Rugpjūčio 2 d. pasaulis taps nesaugesnis: JAV formaliai pasitrauks iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kurią pažeidinėja Rusija.
Abiejų šalių nekaustys 1987 m. draudimas stiprinti ypač pavojingų raketų arsenalą, o ekspertų teigimu, tai padidins ir branduolinio konflikto tikimybę. Maskva tam jau intensyviai ruošiasi ir stengiasi visą kaltę suversti amerikiečiams bei jų sąjungininkams. Ir jau ne pirmąsyk.
Apie pasitraukimą iš INF šią savaitę paskelbė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, formaliai pasirašęs tokį įsaką, kurį patvirtino ir Valstybės Dūma.
Tai reiškia, kad Rusija galės daryti tai, kuo ją jau kelerius metus kaltina amerikiečių pareigūnai – kurti, išbandyti ir dislokuoti iš sausumos paleidžiamas vidutinio nuotolio (500 km – 5 tūkst. km) balistines ir sparnuotąsias raketas, kurios gali gabenti branduolinį užtaisą.
Ir nors Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pažymėjo, kad Maskva nedislokuos tokių raketų prie savo vakarinių sienų, jei savų raketų Europoje nedislokuos amerikiečiai, tokiais pažais tikinčiųjų nėra daug.
O Rusijos informacinėje erdvėje jau kurį laiką peršama mintis, kad Baltijos šalyse gali būti dislokuotos JAV vidutinio nuotolio raketos su branduoliniais užtaisais, nors amerikiečiai tokias raketas dar tik turi sukurti ir pademonstruoti lapkritį, o Lietuvos konstitucija iš viso draudžia dislokuoti branduolinius ginklus.
Pavyzdžiui, gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijos ginkluotės neplatinimo ir kontrolės departamento direktorius Vladimiras Jermakovas įspėjo, kad JAV ruošiasi Europos šalyse dislokuoti savo branduolinius ginklus.
Pareigūną citavęs Kremliaus propagandos ruporas „Sputnik“ taip pat pratęsė minti: esą tokie ginklai gali atsidurti Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Anot kalbinto „eksperto“ Igorio Korotčenkos, Lietuvoje tam jau neva ruošiama infrastruktūra – atnaujinami aerodromai, galintys priimti ir saugoti būtent branduolinius ginklus.
Tokių Rusijos įtarinėjimų, kad Lietuvoje gali būti slapta atsidūrę branduoliniai ginklai būta ir anksčiau – gerokai iki V. Putino valdymo laikų. Bet įdomu tai, kad vienas galimos branduolinių ginklų kontrabandos per Lietuvą atvejis išties buvo paremtas tikra istorija prieš kelis dešimtmečius.
Dingę branduoliniai lagaminėliai
1997 m. rudenį tuomet garsus Rusijos generolas ir Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus pareigų atsisakęs Aleksandras Lebedis viename interviu netikėtai atskleidė kai kurias sensacingas detales: esą po Sovietų sąjungos subyrėjimo Rusijoje paslaptingai dingo dešimtys, o gal net šimtai nedidelių branduolinių užtaisų.
Pagal amerikietišką modelį sukurti 8-ojo dešimtmečio viduryje KGB užsakymu ir į lagaminėlius panašūs 25 kg svorio, vienos kilotonos galios sprogmenys esą galėjo būti pavogti juos nesaugiai pervežant traukiniais.
Dar daugiau, anot A. Lebedio, branduoliniai lagaminėliai 1991 m. lapkritį arba 1992 metų sausį buvo parduoti čečėnų separatistų atstovams Lietuvoje. Vieno tokio sprogimas mieste turėtų tragiškų pasekmių – tūkstančiai žuvusiųjų ir sužeistųjų, neįsivaizduojami materialiniai, kiti nuostoliai ir galimos pasekmės.
Apie čečėnų įsigytus branduolinius ginklus per Pirmąjį Čečėnijos karą 1994-1996 m. amerikiečiams neva užsiminė ir tuometinis čečėnų lyderis Džocharas Dudajevas, tiesa, JAV šios informacijos nepatvirtino, o vėliau ir pats A. Lebedis jau tikino, kad tyrimo metu „čečėnų ir lietuvių pėdsako nerasta“. Tačiau kodėl tuomet iš viso pasirodė tokios kalbos, kuriose minima Lietuva bei Čečėnija?
