Pastarosiomis savaitėmis tarp Lietuvos ir Rusijos dar labiau kaistanti diplomatinė įtampa, regis, pasiekė aukščiausią tašką.

Po to, kai praėjusią savaitę Rusijos URM atstovė Marija Zacharova savo pareiškime ne tik metė kaltinimus A. Ramanausko-Vanago vadovaujamiems partizanams, kurių rankos esą suteptos nekaltų žmonių krauju ir ėmėsi grasinimų, į tokį Rusijos išpuolį reagavo Lietuvos vadovai, o tūkstančiai eilinių lietuvių palydėjo partizanų vadą į paskutiniąją kelionę Antakalnio kapinėse.

Į URM iškviestam Rusijos ambasadoriui Lietuvoje A. Udalcovui buvo pareikštas griežtas protestas. Tačiau Rusijos pusė, regis, nė neketino sustoti. Jau kitą dieną po A. Udalcovo vizito URM, Rusijos ambasados feisbuko paskyroje buvo išplatintas ir pačiam ambasadoriui priskiriamas pareiškimas, kuriame papilta nauja melo dozė apie A. Ramanauską-Vanagą.

„Susidūrėme su tiksliniu oficialaus Vilniaus keliu iškraipyti Antrojo pasaulinio karo rezultatus, jie remiasi nuolatiniais bandymais sulyginti Raudonosios armijos karių, kurie aukojo savo gyvybes už Lietuvos išlaisvinimą nuo vokiečių fašistų įsibrovėlių, veiksmus su sovietine okupacija“, – pabrėžiama Rusijos ambasados pranešime.

Jame toliau kartojama melaginga istorija apie tai, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas esą buvo „prisidėjęs prie civilių, moterų ir vaikų, taip pat žydų žūties“, o tai neva „patvirtina daugybė įrodymų“.

Nei šių įrodymų, kurie paremti melagingais KGB išsigalvojimais, nei kitų šmeižikiškus teiginius pagrindžiančių faktų nepateikiama. Be to, Rusijos ambasada pakartojo nepripažįstanti termino „sovietinė okupacija“ 1940-ųjų Lietuvos atžvilgiu. Iš pradžių į tokios Kremliaus linijos pakartojimą Lietuvos URM reagavo griežtu pareiškimu.

Aleksandras Udalcovas

„Rusijos pusė visais lygiais nuosekliai skleidžia dezinformaciją apie pasipriešinimo okupacijai dalyvius, neigia patį okupacijos bei kitų sovietinių nusikaltimų prieš Lietuvą ir jos žmones faktą.
Tokiu būdu Rusija ne pirmą kartą bando paneigti 1991 m. liepos 29 d. pasirašytoje dvišalėje sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ numatytus pamatinius principus ir nuostatas.

Lietuvos URM nemato prasmės tęsti polemiką su Rusijos ambasada šiuo klausimu, tačiau aktyviai tęs informacinę kampaniją, skirtą objektyvių faktų, susijusių su A. Ramanausko-Vanago asmenybe ir Lietuvos sovietine okupacija, viešinimui“, – teigiama URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyriaus pranešime.

Tačiau ketvirtadienį Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pripažino, kad Vilnius informacine kampanija neapsiribos.

Lietuva ambasadoriui rodo duris

„Man sunku įsivaizduoti, kaip ambasadorius ateityje įsivaizduoja savo darbą ir bendradarbiavimą su Lietuvos institucijomis“, – DELFI pridūrė L. Linkevičiaus. Diplomatinėje kalboje toks Užsienio reikalų ministro pareiškimas reiškia, kad ambasadorius bus visiškai ignoruojamas ir negalės dirbti savo darbo.

Kitaip sakant, A. Udalcovas nėra skelbiamas persona non grata – nepageidaujamu Lietuvoje, tačiau sudaromos visos sąlygos, kad jis negalėtų dirbti ir pats pasiprašytų būti atšauktas iš Vilniaus į Maskvą. L. Linkevičiaus teigimu, Rusijos pusė gali kaltinti tik save.

„Diplomatiškai ambasadoriaus išsiuntimas – bemaž vienas žingsnis prieš diplomatinių santykių nutraukimą. Nemanau, kad Lietuva eskaluos situaciją. Bet izoliacija ir nekvietimai į renginius bei oficialius susitikimus yra labai geras ženklas apriboti ir iš dalies pažeminti ambasadorių“, – teigė politologas Tomas Janeliūnas.

L/Linkevičius, S.Lavrovas. Lietuvos URM nuotr.
Foto: Lietuvos URM nuotr.

„Po to, ką matome, po susitikimų su ambasadoriumi, tenka prieiti išvados, kad Rusija nutarė didinti įtampą bei konfrontaciją, visiškai negirdi mūsų žinios, nepaiso faktų, painiojasi savo pačių vertinimuose, prisimenant, kad buvo pagerbti laisvės kovotojai kapinėse“, – DELFI teigė L. Linkevičius, priminęs, kad pats A. Udalcovas 2017 metų gegužės 8-ąją – Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje dieną padėjo gėlių vainiką ant monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“

Karių kapams skirtame sklype suprojektuotos ir kapavietės, kur galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai, krašto apsaugos ministrai. A. Udalcovas ne tik padėjo vainiką, bet ir pagarbiai nusilenkė prieš paminklą, kuris pirmiausia skirtas prieš Sovietų Sąjungą kovojusiems Lietuvos kariams ir partizanams. 1957 metais po žiaurių kankinimų nužudytam ir Našlaičių kapinėse bevardžiame kape palaidotam A. Ramanauskui-Vanagui po mirties suteiktas brigados generolo laipsnis.