Kovo 15-ąją Jungtinėje Karalystėje esančią Ferfordo oro pajėgų bazę sudrebino senutėlių, bet galingų variklių „Pratt & Whitney TF-33“ gausmas, o orlaivių stebėtojai nutaikė savo kamerų objektyvus į besileidžiančius JAV strateginius bombonešius B-52H – pirmuosius iš šešių, atvykusių iš JAV oro pajėgų bazės Barksdeile Luizianos valstijoje į Ferfordą, pritaikytą tiek bombonešiams, tiek NASA erdvėlaiviams.

Britai žino, kad tokių bombonešių pasirodymas šioje bazėje paprastai reiškia du dalykus – rimtas karines pratybas arba karo veiksmus Rytuose. Būtent iš Ferfordo B-52H kilo bombarduoti Irako 1991 m. ir Jugoslavijos 1999 m. Vienas toks orlaivis gali gabenti 35 tonas bombų ir raketų 7,2 tūkst. km atstumu be kuro papildymo ore, nors įprastai tai yra įprastinė procedūra – iš Ferfordo pakilusį bombonešį virš Vokietijos kuru papildė kitas orlaivis – KC-135.

Įsijungę autoatsakiklius amerikiečių bombonešiai pasuko į Rytus: vienas po kelių valandų pasirodė virš Rumunijos, o dar vienas – virš Baltijos jūros.

Tokie skrydžiai kartojosi kelias dienas – pirmadienį vienas bombonešis pasirodė virš Estijos, o trečiadienį pasuko link Lietuvos – mažiausiai 5 km aukštyje virš Kazlų Rūdos buvo galima stebėti nesupainiojamo B-52H siluetą. Bombonešiai stebėti ir kaimynystėje.

Į juos dėmesį atkreipusi Kremliaus žiniasklaida netruko paskelbti išvadų: esą prie Rusijos sienų pasirodę amerikiečių bombonešiai imitavo Kaliningrado ir net Sankt Peterburgo bombardavimą – prie šių didžiąją laiko dalį tarptautinėje oro erdvėje praleidę B-52H buvo prisiartinę vos per pusantro šimto kilometrų. Juo labiau, kad tai nebuvo pavieniai skrydžiai Europoje – panašią misiją kiti B-52H vykdė Ramiajame vandenyne, kur skraidė netoli Kinijos ir Rusijos sienų.

Ir nors iš pirmo žvilgsnio tokie skrydžiai išties gali pasirodyti, tik kaip JAV galios demonstravimas, kurio rusai neturėtų išsigąsti – lėti, nesunkiai radarais aptinkami bombonešiai priešlėktuvinės gynybos saugomoje erdvėje neturi galimybių išgyventi.

Iš tikrųjų viena B-52H misijų buvo gerokai įprastesnė, praktiškesnė ir naudingesnė būtent Baltijos šalių kariškiams, kurie jau ne pirmą dirba su šiais lėktuvais.

Kas ir kodėl bijo seno, šlykštaus, storo vyruko?

B-52H nėra nauji lėktuvai ir netgi ne patys ekonomiškiausi. Kaip ir patys orlaiviai, jų „Pratt & Whitney TF-33“ varikliai, pagaminti dar 1961-ais, kai dabartiniai šių bombonešių pilotai dar net nebuvo gimę. Tai yra vieni seniausių, iki šiol ne tik skraidančių, bet ir kovines misijas vykdančių JAV lėktuvų – iš 750 pagamintų skraido 75, o iki 2040-ųjų skraidys 62.

Iš pradžių pritaikyti branduolinių, o vėliau ir įprastų, konvencinių bombų ir sparnuotųjų raketų gabenimui, per karus Vietname, Irake Afganistane, Sirijoje B-52 užsitarnavo nesupainiojamą reputaciją: priešininkai prisibijojo šio aukštai skraidančio bombonešio dėl jo galios – 35 tonos bombų ir raketų turi ne tik įspūdingą naikinamąją galią, bet ir psichologinį poveikį.

B-52 leidžiasi

Dėl tos pačios priežasties šis orlaivis, dar vadinamas Buff (big ugly fat fellow – angl. didelis šlykštus storas vyrukas) yra mėgstamas amerikiečių ir jų sąjungininkų, kai būtina ugnies parama iš oro.
Jei priešininkas neturi veikiančios priešlėktuvinės gynybos priemonių, dešimtis išmaniųjų valdomų bombų iš 15 km aukščio jis gali numesti nepastebėtas, o ilgo nuotolio sparnuotosios raketos AGM-86 ALCM gali būti paleistos iš didelio, 2,4 tūkst. km atstumo.

Tokios raketos gali turėti tiek branduolinius, tiek konvencinius užtaisus, o 2017 m. po 26 metų pertraukos JAV atnaujino B-52H kovinę parengtį – tai reiškia, kad Barksdeilo oro pajėgų bazėje bent viena eskadrilė nuolat pasiruošusi bet kada pakilti ir gabenti sparnuotąsias raketas. Tai gali būti ir JAV sprendimo atnaujinti Šaltojo karo laikų planą dalis.

Nesyk modernizuoti bombonešiai jau po kelerių metų galės gabenti naujos kartos ilgojo nuotolio sparnuotąsias raketas. 250 mln. dolerių vertės kontraktą dėl tokių raketų integravimo bombonešiuose šią savaitę laimėjo kompanija „Boeing Defense Space & Security“ – naujos raketos bus sunkiau aptinkamos radarais, valdomos per atstumą.

Ne sprogmenys, o betonas

Tačiau Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos sukelta isterija dėl tokių bombonešių pasirodymo „netoli Rusijos sienų“ nėra susijusi su tokios ginkluotės naudojimu.

Vien pats pasakymas „prie Rusijos sienų“ jau perša nuomonę, kad tokie JAV bombonešiai pasirodė Kremliaus sau priskiriamoje teritorijoje – paribyje, Rusijos kieme, kur amerikiečių, Maskvos įsivaizdavimu, neturėtų būti.

Venesuela netgi pasiūlė vieną savo apleistų karinių bazių – į šiaurę nuo Karakaso La Orchila saloje esantį karinį objektą, kurioje galėtų būti dislokuoti milžiniški Tu-160.

V. Putinas ir Tu-160

Tačiau rusų bombonešiai Venesueloje neužsibuvo, o į šią šalį nuo 2006-ųjų apie 17 mlrd. dolerių sukišę rusai jau dešimtmetį tik kalba apie planus įkurti bazę, nors realūs darbai stringa – nė viena valstybė neturi pinigų bei priemonių vystyti tokį objektą. Patį rusų bombonešių pasirodymą JAV pasitiko nuosaikia kritika ir pašaipomis.

Tuo metu amerikiečių bombonešių skrydžiai virš Europoje taip pat nekėlė tiesioginės grėsmės Rusijai: tarptautinėje oro erdvėje ir virš NATO teritorijos – Baltijos šalių pasirodę B-52H negabeno raketų ar bombų su branduoliniais ginklais. Dar daugiau – krovinio dalis, kurią skraidino šie orlaiviai dažniau sutinkamas statybų aikštelėje ir nekelia grėsmės, kaip įprasti užtaisai.

Mėlyna spalva nudažytos 225 kg sveriančios inertinės bombos BDU-50, kurias šiomis dienomis gabeno B-52H vietoje įprasto sprogstamojo užtaiso gabena betoną – tokios bombos skirtos pratyboms ir žalą gali padaryti tik iš didelio aukščio paleistos bombos kinetinis poveikis.

B-52 su nekovinėmis bombomis BDU-50

Vis dėlto galimybė tiksliai mėtyti nevaldomas bombas poligone yra ne mažiau sudėtingas bei svarbus procesas. Ypač Baltijos šalims ir JAV– specialiųjų pajėgų kariams, kurie šiomis dienomis ir treniravosi su amerikiečių bombonešiais.

Lietuvoje – unikali šaudykla JAV bombonešiams

Iš pradžių vienas B-52 pasirodė virš Estijoje esančio Tapos poligono, o trečiadienį pasirodė virš Lietuvos. Tai ne pirmas kartas, kai JAV strateginiai bombonešiai B-52 praktikuojasi virš Lietuvos. Pernai sausį iš tos pačios Ferfordo oro pajėgų bazės pakilę 3 strateginiai amerikiečių bombonešiai B-52 surengė tokias pats bendras pratybas su lietuvių kariais Kazlų Rūdoje.

Taikinys

Čia esančiame poligone JAV Pensilvanijos valstijos nacionalinės gvardijos „Red Horse“ kuopos karo inžinieriai pernai įrengė specialią šaudyklą, kuri sudarė tinkamas treniruotis ne tik Lietuvos kariuomenės oro atakos vadovams, bet ir sąjungininkų kariams – naudodami Lietuvos ir sąjungininkų aviaciją, jie gali treniruotis, kaip valdyti orlaivių atakas remiant sausumos pajėgas, naudoti modernią amuniciją.

Pernai šaudyklos krikštą surengė JAV orlaiviai: imitacinius taikinius naikino oro paramos orlaivis AC-130J, naikintuvai F-16, bombonešiai B-1B ir B-52.

Iš pastarųjų, skriejusių maždaug 5 km aukštyje į stacionarius taikinius nedidelėje teritorijoje krito būtent inertinės BDU-50, o tikslias taikinių koordinates bombonešiams perdavė lietuvių ir amerikiečių specialiųjų pajėgų kariai bei oro atakų vadovai.

Pastarieji kariai yra ypač svarbūs šiuolaikiniame kare, mat iškviesti oro paramą ir nukreipti orlaivius į konkrečius taikinius, vengiant žalos civiliams objektams yra tiek mokslas, tiek menas – tokias užduotis gali vykdyti tik specialiai parengti ir kvalifikuoti oro atakų vadovai.

Jie turi labai nedaug laiko, siekdami tiksliai užvesti B-52H ant taikinio, kuris iš penkių kilometrų aukščio atrodo kaip mažas ir neišsiskiriantis žemės lopinėlis.

Oro atakų vadovai

Gebėjimas tiksliai nurodyti taikinį, į kurį smigs bombos arba raketos yra milžiniškas privalumas – tokia patirtis gali niekada nebūti pritaikyta Lietuvoje, tačiau praversti tarptautinėse operacijose, o kiekvienos tokios įgūdžių lavinimo pratybos yra neįkainojamos vertės.

Naudos turi ne tik kariai sausumoje, bet ir patys pilotai – jiems vietovė nėra pažįstama, o kiekvienas bendravimas su kitų šalių šalių kariais stiprina sąveiką bei kartu siunčia aiškų atgrasymo signalą – jei kiltų krizė, amerikiečiai čia galėtų atskristi greitai, o sausumoje jau būtų, kas nukreipia bombonešius link taikinių.

Be to, svarbu ir tai, kad visai netoli Kazlų Rūdos yra pasienis su Rusija, tad bombardavimo tikslumas yra svarbiausia. Ir nors visi imitaciniai taikiniai buvo sunaikinti ir nė viena bomba nenukrypo nuo numatytos šaudyklos zonos, praėjusį kartą Rusijos žiniasklaidai tai nesutrukdė sukelti isterijos bangos. Tiesa, tą sykį Rusijos žiniasklaida ignoravo faktą, kad pasienyje su Lietuva pati turi milžinišką aviacijos ir artilerijos poligoną, kuriuo pastaruoju metu intensyviai naudojasi.