Kai oficialiai vis dar egzistuojančios Nepriklausomų valstybių sandraugos, įkurtos po SSRS subyrėjimo 1991 m., lyderiai praėjusią savaitę Sankt Peterburge rinkosi į neformalų susitikimą, tonas iš Kremliaus tarsi ir nežadėjo nieko dramatiško.

Tai turėjo būti draugiškas Rusijos ir jos sąjungininkų pasisėdėjimas, kuriame, anot V. Putino, turėjo būti „keičiamasi nuomonėmis, sutikrinami laikrodžiai aktualiais tarptautiniais klausimais“.

Vietoje to susirinkę NVS lyderiai iš V. Putino sulaukė pseudoistorinės paskaitos apie praėjusio amžiaus 4-5 dešimtmečių tarptautinę politiką, Antrąjį pasaulinį karą, jo tariamus kaltininkus – ne tik nacistinę Vokietiją, bet ir niekšingus Vakarus, o ypač Lenkiją.

Visas šis kruopščiai surežisuotas ir prieš kameras parodytas spektaklis Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą vertė ramstyti galvą ranka, o Azerbaidžano ir Kazachstano lyderiai akivaizdžiai nuobodžiaudami vartė akis.

NVS šalių lyderių reakcijos į V. Putino kalbą

Prie apskrito stalo lyg pamokslą mokinukams skaitęs V. Putinas nejaukiai privertė jaustis net Turkmėnistano, Kirgizijos, Baltarusijos lyderius, labiau įpratusius prie tokio mokytojų vaidmens. Tiesa, visi svečiai pritariamai linksėjo galvomis, o kai kurie net žymėjosi detales į užrašines, V. Putinui beveik valandą cituojant dokumentus ir kritikuojant Lenkiją. Bet tai buvo ne pabaiga.

Praėjus vos kelioms dienoms V. Putinas dar kartą – nebe taip išsamiai, tačiau grubiai ir netikėtai, vėl užsipuolė Lenkiją. Šv. Kūčių dieną jis apkaltino Vakarų Europos šalis ir ypač Lenkiją sąmokslu su nacistinės Vokietijos lyderiu Adolfu Hitleriu bei antisemitizmu.

Pirmąją Kalėdų dieną kasmetiniame susitikime su verslininkais V. Putinas ir vėl neraginamas leidosi į istorinius pasvarstymus dėl Lenkijos vaidmens Antrajame pasauliniame kare. Tokie Rusijos prezidento pasisakymai jau sulaukė diplomatinio Lenkijos įvertinimo, tačiau svarstymai, kodėl V. Putinas nusprendė tokiu metu kurstyti įtampą santykiuose su Varšuva dar tik prasideda.

Išprovokavo lietuviai, kliuvo lenkams

V. Putinas neslėpė, kad tokius jo pasisakymus pirmiausiai išprovokavo europarlamentarų iš Lietuvos inicijuota rezoliucija dėl totalitarizmo, stalinizmo, nacizmo ir fašizmo.

Rugsėjį EP priimtoje rezoliucijoje, prie kurios rengimo taip pat prisidėjo ir Lietuvoje išrinkti europarlamentarai, reiškiamas susirūpinimas dėl šiandieninės Rusijos vadovybės pastangų iškreipti istorinius faktus ir pateisinti sovietinio režimo nusikaltimus. EP teigimu, tai yra „pavojinga prieš demokratinę Europą nukreipto informacinio karo dalis“.

Viena iš rezoliucijos autorių – Lietuvos europarlamentarė Rasa Juknevičienė – per diskusijas dėl šio dokumento sakė, kad rezoliucija „yra ne tik apie praeitį, bet ji skirta ateičiai, jaunajai kartai, kad ši istorija niekada nepasikartotų, o išlikusios Europos padalijimo linijos išnyktų galutinai“.

