JAV karinės bazės įsteigimas Lenkijoje gerokai pakeistų geopolitinę situaciją Europoje. Tai dar praėjusią savaitę žurnalistams pareiškė Lenkijos nacionalinės gynybos ministro pavaduotojas Tomaszas Szatkowskis.
Nuolatinės JAV karinės bazės Lenkijos teritorijoje steigimas buvo viena Vašingtone vykusių Lenkijos prezidento A. Dudos derybų su JAV prezidentu D. Trumpu temų.
JAV vadovas pripažino, kad dar nuo gegužės sklandžiusios kalbos apie lenkų pasiūlymą Lenkijoje steigti nuolatinę amerikiečių karių bazę yra tiesa, o Vašingtonas rimtai svarsto galimybę įkurti tokią bazę. Jis taip pat pažymėjo, kad Lenkija pasirengusi kompensuoti Jungtinėms Valstijoms daugiau kaip du milijardus dolerių už nuolatinį Amerikos kariškių dislokavimą savo teritorijoje.
D. Trumpas pabrėžė, kad nuolatinės Amerikos bazės būtų „naudingos“ JAV ir Lenkijos saugumo didinimui, o D. Trumpą A. Duda pamalonino pusiau juokais nuskambėjusiu teiginiu, kad naujoji bazė galėtų būti pavadinta JAV prezidento vardu – „Fort Trump“. „Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai įmanoma“, – sakė A. Duda ir teigė, kad tai atitiktų abiejų šalių interesus.
Lenkai dar nepasiruošę
Tokios kalbos sukėlė nemažai audringų diskusijų pačioje Lenkijoje, kur šiuo metu dislokuota per 3 tūkst. JAV karių. Dalis jų priskirta daugiašaliui NATO batalionui, kuris įsikūręs netoli Lietuvos – Oržyče. Kita dalis išmėtyta 7 Lenkijos kariniuose objektuose, daugiausiai Vakarinėje šalies dalyje.
Tačiau ekspertai pažymi, kad jei šiuo metu JAV pajėgos Lenkijoje veikia rotaciniu principu – dislokuotus dalinius keičia nauji, tai nuolatinės bazės įkūrimas žymėtų kokybinį ir kiekybinį šuolį.
JAV Armijos koledže dėstančio profesoriaus Michaelo Fitzsimmonso nuomone, nuolatinės bazės buvimas leistų NATO greičiau reaguoti į galimą Rusijos agresiją, sustiprintų pačios Lenkijos ir Baltijos šalių apginamumą rytiniame Aljanso sparne ir ilguoju laikotarpiu taptų efektyvesniu sprendimu, nei rotacinis dislokavimas.
JAV infrastruktūros įkūrimas arčiau Lietuvos leistų amerikiečių pajėgoms dar greičiau reaguoti į krizę Baltijos šalyse ir, tokios idėjos šalininkų teigimu, sustiprintų atgrasymą. Tačiau tos pačios infrastruktūros – pačių karių apgyvendinimo, technikos įkūrimo, priežiūros, treniruočių, logistikos, ryšių ir palaikymo klausimai kol kas nėra išspręsti, tai pripažįsta ir amerikiečiai.
Pavyzdžiui, dar šių metų sausį Lenkiją aplankęs JAV Armijos sekretorius Markas Esperis pabrėžė, kad netgi Lenkijoje JAV kariams nėra skirta pakankamai vietos treniruotis, ypač poligonuose.
„Jie daugeliu atveju nėra tokiu, kokių mums reikėtų, norint išlaikyti tą parengties lygį, kurio mes norime“, – teigė M. Esperis. Su juo sutiko ir JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, kuris pažymėjo, jog žodis „bazė“ reiškia daugiau, nei pati teritorija, kur įsikuria JAV kariai, tad lenkų pasiūlymą dar teks analizuoti.
Baugino ir įžeidinėjo
Vis dėlto vien teigiami politiniai D. Trumpo signalai ir faktas, kad amerikiečiai jau svarsto bazės įkūrimą Lenkijoje tapo Kremliaus įtūžio priežastimi. Rusijos politinių tyrimų centro viceprezidentas, generolas-leitenantas Jevgenijus Bužinskis tikino, kad tokios bazės įkūrimas – sena lenkų svajonė, kurią Varšuva puoselėjo nuo pat įstojimo į NATO 1999 metais.
„D. Trumpas į tokį lenkų pasiūlymą žiūri kaip verslininkas, norintis nuo lenkų nulupti pinigus. Lenkai tikisi, kad amerikiečių karinė bazė taip užtikrins gynybą nuo „piktos Rusijos“, kad daugiau jau trokšti neįmanoma. Sunku suprasti tas baimes. Jie galvoja, kad Rusijos valdžia tik sėdi ir žiūri, kaip čia užpuolus Lenkiją ir nelaimingas nykštukines Baltijos šalis, užkariauti ir praryti jas, atkuriant Rusijos imperijos sienas. Lenkų protu nesuvoksi“, – tikino Rusijos politinių tyrimų centro viceprezidentas.
