1918-ųjų rugpjūtį Vakarų Europoje vis dar virė Pirmojo pasaulinio karo kovos. Nepriklausomybę paskelbusioje, bet dar nepripažintoje Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai, o perversmą Rusijoje įvykdę bolševikai įtraukė šalį į kruviną pilietinį karą ir jau planavo „revoliucijos“ eksportą į Vakarus.
Su nerimu stebėdamos iš karo su Vokietija pasitraukusią ir byrančią Rusijos imperiją sąjungininkų šalys nusprendė įsikišti. Norėta išsaugoti pagrindinius Rusijos uostus, per kuriuos karo metais rusams buvo gausiai tiekiami šaudmenys, ginkluotė – už šiuos pinigų neatgavę sąjungininkai nenorėjo, kad karinis turtas patektų į neprognozuojamų ir su vokiečių pagalba valdžią perėmusių bolševikų rankas. Taip pat siekta užtikrinti saugų dešimtis tūkstančių karių turėjusio Čekoslovakų legiono pasitraukimą iš Rusijos.
Tūkstančiai britų, prancūzų, kanadiečių, australų, japonų ir amerikiečių karių išsilaipino Šiaurinėje Rusijos dalyje – Archangelske ir Tolimuosiuose rytuose – Vladivostoke. Būtent pastarajame mieste išsilaipino per 8 tūkst. amerikiečių, kurie Vladivostoką gerai pažinojo dar nuo miesto įkūrimo XIX a. – pagrindinė miesto arterija iš pradžių netgi vadinta amerikietiškąja gatve.
Amerikiečių karinė misija Rusijoje iki šiol laikoma savotišku nesusipratimu, o dabartiniam Kremliaus režimui tai tapo dar viena proga prisiminti sovietmečiu išplėtotas „sužvėrėjusių kapitalistų okupantų“ istorijas.
Kaltina siekiu padalinti Rusiją
„Prieš 100 metų JAV kariai išsilaipino Vladivostoke ir pradėjo kruviną amerikiečių intervenciją Rusijos Pilietiniame kare. Mes atsimename! Niekada neužmiršime! Daugiau nei du šimtai JAV karių žuvo Partizaniniame kare“, – tokį įrašą savo Feisbuko ir „Twitter“ paskyrose paliko Rusijos ambasada JAV.
Priminus, kad 1918 m. rugpjūčio 15-ąją Vladivostoke išsilaipino pirmieji JAV kariai, prisiminti ir „sužvėrėjusių amerikiečių nusikaltimai“ – esą JAV interventai negalėjo iškęsti nė dienos, ko nors nenužudę. Rusijos ambasada pateikė ir pavyzdį iš pernykščio straipsnio, kuriame teigiama, kad „drąsūs partizanai 1919-ųjų birželio 25 d. netoli Vladivostoko puolė amerikiečių stovyklą ir nukovė 25 interventus“. Tai esą buvo kerštas už keturių „partizanų“ žūtį, kai amerikiečiai juos palaidojo gyvus, o vieno jų žmoną subadė durtuvais.
Tokie žvėriški nusikaltimai esą tebuvo Antantės valstybių plano pasekmė – britai, prancūzai, japonai ir amerikiečiai neva siekė kur kas ambicingesnių kėslų.
„Mūsų Vakarų partneriai norėjo padalinti didžiausią valstybę planetoje, o padėti jiems turėjo Baltųjų judėjimo nariai“, – tikinama Rusijos ambasados pasidalintame RIAV Novosti straipsnyje. Esą amerikiečius ypač domino Primorės kraštas bei jo ištekliai, kurių JAV nenorėjo atiduoti japonams.
Tiesa, viena tai, kad tikrų ekspansionistinių siekių turėjusi Japonija į Rusiją įvedė apie 70 tūkst. savo karių, o amerikiečiai – vos 8 tūkst., kurių dauguma saugojo Transsibiro geležinkelį, Kremliaus propagandos ruporas tiesiog ignoravo.
„Ekspedicijoje dalyvavo kanadiečių, italų ir anglų pajėgos. Formaliai šio kontingento siekiai buvo saugaus čekoslovakų legiono judėjimo traukiniais užtikrinimas. Tačiau iš tikrųjų ten buvo merkantiliniai interesai. Interventai Rusijos teritorijoje gynė savo kapitalo interesus“, – tikino rusų istorikas Borisas Julinas.
Šveiko autorius prisijungė prie bolševikų
Tokie sovetinės istoriografijos štampai apie tariamus JAV interventų kėslus iš pradžių pasirodė bolševikinės Rusijos, o su vėliau sutvirtėjo Šaltąjį karą su JAV kariavusios Sovietų sąjungos literatūroje.
Netgi kai kurie rusų istorikai, tokie, kaip Aleksejus Bujakovas, pripažįsta, kad iš tikrųjų būtent amerikiečiai elgėsi švelniausiai su vietiniais Vladivostoko gyventojais ir netgi juos gynė.
„Amerikiečiai kartais gindavo partizanus nuo japonų“, – teigė istorikas, pabrėžęs, kad dauguma amerikiečių aukų nuo 1918-ųjų iki 1920 m. trukusioje ekspedicijoje – ne bolševikų partizanų veiklos, o šalčio ir ligų pasekmė.