Viena vertus, gali atrodyti keista, kad toks viešas ir didele balsų dauguma EP priimtas, bet teisinės galios neturintis dokumentas turėtų taip suerzinti Rusijos lyderį. Tačiau Maskva į tai išties sureagavo aukščiausiu lygiu. Dar gruodžio 19-ąją savo kasmetinėje spaudos konferencijoje V. Putinas šią EP rezoliuciją pavadino „cinizmo viršūne“, kuri yra nepriimtina.

„Ketinu parašyti ir paskelbti straipsnį šia tema. Jau paprašiau kolegų man iš archyvų parengti dokumentų“, – tuomet pridūrė prezidentas. Jau kitą dieną jis vartė dokumentus su istorinėmis citatomis prieš NVS lyderius vėl žadėdamas parašyti straipsnį.

Kita vertus, ne mažiau keista turėtų būti tai, jog dėl EP rezoliucijos Rusijos prezidentas taikiniu pasirinko būtent Lenkiją. Dar keisčiau , kad V. Putino retorika buvo nukreipta į Lenkijos istorines asmenybes, pavyzdžiui tuometinį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje Jozefą Lipskį.

„Šunsnukis ir antisemitinė kiaulė! „Jis išreiškė visišką solidarumą su Hitleriu ir jo antisemitinėmis pažiūromis“, – teigė Rusijos lyderis, citavęs J. Lipskio dienoraščius, nors J. Lipskis karo metais metė diplomato karjerą, baigė karininko kursus ir kovėsi antihitlerinės koalicijos gretose. Bet tai nesutrukdė V. Putinui į šuns dienas išdėti visos Lenkijos valdžios.

Jie iš esmės buvo susimokę su Hitleriu. Tai aišku iš dokumentų, archyvinių dokumentų“, – apie tarpukario Lenkijos vadovus kalbėjo V. Putinas. Teiginiai, esą Lenkija atvėrė kelią Antrajam pasauliniam karui, nėra nauja ar iš Kremliaus negirdėta tema.

Dar 2015-ųjų rugsėjį Varšuva ant kilimėlio pasiaiškinti iškvietė tuometinį Rusijos ambasadorių Lenkijoje Sergejų Andrejevą, kuris postringavo, kad būtent Lenkija iš dalies kalta dėl Antrojo pasaulinio karo, mat nepraleido sovietų karių pro savo teritoriją 1938-aisiais, kaip to norėjo Maskva.

Bet jei iki šiol tokiais įžūliais kaltinimais svaidėsi žemesnio rango Rusijos pareigūnai – Rusijos valstybės Dūmos deputatai, diplomatai, užsienio reikalų ministerijos biurokratai, tai dabar teiginius, esą Lenkija ir Vakarai kalti dėl nacių agresijos kelis kartus pakartojo pats V. Putinas. Ir neatsitiktinai.

Baltijos šalys Putinui – neteisėtos?

Nuo 1999-ųjų Rusiją faktiškai valdantis V. Putinas neslepia esąs istorinių temų mėgėjas. Ypač tų, kurios siejasi su sakralumo mitą įgavusiu Antruoju pasauliniu karu ir sovietų pergale.

Tačiau tokios temos ir patį V. Putiną dažnai išprovokuoja pasakyti daugiau, nei vėliau būtų norima pripažinti. Pavyzdžiui 2005-siais per gegužės 9-osios iškilmes į estų žurnalistės klausimą kodėl Rusija neatsiprašo už Baltijos šalių okupaciją V. Putinas atsakė įtūžęs.

„Aš gal ir ne ypač gerai mokiausi universitete, nes laisvalaikiu daug alaus gėriau, bet kai ką atsimenu, nes mūsų dėstytojai buvo geri“, – tuomet prisipažino V. Putinas ir dar kartą ne tik viešai paneigė Baltijos šalių okupacijos faktą, bet ir suabejojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos legitimumu.

Esą 1918-siais Berlynas susitarė su Maskva dėl „Rusijos teritorijų atidavimo“, o 1939-siais kito sandėrio metu Kremlius šias teritorijas „susigrąžino“. Tuomet, 2005-ųjų gegužę V. Putinas siūlė pasiskaityti 1989-ųjų SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą, kuriame smerkiamas Molotovo-Ribbentropo paktas.

„Šis paktas neatspindėjo sovietų tautos nuomonės, tai buvo asmeninis Stalino ir Hitlerio susitarimas. Ką dar aiškiau ir tiksliau galima būtų pasakyti šiuo klausimu?

Ar jūs norite, kad mes tai darytume kasmet? Mūsų manymu šis klausimas uždarytas – viskas! Negrįšime prie šios temos, pasakėme karta – užtenka“, – tuomet emocingai kalbėjo V. Putinas. Tačiau prie temos jis grįžo pats, po beveik 15 metų, neraginamas.

Anot V. Putino šis susitarimas niekuo nesiskyrė nuo dvišalių nepuolimo sutarčių, kurias nacistinė Vokietija pasirašė su keliomis Europos šalimis, tarp jų ir Lenkija. Dabar, jo teigimu, kaltinti Sovietų Sąjungą dėl Antrojo pasaulinio karo yra „visiška nesąmonė“, nors 1939-ųjų rugpjūtį būtent Maskva ir Berlynas pasirašė ne šiaip nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribbentropo paktą, bet ir jo slaptuosius protokolus, pagal kuriuos abi šalys pasidalijo įtakos zonomis Rytų Europoje.

Jei 2005-siais V. Putinas dar siūlė skaityti SSRS liaudies deputatų suvažiavimo tekstą, tai dabar jau kartojo sovietinės ideologijos klišę, kad jokios sovietų invazijos į Lenkiją 1939-ųjų rugsėjo 17-ąją nebuvo – esą sovietų kariai atėjo kaip išvaduotojai ten, kur Lenkijos valstybės jau nebebuvo.

„Raudonoji armija išgelbėjo daug gyvybių, ypač žydų. Tuo metu Lenkijos valdžia jau prarado savo šalies ir karinių pajėgų kontrolę. Pavyzdžiui, į Brestą Raudonoji armija įžengė tik tada, kai ten jau buvo įžengę vokiečių kariai. Raudonoji armija ten nekariavo su lenkais“, – dėstė V. Putinas, nors iš tikrųjų kariaudami su sovietais 1939-ųjų rugsėjį žuvo tūkstančiai lenkų karių, o bendras nacių ir sovietų karių paradas Breste vainikavo abiejų šalių agresorių pergalę prieš Lenkiją.

Lenkijos Užsienio reikalų ministerija atvirai apkaltino Maskvą „atnaujinus stalinistinę propagandą“. Būtent Lenkija pastaraisiais metais itin aktyviai kartu su Baltijos šalimis ir garsiai šneka apie Kremliaus nusikaltimus – pradedant rugsėjo 17-osios agresija, žudynėmis Katynėje, baigiant sovietinio režimo diktatūra Rytų Europoje. Į varšuvos pastabas Kremlius reaguoja vis liguisčiau.

Garsus Lenkijos politologas, Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktorius Slawomiras Debskis priminė, kad tokie V. Putino pareiškimai neatsitiktinai primena Stalino retoriką.


„Putinas seka Stalino pėdomis, klastodamas Europos istoriją“, – teigė S. Debskis, pažymėjęs, kad būtent J. Stalinas dar 1939 m. lapkritį gynė Adolfą Hitlerį ir dėl karo kaltino Londoną bei Paryžių.

Maskvai rūpi pergalė ir paminklai

Šį kartą V. Putino retorika taip pat buvo nukreipta ne tik prieš lenkus, bet ir skirta bendrai Europos šalims.

