiškai nuo karantino namuose nusilpę žmonės esą itin paveikūs užkratui.
Bet jau viruso bent jau nebeneigia. Jei anksčiau siūlė gydytis degtine, pirtimi ir traktoriumi, tai dabar pripažįsta, kad daugelis rizikos grupėse esančių, ypač vyresnio amžiaus žmonių sėdi ten, kur ir turi būti namuose: todėl jiems esą reikia padėti.
Jei dar kovą valstybė gyrėsi primilžiais ir išaugusia maisto produkcijos gamyba, o A. Lukašenka kalbėjo, kad maisto neva visiems užteks – jei ne grikių, tai sorų kruopų, o jau tikrai bulvių – per akis, tai balandžio 7-ąją, komentuodamas galimą karantiną šalyje, piktai drėbtelėjo: „o ką ėsime?“ Pinigų šalis, regis, dar turi, tačiau rezervai tirpsta, o ateitis – vis labiau miglota.
Ką gelbėja, o kam liepia gelbėtis patiems
Nepaisant to, kad šalyje nebuvo įvestos griežtos karantino priemonės, kuriose kitose jau pradedamos švelninti, primygtinės rekomendacijos, valstybinių ir privačių įmonių taikomi veiksmai ir dalies gyventojų sprendimas savarankiškai izoliuotis, vengti socialinio kontakto viešose vietose rodo, kad kelis mėnesius trukęs atsipūtusios ir grėsmę ignoravusios Baltarusijos įvaizdis pamažu bliūkšta.
Vieši renginiai vis dar vyksta, tačiau žmonės ėmė saugotis labiau. Neatsilieka ir įmonės. Pavyzdžiui, Baltarusijos geležinkeliai jau įvedė naują tvarką dėl keleivių pervežimo – net jei socialinis atstumas negalioja stadione ar ledo ritulio arenoje, traukinių vagonuose baltarusiai tvarkingai sodinami griežtai pagal vietas, laikantis atstumų.
Taksi paslaugas teikiančios įmonės Minske jau kurį laiką siūlo ir pristatymo paslaugas – sumažėjus lankytojų srautui taksistai veža drabužius, vaistus, maistą.
Šalyje netgi sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos – ilgą laiką į pirmąją vietą valstybės tarnyboje kišta rusų kalba neišstūmė baltarusių kalbos ne tik iš opozicijos, bet ir, simboliškai, iš karinių pajėgų.
Neatsitiktinai eilinių baltarusių pradėta padėkos medikams akcija jau kelias savaites plinta visoje šalyje. Prie šios akcijos prisijungė ir 38-oji atskiroji desantininkų brigada Breste – išsirikiavę rikiuotės aikštėje kariai sudarė du žodžius baltarusių kalba, matomus iš aukščiau: „ačiū, daktare“ („Dziakuj, doktar“).
Bet tokios vilties akcijos neblaško pesimistinių nuotaikų. Kaip ir daugelyje šalių, Baltarusijoje nuo koronaviruso ypač kenčia paslaugų ir aptarnavimo sektorius.
Ir jei dėl neįvesto karantino šalyje restoranai bei kavinės gali veikti, dėl klientų ir darbuotojų trūkumo stoja verslai, o valstybės pagalbos tikėtis net teoriškai negali. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie būtinybę padėti smulkiam verslui A. Lukašenka viską suvertė ant to paties verslo pečių, o kartu ir išsidavė apie trapius ir greitai senkančius šalies rezervus.
„Reikia skatinti smulkųjį verslą, kad tie restoranai, neužkėlę kainų, vežiotų žmonėms į namus maistą. Mes juk sakėme senoliams likti namie – juos reikia pamaitinti.
Yra daug saviizoliavusių šeimų – juos irgi reikia pamaitinti. Ir daugelis restoranų nuėjo šiuo keliu, o kiti sėdi sudėję rankas, laukia, kad kažkas jiems kažką duotų. Niekas niekam nieko neduos. O jei kas nori, kad duotų, tegu pasako: iš kur gauti? Mes šiandien imsime iš tų, kurie stengiasi tiems, kurie yra veltėdžiai? To nebus“, – pareiškė šalies lyderis.
Pašaipas pakeitė įsakymai KGB
Tokios kalbos, viena vertus, demonstruoja kad pats A. Lukašenka ne tiek sušvelnino savo toną, kiek pamažu ėmė pratinti šalį prie vis skaudesnės realybės. Dar kovo pabaigoje jis ledo ritulio rungtynėse viešai šaipėsi iš koronaviruso, esą jis neskraido.
Savo gebėjimus mėgstamos sporto rūšies aikštėje jis demonstravo ir vėliau, paskutinį sykį – balandžio 11-ąją, dalyvaudamas mėgėjų lygos varžybose. Salėje – gausu žiūrovų, o ledo ritulys – kontaktinis sportas, nors nė vienas žaidėjas nedėvėjo apsaugos priemonių.
Tad kai pasirodė informacija, kad toje pačioje komandoje rungtyniaujantis 37-erių buvęs Baltarusijos ledo ritulio rinktinės žaidėjas Dmitrijus Meleška užsikrėtė koronavirusu, juokai baigėsi. Viešai A. Lukašenka ir toliau menkino koronaviruso grėsmę, tačiau visa jo komanda iš pradžių staiga atsivėrė tylos siena, vėliau buvo atlikti testai.
Išskyrus, bent jau oficialiai, pati A. Lukašenką – jis esą jaučiasi puikiai. Iki šiol neaišku kokiomis aplinkybėmis, kada koronavirusu užsikrėtė tik lengvus simptomus pajutęs D. Meleška, tačiau dabar, praėjus 2 savaitėms po rungtynių A. Lukašenka toliau demonstratyviai ėmė rodytis viešumoje ir ėmė kalbėti kiek kitaip. Iš pradžių kliuvo iš A. Lukašenkos besišaipančiai Rusijos žiniasklaidai, vėliau jau ir visiems šalies lyderio kritikams baltarusiams esą įsijautė „besišaipydami iš bėdos“.
Taigi, mirčių nėra, bet bėda jau yra – su vietiniais „patyčių kurstytojais“ A. Lukašenka „patarė pasikalbėti“ tiek milicijai, tiek KGB. O ką daryti su visais likusiais – tėvais, kurie nenori leisti vaikų į mokyklas nuo pirmadienio ar juo labiau į kovo 25-osios „subotniką“?
A. Lukašenkos strategija, pasak garsaus Rusijos žurnalisto ir pernai iš interviu ėmusio „Echo Moskvy“ vadovo Aleksejaus Venediktovo, yra visiškai neaiški. Tačiau pačiam A. Lukašenkai, bent jau sprendžiant iš jo viešų pasisakymų, viskas aišku: jis esą pasirinko neįprastą kelią, „prieš srovę“, tačiau teisingą.
Tai neva rodo faktas, kad daugelis Vakarų Europos šalių jau švelnina karantino sąlygas. O tai, savo ruožtu reiškia, kad Baltarusija buvo ne tik teisi, bet ir išmintinga, nes Vakaruose „fiziškai ir psichologiškai išvargę žmonės susidurs su antra viruso banga“. Baltarusiai bus geriau pasiruošę.
„Mes veikiame pagal situaciją, kuri klostosi šalyje, ir tai, kokią turime sveikatos apsaugos sistemą“, – pareiškė A. Lukašenka. Dabar šiame ankštame pasaulyje susidursime su šiais virusiniais susirgimais. Ir šią sistemą reikia stiprinti – tai viena iš pamokų“, – pažymėjo Baltarusijos prezidentas, lyg tarp kitko pripažinęs, kad „padėtis Baltarusijoje gali ir blogėti“. Bet viskas gerai – šalis neva turi rezervų.
Rezervai greitai senka
Bet jei šių metų pradžioje Baltarusija gyrėsi išaugusiomis aukso atsargomis, kurių vertė siekė 9,4 mlrd. dolerių, tai balandžio mėnesį aukso atsargos jau sumenko iki 7,8 mlrd. dolerių vertės.