Amerikiečių literatūroje minimi tik pavieniai incidentai – daugiausiai susidūrimai su plėšikaujančiomis bolševikų gaujomis, kurios garsėjo žvėriškais nusikaltimais prieš civilius gyventojus, tačiau Tolimuosiuose rytuose iš pradžių nebuvo stiprios. Vis dėlto amerikiečiams intervencija Rusijoje tapo savotišku nesusipratimu – nebuvo aišku, dėl ko ten buvo dislokuoti keli tūkstančiai JAV karių ar už ką šimtai jų žuvo. Pagrindinį tikslą – užtikrinti beveik 70 tūkst. Čekoslovakų legiono evakuaciją amerikiečiai įgyvendino.
„Amerikiečiai ten nuvyko tikėdamiesi, kad Rusija taps demokratine šalimi. Bet vėliau nuo tokių minčių atbaidė pilietinio karo chaosas, o iš pačios intervencijos amerikiečiai daug negavo ir liko nusivylę.
Be to, net jei tokia misija neturėjo aiškių tikslų ir net patys komunistai tuomet jų nelabai suprato, vėliau, Šaltojo karo laikais, ši operacija sovietų valdžiai davė daug peno“,– teigė disertaciją apie JAV intervenciją Rusijoje rašęs istorikas Paulas Behringeris.
Prie bolševikų tramdymo prisidėjo ir gausus Čekoslovakų legionas – tūkstančiai buvusių karo belaisvių, daugiausiai čekų, veržėsi į tėvynę, tik ne pavojinga Vakarų, o Rytų kryptimi – per Vladivostoką. Būtent jų saugų persikėlimą turėjo užtikrinti sąjungininkų pajėgos, o iš pradžių netrukdyti žadėjo ir bolševikai.
Vis dėlto raudonarmiečių išduoti ir su jų trikdžiais susidūrę čekoslovakai nepasimetė – užėmė kelis didelius Centrinės ir Rytinės Rusijos miestus, tarp jų ir Jekaterinburgą, kur išsigandę artėjančių čekų bolševikai sušaudė carą Nikolajų II ir jo šeimą. Kurį laiką čekoslovakų legionieriai kontroliavo didelę dalį Transsibiro geležinkelio, o jų pasitraukimą dengė būtent amerikiečių pajėgos.
Beje, įdomu tai, kad iš pradžių Čekoslovakų legione buvo ir vėliau išgarsėsiantis „Šauniojo kareivio Šveiko“ autorius Jaroslavas Hašekas. Tiesa, jis taip ir nepasiekė Vladivostoko, mat pakeliui dezertyravo ir prisijungė prie bolševikų, o į tėvynę grįžo 1920 m.
Gelbėjo buvusius priešus nuo bado
Vis dėlto rusų ir amerikiečių istorikai puse lūpų pripažįsta, kad dar labiau užmiršta yra kita JAV intervencija. Mat praėjus vos metams po to, kai JAV kariai paliko Vladivostoką, Pilietinį karą laimėję bolševikai parodė visišką negebėjimą tvarkytis šalyje.
Po sausrų ir pražuvusio derliaus Pavolgyje 1921 m. kilo siaubingas badas, kurio aukomis tapo nuo 5 iki 20 mln. gyventojų. Istorijos apie dešimtis milijonų badaujančių žmonių, kates, šunis ir net vaikus valgančius žmogėdras bolševikinėje Rusijoje šiurpino Vakarų spaudos skaitytojus, o buvusius priešininkus ėmėsi gelbėti ir amerikiečiai.
Būsimojo JAV prezidento Herberto Hooverio prastumtas įstatymas skirti tuo metu itin didelę sumą – 20 mln. dolerių maistui badaujantiems įsigyti tapo reikšmingiausiu postūmiu, padėjusiu išgelbėti milijonus gyvybių. Amerikos pagalbos administracija (American Relief Administration, ARA) daugiausiai rūpinosi vaikais – šimtams tūkstančių jaunųjų rusų teko ne tik amerikiečių maisto produktai. Beje, rusus gelbėjo ir lietuviai.
Vos prieš kelerius metus bolševikų agresiją ir terorą patyrę, raudonarmiečių revizicijų prispausti, tačiau okupantus išviję lietuviai jau 1921-ųjų pradžioje siuntė kelis traukinius grūdų ir kitų produktų į Rusiją „šelpti badaujančius“. Tiesa, dalis pagalbos buvo skirta lietuvių tremtiniams, kurie ar kurių palikuonys Rusijos glūdumoje atsidūrė po 1863-1864 m. sukilimo bei Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliams.
Vis dėlto už amerikiečių, lietuvių ir kitų Vakarų šalių pagalbą dėkingumo iš Kremliaus nesulaukta nei anuomet, nei dabar, kai Rusijoje verčia prisimenama „sužvėrėjusių interventų“ intervencija, o ne amerikiečių pagalba badavusiai šaliai. Keli kuklūs paminklai ir atminimo lentos – viskas, kas Rusijoje primena apie amerikiečių pagalbą buvusiems priešininkams, kurie nesiteikė grąžinti Kremliaus paveldėtų skolų.