To paties centro analitiko, profesoriaus Vadimo Kaziulino teigimu „užsienio šalių kariai klausysis JAV įsakymų“, o būtent amerikiečiai esą yra „suinteresuoti provokacijų ir netgi karo kurstymu pasienyje su Rusija“. Ir nors tokie teiginiai apie neva nesuvokiamus Vakarų šalių veiksmus bei priešų supamą Rusiją dažnai pasirodo Rusijos viešojoje erdvėje, pastaruoju metu prieštaringi signalai iš Maskvos išties glumina.
Vos prieš kelias savaites pasirodė kito tyrimų centro – Rusijos Užsienio reikalų ministerijos išlaikomo Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) Karinių ir politinių tyrimų centro leidinys, kuriame pristatoma pasaulio vizija iki 2050-ųjų metų.
Trijų ilgamečių MGIMO auklėtinių – Aleksejaus Podberiozkino, Michailo Aleksandrovo ir Olego Rodionovo monografija „Pasaulis XXI amžiuje: šalių ir regionų tarptautinės padėties vystymosi prognozė“ analizuojami ir prognozuojami „labiausiai tikėtini pasaulio vystymosi scenarijai“.
Šioje knygoje pranašaujama, kad Rusijos ir Vakarų karinis susidūrimas neišvengiamas – konflikto galima tikėtis jau 2025 metais. Ir būtent karinės galios panaudojimas lems, ar Vakarų civilizacija išliks, o pagrindine priešininke monografijos autoriai nurodo būtent Rusiją.
Be to, būtent Baltijos šalims prognozuojama niūri ateitis: šių valstybių ekonomika stagnuos, gyvenimo lygis smuks, pramonė sugrius, emigracija tęsis, gali kilti etninių konfliktų, į kuriuos įsikiš Rusija ir kartu su Lenkija esą pasidalins Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Be to, prie šių apokaliptinių prognozių savų tulžingų reakcijų netrūko ir iš Rusijos pareigūnų. Oficiali Rusijos reakcija taip pat buvo standartinė. Rusijos Gynybos ministerija pareiškė, kad į JAV karių dislokavimą atsakys adekvačiai, mat amerikiečių bei lenkų sprendimas neva pažeistų 1997 m. susitarimą tarp NATO ir Rusijos dėl pajėgų dislokavimo Europoje sutarties.
Tiesa, tokie Maskvos priekaištai dėl tariamų NATO šalių pažeidimų jau ne kartą buvo paneigti, mat nors minėtame susitarime ir aptariamas papildomų pajėgų dislokavimas, tekste minimas ženklių karinių pajėgumų dislokavimas. Ten pat užfiksuota jog NATO gali dislokuoti ir esmines pajėgas jei kyla agresijos grėsmė.
Tuo pačiu Rusija įsipareigoja nedidinti savo įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje. Tačiau Rusija jau nesyk kaltinta savo pajėgumų didinimu Kaliningrado srityje ir Vakarinėje karinėje apygardoje, kur pernai įsteigtos trys naujos divizijos ir viena tankų armija.
Tačiau Rusijos Dūmos Gynybos komiteto narys ir iki šių metų vasario – šio komiteto vicepirmininkas Francas Klincevičius. Įsitikinęs, kad būtent Vašingtonas, o ne Varšuva siekia amerikiečių karių bazių Lenkijoje, mat tai esą plano „spausti Rusiją dalis“.
„Lenkija – viena nedaugelio šalių, kurios tai vykdo savo iniciatyva. Tiesiog pristato save, kaip pigią prostitutę, – tyčiojosi įtakingo komiteto narys, buvęs sovietinės armijos desantininkų politrukas, mokantis lenkų kalbą, – visas šis nedraugiškumas ir retorika Rusijos atžvilgiu yra pavojinga pačiai Lenkija. Rusija negali to ignoruoti“.
„Toks demaršas neliks be atsako. Ta bazė taps Rusijos ginkluotųjų pajėgų taikiniu“, – pridūrė jis, pabrėžęs, kad nors šiuo metu Lenkijoje ir Baltijos šalyse esančios JAV bei NATO rotacinės pajėgos esą nekelia pavojaus Rusijai, viskas esą gali pasikeisti per kelias paras.
„Toks pajėgų sutelkimas gali prasidėti JAV globalinio smūgio plano įgyvendinimo metu, kai į Rusiją bus sutelkta itin taiklių ginklų ugnis“, – baugino senatorius.
Įdomu tai, kad tas pats F. Klincevičius dar 2014 m. gegužę su tuometiniu Rusijos gynybos ministerijos Tarptautinių sutarčių valdybos vadovu J. Bužinskiu grasino, kad „NATO objektų perkėlimas į Rytų Europos valstybių teritoriją automatiškai šias šalis padaro taikiniu“.