Anot V. Putino, didžiausią Kremliaus nepasitenkinimą kelia pastangos „ištrinti sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare atminimą šalyse, anksčiau priklausiusiose Maskvos įtakos sferai“.

„Žmonės, panašūs į tuos, kurie derėjosi su Hitleriu, yra žmonės, šiandien griaunantys paminklus kariams išvaduotojams, Raudonosios armijos kariams, išvadavusiems Europą ir Europos žmones nuo nacių.

Tie paminklai pastatyti eiliniams Raudonosios armijos kariams, įskaitant tuos, kurie kilo iš šiandien visiškai nepriklausomų šalių, sukurtų po SSRS griūties.

Tie Raudonosios Armijos kariai buvo paprasti žmonės – darbininkai ir ūkininkai, ir dauguma jų nukentėjo nuo Stalino režimo, – sakė jis. – Šie žmonės paaukojo savo gyvybes, kad išlaisvintų Europą nuo nacių, o dabar jos [Europos valstybės] griauna jiems skirtus paminklus. Jos tai daro norėdamos gerai paslėpti tai, kas buvo Europos lyderių slaptas susitarimas su Hitleriu“, – piktinosi V. Putinas, o kalbėdamas apie „šiandien“ nepriklausomas šalis grėsmingai drėbė žvilgsnį į NVS valstybių lyderių veidus, nesiplėsdamas, kurios šalys buvo „sukurtos po SSRS griūties“.

„Mažai kas tepasikeitė, ir turėtume į tai atsižvelgti, be kita ko, kurdami savo ginkluotąsias pajėgas“, – pabrėžė jis. Tokie V. Putino įspėjimai, kitaip, nei tradiciniai Kremliaus pareiškimai, kad sovietinių paminklų demontavimas Europos šalyse „sulauks deramo atsako“ siejami su ypač svarbia Maskvai gegužės 9-osios arba Rusijoje vadinama Pergalės dienos švente.

Pergalės dienos paradas Maskvoje

Europoje Pergalės diena minima gegužės 8-ąją, kai 1945 metais Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Lietuvoje ši data minima dar kukliau, mat tuo karas lietuviams nesibaigė.
Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungai pagal susitarimą su naciais okupavus Lietuvą, į lagerius ir tremtį išvežta daugiau nei ketvirtis milijono šalies gyventojų, per ginkluotą pasipriešinimą žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Rusijoje dėl laiko juostų skirtumų minima gegužės 9-oji. Ir ne šiaip minima, o pompastiškai švenčiama. Tad Rusijos prezidentas neatsitiktinai pakvietė NVS šalių kariškių atstovus dalyvauti 2020 metų gegužės 9-osios renginiuose Raudonojoje aikštėje, skirtuose 75-osioms pergalės Antrajame pasauliniame kare metinėms paminėti.

„Jei kas nors neatvažiuos dėl kažkokių dabartinių mūsų tarpvalstybinių santykių ypatumų, tai, manau, būtų didelė jų klaida. Tai reikš, kad jie nerodo deramos pagarbos tiems žmonėms, kurie kovojo ir atidavė savo gyvybę už jų pačių Tėvynės nepriklausomybę“, – įspėjo V. Putinas.

2015 metais Vakarų šalių lyderiai ignoravo kvietimus dalyvauti 70-ųjų pergalės metinių minėjime Maskvoje dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, todėl V. Putinas tą dieną sutiko Kinijos, Kubos ir kitų Kremliui draugiškų, bet nedemokratinių veikėjų draugijoje.

Šį kartą 75-ąsias pergalės metines gali apkartinti ne tik pavieniui Baltijos šalyse, bet ir plačiau Vakarų Europoje keliami klausimai dėl Maskvos atsakomybės sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Juo labiau, kad į Maskvą gegužės 9-ąją pakviesti vakarų šalių lyderiai. Bent vienas jų – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas jau patvirtino savo dalyvavimą.