Pastarosios paminėjimą Rusijoje tuomet buvo galima suprasti: nuožmų karą su čečėnais kariavusioje ir jį gėdingai pralaimėjusioje Rusijoje ieškota priežasčių, kodėl rusams nepavyko įveikti sukilėlių, su kuriais teko sudaryti paliaubas – A. Lebedis buvo vienas šių paliaubų tarpininkų.
Iš Maskvos gniaužtų išsilaisvinusios ir čečėnams bei jų lyderiui Dž. Dudajevui simpatizavusios Lietuvos vaidmenį taip pat galima aiškinti Rusijos politinių veikėjų noru parodyti, kad Maskvos priešus remia istoriniai Kremliaus priešai – lietuviai.
Tačiau buvo ir kita, lietuvius su branduolinių ginklų kontrabanda tais pačiais 1997 m. siejusi istorija. Kitaip, nei A. Lebedio kalbos, ji buvo reali, neišgalvota ir paremta JAV teisėsaugos bei žvalgybos tarnybų operacija.
Nuo automobilių iki raketų kontrabandos
Viskas prasidėjo 1995 m. kovą, kai Lietuvoje dar siautėjo organizuotos nusikalstamos grupuotės ir pavieniai kontrabandininkai, ieškoję naujų galimybių ne tik vietos, bet ir užsienio rinkose.
Vienas po priedanga dirbęs Majamio policijos pareigūnas susipažino su Aleksandru Porgrebežskiu – Lietuvos piliečiu, kuris į JAV atvyko gavęs turistinę vizą, nors iš tikrųjų ieškojo būdų, kur galtų parduoti vogtus automobilius. Į pagalbą pasitelktas dar vienas pareigūnas iš Federalinių tyrimų biurio (FTB), kuris mokėjo rusiškai.
Amerikiečių pareigūnai manė, kad tai bus eilinis vogtų automobilių kontrabandos tinklo išardymas, tad Lietuvos pilietis buvo supažindintas su dar vienu pareigūnu iš JAV Muitinės tarnybos, taip pat dirbusiu po priedanga ir apsimetusiu ukrainiečiu, Kolumbijos narkotikų kartelio atstovu.
Po vieno sėkmingo sandorio ir amerikiečių pareigūnai, ir A. Porgrebežskis atrodė patenkinti: pirmieji tikėjosi susemti nusikaltėlį, jo sėbrus ir išardyti kontrabandos tinklą, o antrasis – atvirkščiai, manė užmezgęs naudingas pažintis atvėręs kelią į Ameriką. Bet lietuvio godumas bei noras pasipuikuoti paėmė viršų.
„Ei, aš jums galiu gauti ir ginklų, ar jus domina?“, – tokį klausimą vieno susitikimo metu išgirdę JAV pareigūnai nesudvejojo: „žinoma, ką gali mums gauti?“
O tada tada prasidėjo: paaiškėjo, kad A. Porgrebežskis – ne šiaip smulkus automobilių vagis, bet įtakingų ryšių turintis ir nekukliais pažadais besišvaistantis veikėjas. Jam tereikėjo įrodyti savo vertę. Ir lietuvis amerikiečių nenuvylė.
„Jis pristatė kompanijos „Armimex“ brošiūrą ir pradėjo derėtis dėl ginklų ir kainų“, – pasakojo buvęs JAV Muitinės tarnybos strateginių tyrimų skyriaus Michaelas Turneris. Tai buvo reali, valstybinė Bulgarijos įmonė, turinti licenciją eksportuoti ginklus ir amuniciją.
Be to, lietuvis atrodė susidomėjęs ir žinojo, ką siūlyti: pradėjęs nuo paprastų automatų ir amunicijos jis pajuto, kad klientus domina stambesni pirkiniai. Ant stalo gulė kai kas rimtesnio: ar jūs, vaikinai, nenorėtumėte įsigyti nešiojamų priešlėktuvinių raketų?