Tuo metu karas Rytų Ukrainoje dar tik buvo prasidėjęs, į Lietuvą nebuvo permestos papildomos JAV pajėgos, o NATO tik atsargiai svarstė stiprinti Baltijos šalių gynybą daugiašaliais batalionais, kurie šiuo metu jau yra dislokuoti.
Priežasties ir pasekmės sukeitimo technika
Tuo metu politikui antrinęs J. Bužinskis pažymėjo, kad esą būtent Rusijai kelia grėsmę mažo ir vidutinio nuotolio raketos, kurias JAV gali dislokuoti Lenkijoje ir taip pažeisti 1987 metais pasirašytą Vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų sutartį (INF).
„Jei Lenkijos teritorijoje bus ta amerikiečių bazė ir jeigu JAV pasitrauks iš INF susitarimo, tokiu būdu jie galės ramiai nesieti savęs saitais su senosios Europos šalimis, kuri niekada neleis kokių nors „Peršingų“ arba ilgojo nuotolio sparnuotųjų raketų.
O Lenkija gali leisti. Ir jei ten bus ta bazė, amerikiečiai netingi neklaus lenkų, tiesiog atveš tas raketas į bazę ir dislokuos“, – fantazija tryško J. Bužinskis.
Tokie teiginiai, kad JAV gali pasitraukti iš INF sutarties paremti teiginiai, įrašytais Nacionalinės gynybos įgaliojimo įstatyme (National Defense Authorization Act, NDAA).
Nuo metų pradžios rengtas, rugpjūčio pradžioje JAV Kongrese priimtas naujasis įstatymas dar vadinamas neseniai mirusio kongresmeno Johno McCaino vardu, kaip ir kasmet, numato finansavimo eilutes visiems JAV karinių pajėgų projektams.
Šiemet įstatyme numatyti keli kone dviprasmybių nepaliekantys punktai, kurie Rusijai gali skambėti, kaip įspėjimas, grasinimas ar net ultimatumas. Pavyzdžiui, ne vėliau nei iki 2019-ųjų sausio 15 d. D. Trumpas privalo atsakyti Kongresui, ar Rusija pažeidė INF sutartį. Jei taip, JAV pasilieka teisę kurti savas iš sausumos paleidžiamas vidutinio nuotolio balistines ar sparnuotąsias raketas, kurios gali būti vėl dislokuotos Europoje.
Vis dėlto tokį sprendimą JAV galėtų priimti, taikydama jį kaip atsaką būtent Rusijai, mat ši valstybė jau nuo 2011metų kaltinama pažeidusi INF sutartį – apie tai savo svarstymuose J. Bužinskis neužsiminė. Be to, amerikiečiai niekur nėra pažymėję, kad būta kokių nors svarstymų dėl tokios ginkluotės dislokavimo Lenkijoje, kur nuolatinės JAV bazės vieta, Lenkijos premjero atstovo Dworczyko teigimu, netgi nėra parinkta.
Galiausiai, J. Bužinskio teiginius apie „senosios Europos šalis, kurios neleistų tokio dislokavimo“ paneigia faktai – būtent 1983-siais, Kremliuje kilo tikra isterija po to, kai JAV, atsakydama į būtent sovietų dislokuotas vidutinio nuotolio balistines raketas SS-20, Vakarų Vokietijoje dislokavo J. Bužinskio minimas raketas „Pershing II“.
Tiesa, po 1987 m. susitarimo šios raketos buvo sunaikintos. Tačiau būtent Rusija pažeidė šį susitarimą Kaliningrado srityje dislokavusi raketinius kompleksus „Iskander-K“, iš kurių leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų smogti objektams beveik visoje Vakarų Europoje. Rusija neigia pažeidusi šią sutartį, tačiau atvirai rodo vaizdus iš pratybų, kuriose užfiksuoti būtent sparnuotųjų raketų paleidimai.
Tokie Rusijos analitikų ir pareigūnų pareiškimai, kad Rusija esą stumiama į kampą, kone geriausiai atspindi Kremliaus požiūrį į saugumo situaciją regione: Rusija esą neturi kitos išeities, tik reaguoti į agresyvius Vakarų veiksmus. Ir po kelių demonstracijų Rusija „sureaguoja“ – o ką jūs jai?
„Rusijoje vis dažniau pastebiu priežasties ir pasekmės sukeitimo techniką. Rusijos kariniai pajėgumai atsiranda, kaip NATO pajėgų atsiradimo pasekmė. Tarsi Rusija atsako į Aljanso veiksmus. Tokiu būdu savo auditorijai parodai, jog „apgultos tvirtovės“, tarsi Rusijos veiksmai yra gynybiniai, atsakomieji, stiprinantys saugumą“, – Kremliaus pareiškimus įvertino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius.