„Nėra absoliučiai jokios katastrofos“, – taip dar antradienį kalbėjo A. Lukašenka pasitarime, kuriame viešai prieš kameras pristatyta ataskaita apie šalies sveikatos apsaugos sistemos pasirengimą kovoti su koronavirusu.
Netrūko ir simbolių: jau vien tai, kad viešą problemos pripažinimą A. Lukašenka ėmėsi nagrinėti viešai ir netgi užsidėjęs akinius – itin retas atvejis šalyje, rodė pokyčius.
Iki balandžio pradžios Baltarusijoje galima buvo stebėti du lygiagrečius veiksnius: A. Lukašenka viešai šaipėsi iš koronaviruso pandemijos pasaulyje, ją neigė arba vadino psichoze, netgi siūlė gydyti degtine, pirtimi ir traktoriumi.
Tuo pat metu oficialūs susirgusiųjų skaičiai Baltarusijoje buvo nežymūs. Bet tada viskas pasikeitė – susirgusiųjų kreivė staiga šovė į viršų, pasipylė mirtys, o A. Lukašenka viešumoje, regis, ėmė keisti taktiką: atsargiai rinkdamasis žodžius, vengdamas netgi paties koronaviruso paminėjimo ir pratindamas baltarusius prie naujos realybės.
„Taip, matome augimą. Ačiū Dievui, ne itin staigų. Ir tai būtina išlaikyti. Mes sirgsime. Tik pageidautina, kad [plitimo kreivė] nešautų labai staigiai į viršų, kad ji būtų kiek įmanoma plokštesnė.
Kol kas sveikatos apsaugos sistema su tuo susitvarko“, – kalbėjo jis. Jau trečiadienį oficialus susirgusiųjų skaičius šoktelėjo iki 1066. Patvirtinta 13 mirčių. Tačiau A. Lukašenkos retorikos galima atkreipti dėmesį į pastaruoju metu besikartojančius motyvus: baisiausia laukia tik ateityje. Ir tai visai nesusiję su koronavirusu. Tokios užuominos laidomos ne šiaip sau.
Pasiruošė ir veikti, ir neigti
Pasak prezidento, kuris iki šiol gyrėsi Baltarusijos pasiruošimu pandemijai, padėtis dėl koronaviruso padėjo supurtyti sveikatos apsaugos sistemą ir aptikti jose tam tikrų problemų.
„Matau siauras vietas mūsų sveikatos apsaugos sistemoje, bet paklausiu jūsų, kai baigsis ši psichozė ir atsitrauks šios ligos“, – sakė A. Lukašenka. Išties, bent jau iš pirmo žvilgsnio Baltarusija koronaviruso plitimą pasitiko šaltai ir pasiruošusi.
Nuo vasario 28-osios, kai Nacionaliniame techniniame universitete patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis – iš Irano, o ne iš Kinijos, kaip nerimauta iki tol Baltarusijoje, palaikančioje ypač glaudžius santykius su kinais, šalyje atlikta per 40 tūkst. testų.
Ir nors ne visi baltarusiai tiki tokių įvežtinių testų kokybės patikimumu, šalyje pasirinkta tikslinė kovos su koronavirusu strategija viešumoje, atrodė, veikė. Bent kurį laiką.
„Mes visoje šalyje imamės priemonių ieškodami pacientų su koronavirusu, – kalbėdama apie užkrėstųjų, su jais kontaktų turėjusių asmenų priverstinį hospitalizavimą gyrėsi Sveikatos apsaugos ministro pavaduotoja Jelena Bogdan ir pridūrė, – jei to nebūtume darę, tai šiandien turėtume per 800 atvejų per dieną ir niekuo nesiskirtumėme nuo kaimyninių šalių“.
Šalis taip pat spėjo įsigyti „didelį“ kiekį dirbtinių plaučių ventiliavimo aparatų. Kitaip, nei kaimyninėse šalyse, Baltarusijoje į ligonines skubiai gabenami ne tik užsikrėtę, bet ir visi su jais kontaktą turėję asmenys, simptomus pajutusieji arba galimai susirgę „ūmiomis plaučių ir kvėpavimo takų ligomis“. Pastarasis terminas, kaip ir pneumonija (plaučių uždegimas) – ne šiaip mėgstamos A. Lukašenkos frazės, kai kalbama apie koronavirusą. Šio žodžio jis pabrėžtinai vengia.
Garsiajame balandžio 2-osios interviu televizijos kanalui „Mir“ A. Lukašenka atlapaširdiškai kalbėjo apie šalies problemas ir žodį „koronavirusas“ naudojo tik pašaipiame kontekste.
Tuo metu apie taikomas ir taikytinas, profilaktines priemones nuo „infekcinių ir virusinių susirgimų“ A. Lukašenka minėjo fizinį aktyvumą ir netgi rėmėsi vieno „Youtube“ kanale išgarsėjusio rusų gydytojo patarimu valgyti daugiau riebalų, pavyzdžiui sviesto ir taip stiprinti imunitetą.
