Balandžio 13-oji, pirmadienio vakarą Minsko gatvėse pasirodė tankų, šarvuočių, kitos sunkiosios technikos. Neatidesniems, jautresniems ar tiesiog nepratusiems prie kasmetinių Baltarusijos aktualijų balandį–gegužę, tačiau sekantiems visą informaciją, susijusią su koronavirusu, galėjo kilti klausimų: ar šalyje jau įvestas karantinas, nepaprastoji padėtis, o gal vyksta karinis perversmas prieš A. Lukašenką?
Ne, riedančios technikos rikiuotė – pernelyg glausta, internetas – neatjungtas, per valstybinį televizijos kanalą – jokių ūsuotų generolų, skelbiančių nepaprastąją padėtį, jokio „Gulbių ežero“ ar kitų netipinę situaciją rodančių požymių.
Išties tai tebuvo eilinė kasmetinio gegužės 9-osios parado Minske repeticija. Tokias repeticijas baltarusių kariai su technika sostinėje pradėjo nuo kovo pabaigos, o dar penki tokie bandomieji pasirodymai bus rengiami iki mėnesio pabaigos vakarais, nuo 21 val. Netoli Minsko esančiame Lipkų aerodrome karinė technika paradui ruošiama kone kasdien.
Kariai, kitaip, nei dauguma juos stebinčių smalsuolių gatvėse, – be kaukių ar kitų apsauginių priemonių, įprastų kaimyninėse šalyse, kur galioja griežtos karantino taisyklės. Vienintelis įdomus pokytis parade šiais metais turėtų kristi į akis – naujausia arba modernizuota karinė technika.
Toks karinės galios demonstravimas – neatsitiktinis ir ne šiaip tradicinis, kaip kasmet. Net jei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad niekas nepasikeitė. Juk Baltarusijoje karantino ir toliau nėra. Ir nebus – taip pažadėjo viešumoje neįprastai dažnai pastarosiomis savaitėmis besirodantis ir neišvengiamai apie koronavirusą pasisakantis A. Lukašenka.
Ir nors nuo balandžio 3-iosios, kai prieš tai vien tik pašaipiai apie pasaulinę pandemiją šnekėjęs A. Lukašenka kiek surimtėjo ir ilgame interviu pagaliau išsamiai pasisakė apie kovą su „kvėpavimo takų ligomis, tarp jų ir koronavirusu“, Baltarusijoje oficialus užsikrėtusiųjų skaičius išaugo 10 kartų – nuo 351 iki 3728 trečiadienio popietę, prieštaringi šalies vadovo žodžiai stebina toliau. Vien ko verti jo žodžiai apie tai, kad nuo koronaviruso esą nemirė nė vienas žmogus, nors tai prieštarauja oficialiai Baltarusijos Sveikatos apsaugos ministerijos statistikai.
Baltarusiai ir ypač kaimyninės Rusijos apžvalgininkai atkreipia dėmesį į tai, kad toks iškreiptų veidrodžių spektaklis tėra dūmų uždanga. Esą dalis A. Lukašenkos pasisakymų akivaizdžiai skirti vietinei auditorijai, bet jo žodžiai Maskvai jau rodo tam tikrą desperaciją – gudriais manevravimais ir gebėjimais išsisukti nuo Kremliaus kontrolės garsėjančio A. Lukašenkos laikas senka.
Ko klauso baltarusiai?
Kuo tikėti – Baltarusijos prezidentu, kuris iš pradžių koronavirusą siūlė gydyti pirtimi, degtine ir traktoriumi, o tada neigė akivaizdžiai eksponentinę statistiką ir augančius mirčių skaičius, ar tos pačios Baltarusijos Sveikatos apsaugos ministerija?