Pasiūlymas buvo detalizuotas: Bulgarijoje pagamintos ir licencijuotos rusiškų raketų „Strela 2M“, „Strela 3M“ ir „Igla 1E“ kopijos – lengvai valdomos, įvairiausio plauko teroristų visame pasaulyje geidžiamos, bet kurį lėktuvą numušti galinčios sistemos. „Kolumbijos narkotikų kartelio atstovams“ tokios turėjo būti kaip tik – galimybė numušti kolumbiečių ar amerikiečių sraigtasparnius, virš džiunglių medžiojančius narkotikų gamybos fabrikėlius.
Kai prie derybų prisijungė dar vienas Lietuvos pilietis – vilnietis Aleksandras Daričevas, JAV pareigūnai tik dar labiau įsitikino, kad turi reikalų ne šiaip su dviem asmenimis, iš karto pasiūliusiais „Kolumbijos narkotikų prekeiviams“ įsigyti nešiojamų priešlėktuvinių raketų, bet ir su platesniu tinklu.
Amerikiečiams sužibo akys – ginklų kontrabandininkų tinklo išardymas atrodė dar vertingesnis, juk po Šaltojo karo pabaigos nelegali ginklų prekyba išgyveno aukso amžių – rinkas užvertė tonos sovietinės gamybos ginkluotės ir jų kopijos, o bulgariški ginklai buvo gerai vertinami. Prasidėjo tikrosios derybos.
Kas dėjo parašus, o kas ėmė kyšius?
„Diskutavome apie kainas, kiekius, tiekimą ir jie galėjo mums pateikti informaciją apie finansinę struktūrą, sąskaitas banke, netgi užsienio valstybių dokumentus, kuriais remiantis prekės būtų plukdomos į JAV. Tokia informacija mums rodė, kad jie gali įgyvendinti savo pažadus, o už jų buvo ir didesnė organizacija, nei būtų pajėgūs susidoroti du asmenis, plukdydami raketas iš vienos šalies į kitą“, – pasakojo M. Turneris.
Derybose nuo pat pradžių netrūko įtarumo: o kas, jei tiek, kurie skelbiasi esą, tokie nėra? Susitikimai vykdavo reguliariai – ne tik Majamyje, bet ir Londone, kur kartu su amerikiečių pareigūnais pokalbių pasiklausė ir slaptomis kameromis filmavo ir britai. Būtent Jungtinei Karalystei priklausančioje Meno saloje lietuviai teigė įkūrę bendrovę, skirtą pervedimui už raketas.
Vis dėlto lietuvių parengta schema, pasiūlytos kainos pasirodė tinkamos „klientams“: buvo sutarta dėl 40 raketų už 1,3 mln. dolerių. Viskas buvo suplanuota iki smulkmenų: iš pradžių reikėjo įforminti visus dokumentus taip, kad atrodytų, jog yra ir pardavėjas – „Armimex“ ir oficialus pirkėjas. Amerikiečiai buvo paslaugūs ir įkūrė fiktyvią bendrovę „Phoenix Arms International“ skirtą atsiskaitymams su lietuviais.
O jau tada buvo galima pasirūpinti logistinės operacijos detalėmis: įsigytos raketos viename Bulgarijos uostų turėjo būti pakrautos į kipriečiui Angelo Zeini priklausantį prekybinį laivą „Al Fares“, gabenusį metalo laužą iš Aleksandrijos, Egipte.
Savininkas nesipriešino – su „Armimex“ jis jau buvo turėjęs reikalų ir raketas sutiko paslėpti po keliais sluoksniais metalo laužo. Iš Bulgarijos laivas turėjo pasukti į Puerto Riką, kur krovinio jau esą laukė „kolumbiečiai“, nors pagal oficialius dokumentus laivas turėjo keliauti į Lietuvą.
„Jei pažvelgtum į žemėlapį, tai siunčiant ginklus į Lietuvą Puerto Rikas yra šiek tiek nepakeliui“, – juokavo M. Turneris, bet Lietuvos vardą jis minėjo ne kartą ir neatsitiktinai. Būtent pastaroji šalis, tiksliau Lietuvos KAM parinkta oficialia raketų pirkėja. Tačiau kaip tai galima įforminti?