Prekyba užsienio valiuta ir skolų dengimas nurodomos kaip pagrindinės priežastys, valstybė tikisi bendrą šalies rezervą iki kitų metų sausio išlaikyti pagal planą – iki 7,3 mlrd. dolerių (palyginimui, mažesnė plotu ir gyventojų skaičiumi Lietuva turėjo sukaupusi per 1,5 mlrd. eurų rezervą, be to, gali skolintis geresnėmis sąlygomis, nei Baltarusija).
Toks šuolis nuo „viskas gerai“ iki „gali ir blogėti“ pamažu artėja prie realybės, kurią visaip optimizmu ir savigyra bando dangstyti A. Lukašenka.
„Jei reikės, įvesime komendanto valandą. Nenoriu kartotis, tačiau norėčiau pabrėžti svarbiausią: Baltarusijoje nėra nė vieno mirusio grynai nuo koronaviruso“, – toliau dar ketvirtadienį kartojo A. Lukašenka, kai šalyje oficialiai buvo patvirtinta 60 koronaviruso aukų ir per 8 tūkst. užsikrėtusiųjų. Būtent pastarųjų skaičiai sparčiai auga – pastarąją savaitę kasdien jų skaičius išauga per 500-700.
Dar balandžio 9-ąją Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas Vladzimiras Karanikas tikino, kad šalis testų ir apsaugos priemonių turi pakankamai: masiškai testavimą visiems, kurie turėjo kontaktą su užsikrėtusiais taikanti Baltarusija esą sugeba apsaugoti kritinį medicinos personalą – rezerve sukaupta 2 mln. kaukių ir 170 tūkst. respiratorių.
Nepaisant to, kad Rusija sulaikė 700 tūkst. kaukių siuntą, Baltarusija pasiskelbė galinti per dieną savo įmonėse pagaminti apie 0,5 mln. kaukių, sveikatos apsaugos sistemos rezerve sukaupta 2 mln. kaukių ir 170 tūkst. respiratorių.
Tačiau poreikis tik auga – vos per kelias savaites iki balandžio 9-osios, kai užsikrėtusiųjų Baltarusijoje buvo vos pusantro tūkst., anot V. Karaniko, realizuota 7,5 mln. „daugkartinio panaudojimo“ ir 2,5 mln. vienkartinių kaukių. Be to, ligoninėse sunkiai sergančius pacientus esą paruošta per 100 tūkst. „lovų“ ir per 300 tūkst. medicininio personalo. Tačiau tai, kas ant popieriaus, nebūtinai yra realybėje.
Atsargūs žingsniai su kaimynais
Tad neatsitiktinai A. Lukašenka ėmė grūmoti pavaldiniams, kad esą būtina geriau pasirūpinti medikais – nepaisant skambių kalbų apie puikų pasiruošimą, mažiausiai 400 koronavirusu užsikrėtusių medicinos personalo darbuotojų liudija karčią padėtį: virusui plintant ne tik Minske, bet ir provincijoje, ne visos gydymo įstaigos pasiruošusius taip, kaip teigiama ataskaitose.
Pavyzdžiui, oficialiai rajono ligoninėje kaukių netrūksta, tačiau jų baltarusiška kokybė tokia, kad jos nuo nieko nieko neapsaugo.
„Jūs ten išsiaiškinkite, kaip gydyti žmones ligoninėse. Mane iki šiol informuoja apie tai, kad „ai, tiek to, aš čia užeisiu, kai ką ten padarysiu“ – užėjo, užsikrėtė, nusinešė zarazą (užkratą) į visuomenę. Tokio dalyko negali būti! Susiimkite!“, – ministrus rūsčiai prieš kameras nužvelgęs auklėjo A. Lukašenka.