Kremliaus kontroliuojamuose informaciniuose kanaluose kaip mat pasirodė interpretacijos, esą A. Lukašenka su koronavirusu siūlo kovoti sviestu, nors jis to taip tiesiogiai ir nesakė. Vietoje to jis rinkosi statistiką. Esą viskas nėra taip blogai, nes Baltarusijoje nuo sausio 1-osios per keturis mėnesius dėl „vidinių priežasčių“, t. y. nuo įvairių ligų mirė 860 žmonių – 15-a mažiau, nei per tą patį laikotarpį pernai. Iš šių mirusiųjų – 254, anot A. Lukašenkos, „nuo plaučių uždegimo“.
Juokai neišsklaidė nerimo dėl ateities
Vis dėlto tiek tokios manipuliacijos statistiniais duomenimis, tiek aptakūs pasisakymai apie koronaviruso grėsmę ir juokeliai apie pirtį, degtinę ir „viską išgydantį traktorių“ yra ne šiaip taktiniai žongliravimai, o gilesnės A. Lukašenkos strategijos dalis.
Kaip ir nepraleistos progos įgeliant „kaltiesiems“ – tai taip mat turėtų tapti šalies vadovo pamoka, rodanti, jog klaidos yra išimtiniai, o ne sisteminiai atvejai. Pavyzdžiui, po to, kovo 31-ąją , kai nuo koronaviruso mirė garsus Baltarusijos dramos teatro aktorius Viktaras Daškevičius, A. Lukašenka kaltinimus žėrė būtent velioniui.
„Na mes juk prašėme, jam būtų suėję 80 metų, kam jam vaikščioti gatvėmis ar juo labiau dirbti? Žmona sveika, dukra sveika, nes jie turi stiprų imunitetą, o jis, vargšelis, neišlaikė“, – kalbėjo A. Lukašenka. Užuojautos jis nerodė ir antrai aukai – pensininkui, kuris, laip leido suprasti šalies lyderis, buvo pats kaltas, nes svėrė 130 kilogramų. Vadinasi nesportavo, neprisižiūrėjo, neturėjo stipraus imuniteto, t. y. nedarė to, ką kaip pavyzdį šalies gyventojams mėgsta rodyti savo sportine forma besididžiuojantis A. Lukašenka.
Tačiau aukų skaičiui augant net ir šie bandymai sumenkinti koronaviruso grėsmę ar nurašyti susirgimus „plaučių uždegimui“, prastai fizinei būklei ar kitoms priežastis, regis, vis mažiau įtikina eilinius baltarusius.
Naujausios tyrimų bendrovės SATIO apklausos duomenimis, net 62 proc. baltarusių bijo šalies sveikatos apsaugos sistemos griūties ir baiminasi, kad artimiausiais mėnesiais padėtis tik blogės. Ir tokios nuomonės vyrauja didesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų gretose, optimistai – vos 17 proc. jų, daugiausiai gyvena atokiuose kaimuose ar miesteliuose, o tik 13 proc., daugiausiai jaunimas, mano, kad koronaviruso grėsmė esą yra pervertinta.
Ta pati apklausa parodė, kad du trečdaliai baltarusių prisipažino dažniau ėmę plauti rankas, o 48 proc. nustojo lankytis viešose ir masinio susibūrimo vietose, nors Baltarusijoje masiniai renginiai, kitaip nei daugelyje Europos valstybių, iki šiol neatšaukti: vyksta šalies futbolo čempionatas, viešose vietose gegužės 9-osios paradui treniruotėse intensyviai ruošiasi kariai.
Tokios nuotaikos A. Lukašenkos pasirinkimą kuo ilgiau atitolinti galimą koronaviruso krizę šalyje gali dar kurį laiką veikti. Tačiau kas bus, jei viruso židiniai šalyje plis, kaip Vitebske ir medikai nesugebės susitvarkyti su antplūdžiu?
„Aš bet kada galiu būti tuo kietų vyruku, įsakyti įvesti nepaprastąją padėtį, išvesti kariuomenę į gatves, priversti žmones sėdėti namuose, bet kam to reikia? Ar žinote, ką tai reiškia?“, – į žurnalistą interviu kanalui „Mir“ kreipėsi A. Lukašenka, tačiau pakartojo savo nuostatą dar kartą: karantino įvedinėti kol kas nereikia. Esą vyksta kova dėl kiekvieno užsikrėtusiojo, ypač dėl kiekvino mediko.
Tokia rizika gali pasirodyti panaši į Švedijos pasirinktą modelį, kur liberaliai žiūrima į visuomenės sąmoningumą, tačiau Baltarusija tikrai nėra liberali valstybė, tad kodėl jėgos nevengiantis naudoti autoritarinis režimas iš paskutiniųjų bando atitolinti galimai neišvengiamą priemonių taikymą?
