Portalui rubaltic.ru duotame interviu Ukrainos separatistams simpatizuojantis, neseniai iš karo zonos demobilizuotas, rašytojas puolė berti kritiką Europos Sąjungai ir pasiūlė atgaivinti Sovietines vertybes.

„Mes buvome raginami pamiršti sovietinę patirtį ir imti pavyzdį iš to, kaip Europa sugebėjo susivienyti Europos Sąjungoje. Tačiau jau 1990 metais buvo aišku, kad tai – visiškai kvailas ir absurdiškas bandymas. Iš tiesų, Europos Sąjunga atrodo trumpalaikė, o Rusijos imperija (ji ir Sovietų Sąjunga) yra žymiai stipresnis konstruktas. Šiandien reikia prisiminti įvairią, kompleksišką, daugiavektorinę nacionalinę sovietinio ir posovietinio periodo politiką“, – ragina Z. Prilepinas.

Rubaltic.ru duotame interviu paklaustas apie galimus Rusijos veiksmus Vakarams iškovojus pergalę Ukrainoje paprieštaravo žurnalistui. „Taip, Vakarai manė, kad jie pasiekė pergalę Maidane, bet praėjus ketveriems metams jie verčiau „užvožia Ukrainą dubeniu“ ir kuo mažiau apie ją galvoja.“

Baltijos šalys grįš į Kremliaus glėbį?

Be Z. Prilepino dėmesio nebuvo paliktos ir Baltijos šalys, kurioms esą „reikia sugrąžinti proto blaivumą ir kryptingai priminti <...>, kiek daug Rusija joms padarė per visus bendradarbiavimo šimtmečius. Ji padarė daugiau, nei vokiečiai ar amerikiečiai. Iš tiesų, vertinant indėlį į kultūrinį, ekonominį ir politinį šių teritorijų vystymą, Rusija su jais [vokiečiais ar amerikiečiais] galėtų lažintis.“

Anot Z. Prilepino, norint susigrąžinti Baltijos šalis, visai nebūtina jų okupuoti karine jėga. Rubaltic.ru paklaustas apie tokį scenarijų ir priminus, kad lietuviai, latviai ir estai nutolo nuo Rusijos ir pasipriešintų invazijai, garsus Rusijos rašytojas pasiūlė kitokį scenarijų.

„Klausykite, jūs kalbate apie kažkokį radikalų variantą: rusų tankai atrieda į Latviją, o ši prisijungia. Pirmiausiai, šiose respublikose yra probleminiai regionai, su kuriais reikia dirbti. Antra, yra elitas, kuris padės atsigręžti į Rusiją, jei su juo bus tinkamai kalbama. Tai tylus, nuoseklus, neskubus darbas. <...> Juk yra įvairių formų: muitų sąjungos, kariniai blokai, ekonominės doktrinos“, - teigė rašytojas.

Lietuvai Z. Prilepino retorikoje teko ypatinga vieta. „Aš jau net nekalbu apie Lietuvą. Ji ir Rusija turi turtingą bendrą istoriją, taip pat ir karinę istoriją“, – pakiliai žurnalistui pasakojo kruvinus susirėmimus kurstęs rašytojas.

Žiniasklaidoje dažnai vadinamas rašytoju – teroristu, Z. Prilepinas tėvynę apibūdino kaip stiprią Rusiją su gražiu lyderiu, tobulai surengtu Pasaulio futbolo čempionatu ir griežta retorika prieš terorizmą.

Šlovės sulaukė įsivėlęs į karą Ukrainoje

Įdomu tai, kad nacionalbolševikų partijai nuo 1996-ųjų priklausantis ir artimai su V. Putino patarėju ir naujosios Kremliaus ideologijos tėvu vadinamu Vladislavu Surkovu draugaujantis Z. Prilepinas ne visada su tokiu patosu mąstė apie V. Putino vadovaujamą Rusiją. 2010 metais jis kritikavo Rusijos valdžią ir teigė, kad tai „yra sistema, kuri turi pasitraukti“.

„Rusijoje mažai liko kuo tikėti. <...> Rusiją maitina jos sūnų sielos – jais ji gyva, ne teisuoliais gyva, o prakeiktaisiais,“ – rašė vienu ryškiausių jaunosios kartos rusų autorių vadinamas Z. Prilepinas.

Tikėjimą tėvyne šių eilučių autorius atgavo tik 2014 metais, Rusijai aneksavus Krymą. Skandalingas rašytojas atkakliai stojo Ukrainos separatistų pusėn ir įsisuko į Kremliaus vykdomą politiką.

Tais pačiais metais rašytojas jau skynė savo „darbo“ vaisius – rankose laikė Nacionalinę literatūros premiją ir 3 mln. rublių vertės piniginį apdovanojimą. Jį gavo iš šiuo metu Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybos (SVR) vadovaujančio Sergejaus Naryškino.

Ragino žudyti vaikus

Vien literatūrinės šlovės Z. Prilepinui nepakako. Remdamasis logika, kad Rusija esą vykdo Krymo išlaisvinimo akciją, rašytojas vietoje rašiklio stvėrė ginklą ir išvyko įgyvendinti savo kruvinų romanų siužetų į Donbasą. Z. Prilepinas jau turėjo įgijęs karinių veiksmų patirties Čečėnijoje ir Dagestane. Taip pat tarnavo specialiose OMON pajėgose, tačiau tokiam kraugeriškam vadui nebuvo pasiruošusi net vadinamoji Donetsko Liaudies Respublika.

Foto: Sipa / Scanpix

„Mes turime visus priversti mylėti rusišką pasaulį! Kuo mažiau ukrainiečių ir jų palikuonių yra Ukrainoje, tuo daugiau šansų mes turime atgauti savo teritorijas. Deginti ir žudyti visus!“ – šūkavo Z. Prilepinas, tiesiogiai davęs suprasti, kad vaikų karo metu taip pat nevalia pasigailėti. Šie ir panašūs šūkiai netruko išplisti ne tik rusų, bet ir ukrainiečių žiniasklaidoje.

Savo pasiekimais mūšio lauke Z. Prilepinas didžiavosi ir tiesioginio eterio metu. Per Rusijos televizijos kanalą „Dozhd“ rodytoje laidoje paklaustas, ar Donbase žudė žmonės, rašytojas atsakė: „Žinoma. Kaip žmogus, dalyvavęs trijuose karuose, žinoma, žudžiau žmones. <...> Nieko dėl to nejaučiau, tai toks darbas, kaip ir bet kuri kita veikla <...>. Vieni juos gydo, o kiti šaudo.“