„Ne problema“, – pareiškė A. Daričevas. JAV pareigūnų teigimu, patirties ir kontaktų Lietuvos kariuomenėje turėjęs A. Daričevas suveikė parašus ant ginkluotės pirkimo sertifikatų.
Parašai turėjo sudaryti solidų įspūdį: vienas esą buvo tuometinio Krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus, kitas – iki 1996 m. gruodžio 30 d. Tarptautinių ryšių departamento direktoriaus, vėliau ministerijos sekretoriaus pareigas ėjusio jo pavaduotojo Povilo Malakausko.
„Viskas buvo labai rimta. Tie vaikinai viską turėjo, atrodė, kad viskas vyko teisėtai“, – vėliau pasakojo JAV Muitinės tarnybos atstovas Michaelas Sheehanas. Jis ir Muitinės tarnyboje kelis dešimtmečius dirbęs M. Turneris tikino, kad per JAV gynybos atašė lietuvių pareigūnai netgi sulaukė užklausos: ar išties parašai tikri?
„Mums buvo leista suprasti, kad dokumentai tikri. Nors asmuo, kuris juos pasirašė jau nebedirbo gynybos ministerijoje“, – teigė M. Turneris. L. Linkevičius Krašto apsaugos ministro pareigas pirmą kartą ėjo 1993 m. spalio 29 d. – 1996 m. gruodžio 12 d.
Vėliau KAM atliko vidinį tyrimą: parašų ekspertizę atlikę specialistai padarė prielaidas, kad L. Linkevičiaus ir P. Malakausko parašai buvo suklastoti. Tiesa, taip pat buvo išsiaiškinta, kad yra dingęs vienas iš ministerijos antspaudų.
Pats L. Linkevičius DELFI tikino, kad iš tos istorijos prisimena tik tai, kad jo parašas išties buvo suklastotas, bet itin nevykusiai, grubiai, o apie suklastotą parašą ant vieno iš ministerijos blankų jis kalbėjosi ir su JAV Muitinės departamento pareigūnais.
1997 metų pabaigoje tyrimo medžiaga su pateiktomis išvadomis buvo perduota teisiškai įvertinti Generalinei prokuratūrai. Po to KAM negavo naujos informacijos ar faktų, leidžiančių pratęsti tyrimą, bet JAV muitinės departamento pareigūnas M. Turneris savo interviu 1999 metais tvirtino, kad iš ginklų sandėrio „kažkam Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje“ atiteko 20 tūkst. JAV dolerių.
„Manau, kad keli žmonės manė, kad galės užsidirbti. Mes manome, kad 20 tūkst. JAV dolerių atiteko kažkam iš Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos. Dalį pinigų atgavome iš sąskaitos Niujorke“, – teigė M. Turneris. JAV Floridos valstijos apygardos teismo kaltinamajame akte be dviejų Lietuvos piliečių, minėtų Kipro ir Bulgarijos bendrovių išties minima ir KAM.
Dokumentuose užfiksuota, kad A. Porgrebežskis iš nusikaltėliais apsimetusių JAV pareigūnų gavo 50 tūkst. dolerių avansą ir juos iš vienos banko sąskaitos Niujorke pervedė į banko „Snoras“ sąskaitą Vilniuje.
1996 m. liepą A. Daričevas JAV agentams faksu išsiuntė pranešimą, kuriame užfiksuota Lietuvos KAM padėka „Phoenix Arms International“ už „širdingą pasiūlymą remti Lietuvos gynybos pajėgas labdarine įranga“. Galėjo susidaryti įspūdis, kad visos suinteresuotos pusės patenkintos tokiu maustymo žaidimu.
Pasiūlė ir branduolinius ginklus
Vis dėlto amerikiečių dėmesį nuo pat pradžių kaustė ne tik Lietuvos piliečių gebėjimai pasirūpinti priešlėktuvinių raketų kontrabanda, bet ir kalbos apie gerokai pavojingesnį krovinį.
Teismo dokumentuose užfiksuota, kad jau antrojo susitikimo metu 1995 m. rugsėjį A. Porgrebežskis pasiūlė narkotikų kartelio atstovais apsimetusiems amerikiečiams įsigyti branduolinių ginklų.
