Į tokį Rusijos išpuolį reagavo aukščiausi šalies vadovai, o lietuviai simboliškai parodė, ką mano apie legendinį partizanų vadą – atsisveikinti su A. Ramanausku-Vanagu, atiduoti paskutiniąją pagarbą ir palydėti jo palaikus iškilmingos laidotuvių ceremonijos metu suplūdo minios žmonių.

Ambasadoriui teko aiškintis

Tuo metu Rusijos ambasadoriui Lietuvoje Aleksandrui Udalcovui teko aiškintis dėl Maskvos pareiškimų. Užsienio reikalų viceministras Albinas Zananavičius iškviestajam ambasadoriui išreiškė griežtą protestą dėl Rusijos užsienio reikalų ministerijos viešai paskelbto ir tikrovės neatitinkančio pareiškimo apie Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą jo laidotuvių išvakarėse.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vertinimu, tokie Rusijos pusės pareiškimai yra ne kas kita kaip eilinis bandymas diskredituoti Lietuvos partizanų pasipriešinimo judėjimą bei paneigti sovietinės okupacijos faktą apskritai. Tačiau iš Rusijos ambasados sulaukta ne supratimo, o naujos purvo ir melo dozės.

Marija Zacharova

Spalio 9-ąją Rusijos ambasados Lietuvoje paskyra feisbuke išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad A. Udalcovas susitikime su Lietuvos URM viceministru toliau laikėsi Kremliaus linijos – niekino A. Ramanauską-Vanagą, partizaninį judėjimą.

Vėl pažėrė nepagrįstų kaltinimų

„Susidūrėme su tiksliniu oficialaus Vilniaus keliu iškraipyti Antrojo pasaulinio karo rezultatus, jie remiasi nuolatiniais bandymais sulyginti Raudonosios armijos karių, kurie aukojo savo gyvybes už Lietuvos išlaisvinimą nuo vokiečių fašistų įsibrovėlių, veiksmus su sovietine okupacija“, – pabrėžiama Rusijos ambasados pranešime.

Jame toliau kartojama melaginga istorija apie tai, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas esą buvo „prisidėjęs prie civilių, moterų ir vaikų, taip pat žydų žūties“, o tai neva „patvirtina daugybė įrodymų“. Nei šių įrodymų, kurie paremti melagingais KGB išsigalvojimais, nei kitų šmeižikiškus teiginius pagrindžiančių faktų nepateikiama.

Be to, Rusijos ambasada pakartojo nepripažįstanti termino „sovietinė okupacija“ 1940-ųjų Lietuvos atžvilgiu. Esą šis apibrėžimas negali būti naudojamas dėl to, kad tarp TSRS, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nebuvo karinių veiksmų bei karo paskelbimo, o Raudonosios armijos padalinių įvedimas buvo vykdomas pagal sutartį ir su šių respublikų vadovybių sutikimu.

Baltijos šalių okupacija. 1940 m. birželio mėn.

„Nebuvo jokio okupacinio režimo“, – skelbiama pareiškime, kuriame taip pat primenami Kremliaus priekaištai Lietuvai, kuri neva trukdo Rusijos organizacijoms užsiimti sovietų karių perlaidojimo ir paminklų įrengimo veiklai.

Ambasados pranešime skelbiama, kad Lietuvoje yra palaidota per 80 tūkst. sovietų karių ir dar apie 200 tūkst. karo belaisvių. Jų amžinojo poilsio vieta rūpinasi būtent Rusijos pusė, kuri kartu su lietuviais parengė tarpvyriausybinio susitarimo projektą, skirtą karių ir civilių – karo bei represijų aukų – laidojimo vietoms. Kremlių ypač siutina „griežtos kultūros paveldo tvarkymo taisyklės“, kurių laikantis pernai pradėti vykdyti „dalies karinių amžinojo poilsio vietų remonto ir atkuriamieji darbai“.

Pažymima, kad sovietų karių kapų tvarkymo, priežiūros, finansavimo ir kiti klausimai gali būti sprendžiami suderinus su vietos institucijomis, o ne kaip iki šiol, kai ambasados remiamos organizacijos pačios „rasdavo“ sovietų karių palaidojimo vietas ir savavališkai įrenginėdavo kapus. Motyvuodama nesutikimu su nauja tvarka Rusija šią vasarą neįsileido „Misija Sibiras“ dalyvių iš Lietuvos.