Tikroji baimė – prarasti valdžią
Viena pagrindinių priežasčių slypi užuominose, kurias laido pats A. Lukašenka. Esą neaišku koks bus pasaulis po koronaviruso pandemijos. Interviu „Mir“ A. Lukašenka leptelėjo: „Bijau, kad mūsų neperdalytų be karo“.
„Kodėl reikalauju, kad toliau dirbtų gamybos [sektorius]? Kodėl taip rūpinuosi, kad žmonės gyventų savo gyvenimą, tam tikru laipsniu politiškai rizikuodamas? Nes įsivaizduoju, kas mums nutiks po šios pandemijos, jeigu sustosime, kaip daugelis – lietuviai, latviai ir kiti“, – dar praėjusią savaitę aiškino A. Lukašenka. Antradienį jis jau citavo save ir pakartojo šį įspėjimą kitais žodžiais.
„Niekas negali pasakyti, kas nutiks su pasauliu po šios ligos ir psichozės, kurią ji atnešė. Tai tam tikra prasme susiję (o apie tai jau užsiminiau interviu kanalui „Mir“) su mūsų respublikos egzistavimu ateityje. Mes nežinome valstybių lyderių sumanymų, tačiau iš istorijos žinome, kad kiekvienas naudojasi taip, kaip jam parankiau“, – įspėjo A. Lukašenka. Kam buvo skirta ši žinutė – šalies ministrams ar užsienio valstybėms, turint omeny, kad pasisakymas buvo viešas ir ne pirmas?
Baltarusijos opozicinėje žiniasklaidoje priminta, kad daugiau nei pusė šalies dirbančiųjų darbuojasi valstybiniame sektoriuje, o 73,3 proc. pramonės produkcijos sukuriama būtent valstybinėse įmonėse. Didelę dalį pramonės eksportuojančiai Baltarusijai koronaviruso pandemija ir su ja susiję suvaržymai smogė pačiu netinkamiausiu metu. Bet tai dar ne blogiausia.
Šalyje pritaikius panašias karantino priemones, kaip Lietuvoje, Baltarusija tiesiog nebeturėtų iš ko gyventi – rezervų nesukaupusi ir nuo paskolos iki paskolos tai iš Rusijos, tai iš Tarptautinio valiutos fondo gyvenanti valstybė nebepajėgų ne tik atsiskaityti kreditoriams arba už dujų tiekimą Rusijai bei kitoms šalims, bet ir mokėti atlyginimų, pensijų.
Ironiška, kad dar kovo pabaigoje Baltarusija panoro derėtis su TVF dėl maždaug 900 mln. JAV dolerių paskolos, nors prieš tai pati sužlugdė šias derybas. Sustojus ekonomikai, neturint rezervų, neturint galimybės pasiskolinti ir tuo pat metu iš ko mokėti net ir patvariu laikomas A. Lukašenkos režimas gali subraškėti labai greitai, nes mokėti reikės pirmiausiai režimą palaikančioms saugumo struktūroms, kuriose – vis didesnė ir didesnius rezervus turinčios Rusijos įtaka.
Neatsitiktinai į A. Lukašenkos pasisakymus sureagavo ir Rusijos žiniasklaidos atstovai. Vienas Kremliaus informacinių ruporų regnum.ru ėmė viešai svarstyti, kodėl A. Lukašenka taip elgiasi, nors dar prieš kelias savaites savitišką koronaviruso ignoravimo taktiką buvo pasirinkusi ir Rusija.
Tiesa, A. Lukašenkai Rusijos žiniasklaidoje ne vieną dešimtmetį tenka išskirtinis dėmesys: jis gali būti nušviečiamas tiek pozityviai, ypač, jei kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos lyderių draugiškus pasitarimus, susitikimus, vizitus ir jų metu patvirtinamus sandėrius.
Bet Kremliui ir Minskui tradiciškai susiriejus, informacinis tonas iš Maskvos žaibiškai pasikeičia. Ne išimtis ir šis kartas – praėjus keliems mėnesiams po to, kai turėjo būti pasirašyta Rusijos ir Baltarusijos gilesnės integracijos sutartis, faktiškai turėjusi suvaržyti tiek A. Lukašenkos galias, tiek visos Baltarusijos suverenitetą, šis susitarimas vis dar pakibęs ant plauko. Regnum.ru užuomina A. Lukašenkai buvo daugiau nei iškalbinga.
„Šiandien Baltarusijoje nepatenkintųjų yra 15 proc., tai radikalūs nacionalistai, tačiau kai po mėnesio epidemijos ir krizės nepatenkintųjų bus 40 proc, perversmas taps realia galimybe. Čia Lukašenko tikisi apžaisti pučistus ir išsilaikyti soste. Kito pasirinkimo jis neturi ir todėl jis didis statymus, leisdamasis į avantiūras, kol visa tai nesibaigs katastrofa“, – įspėjo regnum.ru.