Esą jei projektas Nr. 1 – raketų pardavimo sandoris sėkmingai pavyks, tuomet bus galima kalbėti ir apie projektą Nr. 2: taktinių branduolinių ginklų pardavimą. A. Daričevas netgi prabilo apie būsimosios schemos detales, pavyzdžiui, branduolines galvutes pristatyti į Panamą.
„Mano politika visada buvo tokia: gyvenk pats ir leisk kitiems gyventi“, – kalbėjo A. Daričevas, tačiau jį pertraukęs A. Porgrebežskis nenorėjo leistis į detales, tik užsiminė, kad pažįsta žmogų, kuris „gali suveikti nedidelius branduolinius ginklus už didelę kainą“.
Ir nors apie konkrečius branduolinių ginklų modelius teismo dokumentuose neužsimenama, vien tokia tikimybė, kad kontrabanda raktų siuntinį suorganizuoti sugebėję Lietuvos piliečiai taip pat laisvai kalba apie milžinišką žalą padaryti galinčius ginklus, įžiebė visas įmanomas pavojaus lemputes.
Tai, kas prasidėjo, kaip eilinis automobilių kontrabandos tyrimas ir išvirto į priešlėktuvinės ginkluotės kontrabandos schemą dabar tapo JAV nacionalinio saugumo svarbos klausimu – prie Muitinės tarnybos ir FTB greitai prisijungė Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA), Pentagono, Nacionalinės saugumo tarybos, Energetikos departamento atstovai.
Kontora Rusijoje, kuri kėlė baimę
Ypač didelį nerimą sukėlė A. Daričevo ir A. Porgrebežskio ryšiai Rusijoje. Derybų metu išniro paslaptinga kontora egzotiškai skambančiu pavadinimu – „Jupiter-Z“.
JAV žvalgybos tarnybų duomenų bazėse pakelti dokumentai tik sustiprino dramatiškumo jausmą: formaliai šis Sankt Peterburge įsikūręs Rusijos gamtos mokslų, geopolitikos ir saugumo skyriui pavaldus centras jau buvo patekęs į žvalgybininkų radarus, kaip buvusių KGB pareigūnų priebėga.
Dar daugiau, amerikiečių pareigūnai įtarinėjo šį „Jupiter-Z“ būtent raketų ir, galimai, branduolinių ginklų kontrabanda. Du Lietuvos piliečiai tapo sekamais objektais – jų susitikimai buvo slapta filmuojami, jų pokalbių buvo pasiklausoma.
Iš šimto valandų pokalbių įrašų didžiausią susidomėjimą kėlė pašnekesiai su „Valerijumi“. Pastarasis esą turėjo ryšių su Rusijos gynybos ministru Pavelu Gračiovu, kurį net amerikiečiai vadino 100 proc. korumpuotu ir pasiruošusiu už gerus pinigus parduoti bet ką bet kam.
Įtarusis „Valerijus“, kitaip, nei lietuviai, visiškai nepasitikėjo „Kolumbijos kartelio atstovais“. Pokalbiai su juo nutrūko, bet galiausiai JAV agentams nusišypsojo sėkmė: į viešbutį Londone, kur turėjo įvykti eilinis konspiracinis susitikimas su lietuviais, iš Sankt Peterburgo faksu atkeliavo laiškas.
„Brangus Aleksandrai, visa situacija smirda FTB provokacija. JAV bando susilpninti visų daugiau ar mažiau rimtų ginklų prekiautojų padėtį. Bet kuris nusikalstamo klano narys gali be baimės atvykti į Bulgariją, Rusiją ar Lietuvą, jei tik ten nėra įvykdęs nusikaltimo ar nėra ieškomas Interpolo.
Tik provokacijas parengę slaptųjų tarnybų atstovai bijo lankytis šalyse, kur gyvena pardavėjai. Amerikiečiai mano, kad jie yra labai protingi, bet iš tikrųjų jie yra primityvūs nuobodos – tai rodo ir pasikartojančių provokacijų metodai derybų metu.