Kuris oficialus asmuo rodo geresnį pavyzdį baltarusiams – šalies lyderis, toliau drąsiai viešumoje spaudžiantis rankas visiems pareigūnams, premjeras Vladimiras Makėjus, kuris tikino, kad jam „gėda dėtis kaukę einant į parduotuvę“ ar Sveikatos apsaugos ministras Vladimiras Karanikas? Pastarasis, kaip ir kiti ministrai, taip pat ima pavyzdį iš A. Lukašenkos, tad demonstratyviai interviu metu nedėvi apsaugos priemonių, tačiau kalba atsargiau ir atsakingiau – epidemijos neneigia.
„Tai – naujas virusas. Piką pasieksime balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. O jei epidemija tęsis – tai kitas klausimas. Ekspertų požiūriai labai išsiskiria – vieni kalba apie apokaliptinius scenarijus, kiti sako, kad koronavirusas nėra baisesnis už įprastą gripą. Tiesa – kažkur per vidurį.
Griežtesnių priemonių būtinybės gali ir neprireikti. Tokių priemonių prireikia tuomet, kai su epidemija sveikatos apsaugos sistema nesusitvarko. O mes kol kas susitvarkome“, – tikino ministras.
Tačiau daugumą eilinių baltarusių baugina tas „kol kas“. Ypač dabar, kai ilgai neigus bet kokią grėsmę ir šalies vadovui šaipantis iš koronaviruso, užsikrėtusiųjų skaičiai toliau auga, o vieši renginiai ir toliau neatšaukiami.
Tyrimų bendrovės „Satio“ apklausa parodė, kad net jei šalyje nėra oficialaus karantino, 48 proc. baltarusių prisipažino ėmę vengti masinio susibūrimo vietų. Net 70 proc. apklaustųjų pasisakė už viešų renginių draudimą, daugiau nei pusė – už mokymo įstaigų uždarymą ir darbą iš namų.
Paradoksalu, bet šalyje, kur atrodo, jog A. Lukašenkos žodis, ypač viešas pagrūmojimas, yra paskutinis ir neskundžiamas, savarankiškas baltarusių apsisprendimas rodo, kuo tiki šalies piliečiai.
Pavyzdžiui, jau smuko teatrų ir muziejų lankomumas. Restoranai ir kavinės užsidaryti neprivalo, tačiau dalis dėl lankytojų srauto sumažėjimo patys užvėrė duris arba perorientavo savo verslą į maisto tiekimo paslaugas, užsisakant tik į namus. Nors A. Lukašenka viešai prieštaravo mokyklų uždarymui, dalis tėvų iš pradžių nusprendė neišleisti savų atžalų, Minsko valdžia tėvams leido patiems apsispręsti, o vėliau priimtas sprendimas pratęsti pavasario atostogas dar dvi savaites. Aukštosioms mokykloms „rekomenduojama“ rinktis „nuotolinio mokymo būdus“.
Pats A. Lukašenka internete dėl savo pasisakymų tapo baltarusių pašaipų objektu. Po to, kai jis nepagarbiai ir pašaipiai reagavo į pirmųjų aukų statistiką, išjuokdamas jų apgailėtiną fizinę būklę, – vienas nuo koronaviruso miręs pensininkas svėrė 130 kg, tad esą pats kaltas, baltarusiai ėmė sau rašyti nekrologus A. Lukašenkos stiliumi.
Nuo balandžio pradžios plintančia grotažyme #прашчальнаесловапрэзидзента baltarusiai aprašo tariamus A. Lukašenkos pasisakymus apie save. „Na tai ko ji/s norėjo?“, – tokiais žodžiais pradedamas tariamas nekrologas žmonių, kurie elgėsi įprastai, vadovavosi paties A. Lukašenkos nurodymais, tačiau mirė nuo koronaviruso.
Išskirtinės sąlygos – kariams ir medikams
Sveikatos apsaugos ministro ištarta frazė „kol kas susitvarkome“ taip pat neįpūtė optimizmo, ypač kai ji paremta tik oficialia, bet ir nerimą keliančia statistika: iki trečiadienio Baltarusijoje atlikta daugiau kaip 76 tūkst. testų COVID-19 nustatyti.
Kaip ir Lietuvoje – dešimtadalis užsikrėtusiųjų yra medikai. Baltarusijos medikams taip pat jau ima trūkti būtinųjų priemonių, o vaistinėse įvesti ribojimai norintiems įsigyti kaukių, kai kurių medikamentų.
Sveikatos apsaugos ministerija pripažįsta – šalis turi apie 2,7 tūkst. plaučių ventiliavimo aparatų: „kol kas“ jų prireikė dešimtims asmenų, tačiau kiek tas „kol kas“ tęsis, jei užsikrėtimų „ūmiomis kvėpavimo takų ligomis“ skaičius ir toliau augs tokia eksponentine progresija, niekas nesiryžta spėlioti. Sveikatos apsaugos ministro V. Karaniko teigimu, daroma viskas, kad būtų kuo greičiau izoliuoti užsikrėtimo židiniai, – esą griežtai testuojami visi su užsikrėtusiais kontaktą turėję asmenys.
Net jei A. Lukašenka pasisakydamas vengia žodžio „koronavirusas“ ir dažniau vartoja „ūminis kvėpavimo sutrikimas“ arba „pneumonija“ (plaučių uždegimas), jau kelias savaites visi asmenys su tokiais simptomais be kalbų testuojami nuo koronaviruso po kelis kartus. Rezultatai nedžiugina – patvirtinama po 340–360 naujų koronaviruso atvejų kasdien, o profesionalūs medikai jau nebesivargina susirgimų COVID-19 slapstyti po „pneumonijos“ diagnoze.
Saviizoliacija šalyje, kur ypač dideles galias turi saugumo struktūros, pirmiausia KGB, yra ne juokas, ir eiliniai piliečiai nedega noru bandyti išsisukti nuo griežtos kontrolės ten, kur ji taikoma privaloma tvarka. O dar griežtesnė tvarka – kariuomenėje.
Mogiliavo srityje specialūs prokurorai rengia reidus po kareivines, tikrina, kaip laikomasi „sanitarinių ir epideminių reikalavimų“. 188-ojoje inžinerinėje brigadoje uoliai patikrinti visi medikų dokumentai, dar kartą pamatuota karių temperatūra, ribojamos komandiruotės į kitus dalinius ir net atleidimai iš pareigų – visa tai palauks. Tačiau gegužės 9-osios paradas, regis, nepalauks ir bus surengtas su įprastine ar didesne pompastika nei įprastai, vis dėlto 75-osios pergalės metinės.
Ir jei daugelyje valstybių karantino kontrolei užtikrinti, medicininėms priemonėms saugoti jau pasitelkiama karių, tai Baltarusijoje apie karantiną A. Lukašenka toliau pabrėžtinai nenori net girdėti. Kariai išties tiek tiesiogiai, tiek morališkai padeda medikams, tačiau į gatves kariuomenė išvedama tik karinės galios pademonstruoti. Vis dėlto net ir vietinei auditorijai skirtuose tiesmukuose pareiškimuose galima įžvelgti kai ką daugiau.
„Karantinas, komendanto valanda ir panašiai. Klausykite, visa tai paprasta, mes tai per kelias paras padarysime. O ką ėsime?“ – balandžio 7-ąją, praėjus dienai po pirmosios karinio parado repeticijos, savo poziciją griežtai pakartojo A. Lukašenka. Jis taip pat laisvai interpretavo Pasaulio sveikatos organizacijos įspėjimus Baltarusijai.
„Matome Baltarusijos epidemijos plitimo sustabdymo politikos, išsaugant sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimą, rezultatus. Sistemos išteklius pandemija gali išeikvoti, ką ir matėme įvykstant daugelyje valstybių. Baltarusija – ne išimtis.
Daugelis šalių buvo pasiruošusios, turėjo atsargų, tačiau jų nepakako, staigiai daugėjant sunkių atvejų“, – spaudos konferencijoje Minske balandžio 11 d. sakė PSO misijos vadovas Patrickas O‘Connoras. Po kelių dienų A. Lukašenka savo šalies ministrams tai išvertė kaip PSO pagyras Baltarusijai, kad ši esą sėkmingai susitvarko su situacija.