„Negali būti atsipalaidavimo. Gydytojai turi gydyti – ne kaukes siuvinėti, ne lakstyti po šalį su bacilomis, o gydyti – taškas“, – pridūrė jis. Braškant Baltarusijos sveikatos apsaugos sistemai gali suklibėti ir viso A. Lukašenkos režimo pamatai. Tačiau net ir tokiu atveju jis lieka vienas, nepaisant kaimyninių šalių reakcijos.
Piktais apsikandžiojimais pasibaigę susitarimai su Rusija – tiek Kremliumi, tiek šio kontroliuojama žiniasklaida kol kas atsveriami vidaus auditorijai skirtais padrąsinimais ir žvalgymusi į Vakarus. Tiesa, A. Lukašenkos režimas bando išlaikyti išdidžios „mums nieko nereikia“ šalies įvaizdį ar bent jau kukliai pažymi ten, ko ir kur reikia.
Pavyzdžiui, pokalbį su Lietuvos vadovu Gitanu Nausėda Baltarusijos prezidento spaudos tarnyba interpretavo savaip ir lakoniškai – pokalbio metu dėmesys esą skirtas ekonominiams, ypač naftos tranzito klausimams per Klaipėdos uostą.
Pastaruoju Baltarusija naudojasi kaip vartais importuoti naftą – kovo mėnesį Klaipėda priėmė net keturis tanklaivius, skirtus Baltarusijai, po 70-85 tūkst. tonų.
Tačiau tai nėra ypač dideli kiekiai, juo labiau, kad Lietuva – ne vienintelė šalis, iš kur A. Lukašenka siekia importuoti naftą – derybos vyksta ir su Lenkija, ir su Ukraina, taip bandant bent kiek atsverti priklausomybę nuo Rusijos.
Vis dėlto Lenkijos atveju, kur ketinama naftą tiekti naftotiekiais, ilgalaikis tiekimas per Lietuvą geležinkeliais Baltarusijai būtų per brangus, tad šio A. Lukašenka nesureikšmino.
Ir tik dviem sakinukais pažymėta, kad svarstyti „atominės energetikos saugumo“ bei „Rytų partnerystės“ klausimai, kuriems G. Nausėda sakė skyręs daugiausiai dėmesio.
Savo ruožtu Baltarusijos prezidento spaudos tarnyba nė neužsiminė apie Lietuvos pasiūlytą humanitarinę pagalbą kovoje su koronavirusu, nors, pavyzdžiui su Lenkija jau suderėta dėl humanitarinio konvojaus, pajudėjusio į Baltarusiją praleidimo.
Lenkijos Užsienio reikalų viceministro Marcino Przydaczo palydėjimo kalboje primintas net Abiejų tautų Respublikos laikotarpis, kai „mes padėjome vieni kitiems ir gyvenome vienoje šalyje“ – Baltarusija nemirktelėjusi priėmė lenkų paramą: 80 tūkst. litrų dezinfekcinio skysčio, 100 tūkst. kaukių, tūkstančius vaistų pakuočių. Paramą iš artimiausių kaimynių greitai turėtų pakeisti 60 mln. žadėtų eurų iš ES – Minskas nė nemėgino slėpti, kad tokia paramos suma padėti kovoti su koronavirusu yra itin sveikintina.
Tačiau kitaip, nei ankstesniais A. Lukašenkos laviravimo tarp Maskvos ir Briuselio žaidimų metu, dabar susiklosčiusi kiek sudėtingesnė situacija gali labiau, nei bet kada pakenkti jo paties įvaizdžiui. Jei šalyje ir toliau plis virusas, o vėliau ir augs mirčių skaičius, atsakomybės jau nepavyks suversti blogiems valdininkams, Maskvai, Briuseliui ar kam kitam, kai visai kovai asmeniškai vadovauja pats A. Lukašenka, siunčiantis prieštaringas žinutes. „Duos dievas, mes šitą krizę įveiksime“, – kelis sykius kartojo staiga dievobaimingu viešojoje erdvėje dėtis ėmęs buvęs kolūkio pirmininkas, kuris vos prieš kelias savaites iš viso neigė krizės egzistavimą.