Ambasados pastangos ir nesėkmės

Naują išpuolį prieš A. Ramanauską-Vanagą bei sovietinės okupacijos neigimą Lietuvos URM įvertino lakoniškai.

„Rusijos pusė visais lygiais nuosekliai skleidžia dezinformaciją apie pasipriešinimo okupacijai dalyvius, neigia patį okupacijos bei kitų sovietinių nusikaltimų prieš Lietuvą ir jos žmones faktą.

Tokiu būdu Rusija ne pirmą kartą bando paneigti 1991 m. liepos 29 d. pasirašytoje dvišalėje sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ numatytus pamatinius principus ir nuostatas.

Lietuvos URM nemato prasmės tęsti polemiką su Rusijos ambasada šiuo klausimu, tačiau aktyviai tęs informacinę kampaniją, skirtą objektyvių faktų, susijusių su A. Ramanausko-Vanago asmenybe ir Lietuvos sovietine okupacija, viešinimui“, – teigiama URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyriaus pranešime.

Valstybinės Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės

Tuo metu politologo Tomo Janeliūno teigimu, Rusijos ambasada esą akivaizdžiai siekia gilinti diplomatinį konfliktą, net jei tai galima suprasti kaip Kremliaus linijos tąsą.

„Įdomu tai, kad bandoma ne tik toliau sieti Lietuvos partizanų vadą su žydų žudynėmis, bet ir apskritai šią temą naudoti dar kartą pažymint, jog Rusija nepripažįsta sovietinės okupacijos fakto. Visa tai yra bendros platesnės Rusijos propagandos dalis – neigti akivaizdžius istorinius faktus ir kelti abejones Lietuvos valstybingumo idėja“, – teigė T. Janeliūnas.

Jo manymu, Lietuvos URM gali reaguoti irgi nuosekliai, metodiškai. Tuo metu Rusijos ambasada, T. Janeliūno manymu, desperatiškai siekia parodyti, kad dirba.

Tiesa, tai įrodyti – vis sunkiau, mat pastaraisiais metais rusų diplomatams Lietuvoje nesiseka parodyti gerų rezultatų: santykiai su Lietuva pasiekę Šaltojo karo padėtį, iš šalies jau buvo išvaryti keli rusų diplomatai, tarp jų – už šnipinėjimą išvytas Rusijos gynybos atašė Vitalijus Timofejevas.

Rusijos diplomatai

Diena, kai Rusija nusilenkė partizanams

Be to, pernai susipainioti sugebėjo ir pats Rusijos ambasadorius A. Udalcovas. Gegužės 8-ąją – Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje dieną, jis pirmasis padėjo gėlių vainiką ant memorialo sovietų kariams.

Tačiau Lietuvos delegacijos atstovus nustebino tai, kas nutiko po to, mat Rusijos ambasadorius kartu su visa delegacija patraukė prie kito paminklo – už kelių šimtų metrų esančio monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę.

„Mus tai nustebino, mes to nesitikėjome, regis, tai pirmas toks atvejis“, – sakė ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos premjero patarėjas Arnoldas Pikžirnis.

Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“

Antrojo Pasaulinio karo aukų pagerbimo ceremonija, Rusijos ambasadorius A. Udalcovas prie paminklo Lietuvos partizanams

Karių kapams skirtame sklype suprojektuotos ir kapavietės, kur galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai, krašto apsaugos ministrai.

A. Udalcovas ne tik padėjo vainiką, bet ir pagarbiai nusilenkė prieš paminklą, kuris pirmiausia skirtas prieš Sovietų Sąjungą kovojusiems Lietuvos kariams ir partizanams. Pagarbą partizanams atidavė ir vėliau iš Lietuvos išvarytas V. Timofejevas. 1957 metais po žiaurių kankinimų nužudytam ir Našlaičių kapinėse bevardžiame kape palaidotam A. Ramanauskui-Vanagui po mirties suteiktas brigados generolo laipsnis.