Tad arba šitie derybininkai yra visiški idiotai, arba tai vaikinai iš FTB ir CŽA. Paaiškink tiems kvailiams, kad arba jie tegu perka produkciją pagal nustatytas tarptautines taisykles, arba tegu ieško idiotų kitur“, – rašė „Valerijus“.
Ši lietuvius įspėti turėjusi žinutė jų kambario taip niekada ir nepasiekė – laišką perėmė JAV agentai. Derybos toliau vyko sava vaga, kol galiausiai turėjo įvykti ir sandoris.
Tačiau amerikiečiai jau nervinosi: viena vertus, jie turėjo pakankamai įrodymų, kurie padėtų lietuvius uždaryti ilgiems metams už grotų, perimti raketų siuntinį. Kita vertus, jiems reikėjo sulaikyti abu lietuvius amerikiečių teisėsaugos jurisdikcijos ribose, t.y. JAV.
Be to, galimybė išaiškinti branduolinių ginklų kontrabandos tinklą ir užkirsti jam kelią taip pat viliojo. Galiausiai pasirinktas saugus variantas.
1997-ųjų liepos 1-ąją JAV išplatino informaciją apie du sulaikytus Lietuvos piliečius, įtariamus priešlėktuvinių raketų kontrabanda. Iš tikrųjų sulaikymo operacija įvykdyta dar birželį, tačiau detales nuspręsta paviešinti vėliau, mat sulaikytiems A. Daričevui ir A. Porgrebežskiui buvo pasiūlyti du variantai: ilgi metai kalėjimo arba bendradarbiavimas, mainais iš švelnesnę bausmę.
Abu pasirinko pastarąjį pasiūlymą ir kelias dienas vedžiojo kiprietį laivo kapitoną už nosies – telefonu buvo sutarta, kad ginklai atkeliaus į uosto sandėlį, bus pakrauti į laivą ir paruošti kelionei.
„Iš ten raketos niekur neiškeliavo, nes mes nusprendėme baigti tyrimą turėdami tuos vaikinus ir raketas savo rankose. Žinoma, viso tyrimo metu turėjome daug abejonių, ar jie pajėgus įvykdyti savo pažadus, ypač dėl branduolinių ginklų.
Bet kai paaiškėjo, kad jie nemeluoja dėl raketų, mums to tuo metu užteko – nenorėjome, kad laivas su raketomis atsidurtų kažkur Atlanto vandenyne“, – pasakojo M. Turneris. Tačiau kai A. Daričevui buvo pasiūlyta paskambinti ir „Valerijui“ iš „Jupiter-Z“, lietuvis išbalo ir griežtai atsisakė tai daryti.
„Jis sakė, kad nenori nė prisiliesti prie tų žmonių, nei apie juos girdėti, – lietuvio išgąstį prisiminė JAV agentas, o apie tyrimą, susijusį su „Jupiter-Z“ veikla, ryšiais su Rusijos mafija, buvusiais KGB agentais, vienas kurių buvo ir tuomet tik karjeros laiptais kilęs ambicingas politikas iš Sankt Peterburgo – Vladimiras Putinas, JAV Muitinės tarnybos pareigūnas plėstis nenorėjo, motyvuodamas tuo, kad klausimas buvo perkeltas į aukštesnį, politinį lygmenį, – sakykime taip: esu 90 proc. įsitikinęs, kad tie vaikinai mums būtų suveikę ir taktinį branduolinį ginklą“.
Sutikimas bendradarbiauti galimo branduolinių galvučių pardavimo istoriją palaidojo užmarštyje. Vietoje 15 metų už grotų abu Lietuvos piliečiai buvo nuteisti kelerių metų laisvės atėmimo bausmėmis. 2000 m. vasarą A. Daričevas buvo paleistas į laisvę ir dabar gyvena Vilniuje.
A. Pogrebežskis iš kalėjimo išėjo 2001 metų pavasarį ir liko gyventi JAV. „Jupiter-Z“ 2014 m. buvo tyliai išregistruotas, kaip veiklos nevykdantis centras, tačiau Rusijos gamtos mokslų akademija ir toliau veikia bei užsiima įvairiais tyrimais.