Naudoja įprastą taktiką
Tačiau jau balandžio 14-ąją, Eurazijos Ekonominės Sąjungos lyderių virtualaus susitikimo metu, A. Lukašenka kalbėjo apie kiek kitą situaciją, tačiau ne dabartinę, o tą, kuri laukia ateityje.
Jau anksčiau jis buvo įspėjęs apie baimes, kad Baltarusiją gali padalyti be karo. Iki pandemijos sunkiai besivertusi ir su Rusija dėl naftos ir dujų kainų nuolat konfliktavusi bei į didesnės integracijos į sąjungą su Kremliumi flirtą atsisakiusi leistis Baltarusija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: kaip ji išgyvens be sąjungininkų – tikrų, o ne tokių kaip Rusija, su kuria, nepaisant viešai demonstruojamos draugystės, pastaraisiais mėnesiais augo įtampa būtent dėl naftos kainų.
Tad Eurazijos Sąjungos šio susitikimo – vaizdo konferencijos – visi laukė, ypač A. Lukašenkos kreipimosi į Rusijos prezidentą. Švelniai tariant, komplikuoti A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino santykiai ne visuomet tampa viešos demonstracijos dalimi – daugelis iki šiol vykusių tikrųjų derybų ir pokalbių vykdavo ilgai ir už uždarų durų.
O dabar tai buvo trumpa, vieša, ne vien Rusijai ir Baltarusijai, bet ir kitoms Sąjungos šalims prieinama vaizdo konferencija. Jos metu nereikia oficialių ceremonijų, oficialių pietų, tačiau kiekvienas pasisakymas fiksuojamas ir matomas visų dalyvių.
A. Lukašenka nenuvylė ir griebė jautį už ragų – ėmėsi opiausio klausimo: esą iš Europos Sąjungos sklinda signalų apie gyventojų badą. Ne dabartinį, net jei jau trūksta produktų, bet tą, kuris kils pasibaigus pandemijai, – visuotinės karantino priemonės sujaukė logistines ir žemės ūkio grandines, todėl trūks net būtiniausių produktų.
„Mes galime aprūpinti produktais!“ – drąsiai pareiškė jis. Baltarusija išties eksportuoja didžiąją dalį savos žemės ūkio, ypač maisto, produktų, tačiau tada A. Lukašenka pakreipė kalbą link tikslo ir pakartojo savo anksčiau naudotą taktiką: dar kovą Baltarusija derėjosi ir laikinai išsiderėjo gerą sandorį su Rusija: 2 mln. tonų naftos mėnesiui – 4 doleriai už barelį, tad dabar panašias nuolaidas reikėtų pritaikyti ir dėl dujų kainos. Jei Baltarusija moka 127 dolerius už kubinį metrą, o kitos šalys – mažiau nei 90, kodėl, A. Lukašenkos žodiais, nuo jo šalies „turi būti lupamas kailis“?
Maskva ašaromis netiki, sąlygų nekeičia
Šis pageidavimas dėl kainų optimizavimo buvo pakartotas lyderių susitikime – visa tai esą palengvintų šalių situaciją pandemijos ir jos pasekmių fone.
„Žinoma, mes nelaukėme, kad susiklostys tokia padėtis, bet faktai – prieš akis, – pandemijos jau nebeneigė A. Lukašenka. – Kol mes neišėjome į įprastas energetines rinkas, mums reikia susitarti, kaip elgsimės šioje situacijoje. Kaina (už dujas) turi būti adaptuota, o atsiskaitymo mechanizmai – palankesni vartotojams, šį klausimą būtina spręsti“, – įtikinėjo A. Lukašenka. Ir tada visi sužiuro į akių nuo savo užrašų tuo metu nepakėlusį V. Putiną.
„Sutinku su daugeliu nuskambėjusių vertinimų“, – ėmė sau būdingu ramiu tonu dėstyti V. Putinas ir ėmė girtis, kaip Rusija sėkmingai kovoja su koronavirusu, kaip padeda kitoms šalims, kaip sparčiai kuria vaistus, kuriais „jau artimiausioje ateityje pasidalys“ su Sąjungos šalimis.
Jis taip pat daug kalbėjo apie „būtinų prekių importą“ tos pačios Sąjungos šalims – nuo vaistų, maisto prekių iki apsaugos priemonių, kurioms esą bus taikomas „žaliasis koridorius“ arba supaprastintos muitinės procedūros. Tarp remtinų sričių įvardytos net maitinimo, viešbučių paslaugos, turizmas, tačiau nė žodžio apie tai, ką kalbėjo A. Lukašenka, – jokių kalbų apie dujų ar kitų energetinių išteklių kainų peržiūrėjimą.
Po balandžio pradžioje nuskambėjusių A. Lukašenkos pareiškimų, kad Baltarusija esą neatsisako integracijos su Rusija, „jei tik Rusija atsisakys savo imperinių užuominų“, Maskva iš viso nesileidžia į kalbas su Minsku apie ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvą, kol nebus suderėta dar pernai turėjusi būti pasirašyta atnaujinta abiejų šalių sąjunginė sutartis.
Galiausiai trečiadienį ledus pralaužė Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Dmitrijus Mezencevas. Jis atvirai nugesino A. Lukašenkos pasisakymus, esą Minskas tikėjosi daugiau pagalbos iš Rusijos.
„Negalima nei Rusijai, nei Baltarusijai liniuote ar kalkuliatoriumi matuoti, kiek paramos perduota“, – komentavo ambasadorius ir iškalbingai pridūrė, kad dėl dujų kainų, kaip ir dėl sąjunginės sutarties, Minskas privalo vykdyti savo įsipareigojimus.
„Rinkos susitarimus turime traktuoti ne taip, kaip naudinga vienai šaliai, o kaip reikalauja tarptautinė praktika. Esami susitarimai turi būti vykdomi. Tai nereiškia, kad aš neįsivaizduoju dialogo naftos ar dujų sektoriuose, tačiau jis turi būti argumentuotas ir be emocijų ar politinės konjunktūros“, – viltis apie dujų kainos sumažinimą artimiausiu metu triuškino D. Mezencevas.
O jei jų naujų susitarimų nėra, esą galima tikėtis tokių nesklandumų, kaip buvo pastaruoju metu, kai Baltarusijos piliečius išsodindavo iš reisų į Maskvą ar iš jos, – formaliai jie yra sąjunginės šalies piliečiai, bet, kol žadėtoji integracijos sutartis neformalizuota, būtent baltarusiams ir kyla problemų dėl keliavimo su savo šalies pasais. Todėl esą būtina skubiau atnaujinti sąjunginę sutartį.
„Kažkada atrodė, kad egzistuoja kažkokia grėsmė dėl savo laisvės. Tačiau šie metai parodė, kad ekonominės padėties sugriežtinimo priemonės verčia vienytis.
Pavyzdžiui, jei kalbame apie susitarimus dėl bendros naftos ir dujų rinkos, kodėl turėtume tai atmesti? Tik todėl, kad kažkas kažko neišklausė, kai kas iš naftos ar kitų bendrovių ne taip pasakė? Neturime tam teisės“, – kone atvirai ultimatumą dėl sienų Baltarusijai tėškė Rusijos ambasadorius. Esą „tegu tauta sprendžia, kaip toliau jie norės gyventi“.
„Galima užsidaryti mažame jaukiame name ir nematyti pasaulio aplinkui, o galima sustiprinti sąjungą su broliais, kolegomis, partneriais dėl bendro intereso ir dėl saugesnio pasaulio. Susivienijimas ir sąjunga visada geriau, nei individuali lemtis su knygute rankose ant sofos, užvėrus duris“, – pabrėžė Rusijos ambasadorius.