Nuo pavasario rodomame 14 serijų šnipų detektyve, kurio kūrimą solidžiai parėmė Rusijos Kultūros ministerija, pasakojama intriguojanti istorija.
Pagarbius ir kilnius rusų diplomatus į nešvarią istoriją įpainioja JAV ir Jungtinės Karalystės atstovai, pasitelkę Kaledonijos – išgalvotos valstybės politikus ir specialiąsias tarnybas. Kyla tarptautinis skandalas, kurio centre – pašaipus mergišius, Rusijos diplomatas Genadijus Vendejevas.
„Ar jūs žinote, kas aš? Aš Rusijos diplomatas! Baigiam šitą cirką ir paleiskite mane į laisvę, o aš už užtikrinu, kad niekas nebus atleistas“, – arogantiškai specialiųjų tarnybų agentei aiškina sulaikytas Rusijos ambasados pirmasis sekretorius G. Vendejevas, kurį vienos Baltijos šalies sostinėje sulaikė su 4 kg. heroino. Taip pradedamas šiais metais rusų žiūrovams pristatytas serialas „Ambasada“.
Visos Rusijos propagandos klišės
Per NTV – kadaise paskutiniuoju nepriklausomu Rusijoje laikytą, o vėliau Kremliaus perimtą kanalą rodomo serialo siužetas tik iš pirmo žvilgsnio primena pastarųjų metų aktualijas.
Argentinoje, Rusijos ambasadoje šių metų vasarį išties buvo aptikta beveik 400 kg kokaino, sulaikyti narkotikų prekeiviai, kurie mėgino per diplomatinių kurjerių tarnybą gabenti kvaišalus į Europą. Iš keliolikos valstybių, tarp jų ir Lietuvos šiemet taip pat buvo išvaryti Rusijos ambasadų darbuotojai, įtariami šnipinėjimu.
Vis dėlto serialo siužetas sutampa ir su Kremliaus ruporų nuolat kartojamais štampais apie Baltijos šalis: mažos, nesėkmingos, lengvai manipuliuojamos, priklausomos nuo JAV malonės.
Neatsitiktinai seriale išgalvota valstybė – Kaledonija įvardijama arba „viena Rytų Europos šalimi“ arba tiesiog viena „Pribaltikos“ – tokiu terminu Rusijoje įprasta vadinti Baltijos šalis. Kaledonijos sostinė – Kalenburgas savo jaukiu senamiesčiu gali priminti Vilnių, Rygą arba Taliną.
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus, kuris daugiau nei dešimtmetį nagrinėja informacinius karus, Kaledonijos – kaip konkrečiai neapibrėžtos Baltijos šalių pavadinimas sukurtas neatsitiktinai.
„Taip išmetamas bendresnis štampas, tinkantis visoms, o ne tik kažkuriai iš Baltijos valstybių. Serialo siužeto linija sukasi apie nesavarankiškas, manipuliuojamas Baltijos valstybes. Rusijoje net geopolitinė etiketė tam naudojama – limitrofai, nesavarankiškos, imperijos kariuomenės naudingos provincijos“, – teigė N. Maliukevičius.
Tiesa, Kalenburgą serialo kūrėjai filmuoti pasirinko ne Baltijos šalių, o Serbijos miestus – Belgradą ir Novi Sadą. Tačiau geltonos ir baltos spalvų vėliavos ir lietuviškus Jogailos kryžius primenančios vėliavos kuria neatsitiktines asociacijas. Be to, Kaledonijos žvalgyba, kurios vadas – nuožmus, pistoletu šaudantis pulkininkas Karelas Šulcas, puikuojasi herbu, kuris itin primena Lietuvos Valstybės saugumo departamento grifoną.
Kaledonijoje esą stipri JAV ir Jungtinės Karalystės įtaka. Šių niekinga marionete laikomas prezidentas ir jo partija artėjant rinkimams parlamente siekia prastumti amerikiečiams ir britams rūpimą įstatymų paketą, kuris, anot šalies vadovo „stiprina gynybinius pajėgumus“, didina NATO integraciją. Opozicijoje esančios rusakalbių – Slavų partijos teigimu tokie įstatymai yra antirusiški.
„Štai ką rašo vietos žiniasklaida: tai yra atsakas Rusijos agresijai: JAV siūlo dislokuoti NATO kontingentą, ginsianti nuo galimos agresijos, o TVF duos kreditą, kuris išgelbės šalį nuo krizės ir užtikrins jos ekonominę nepriklausomybę“, – taip apie įstatymą atsiliepia Rusijos ambasados atstovė žiniasklaidai, paniekinamai pridūrusi, kad Kaledonijos žiniasklaidos šaltiniai Maskvoje esą kalba apie „Pribaltikos puolimo planus“.
Realybėje Rusijoje taip pat šaipomasi iš neva neegzistuojančių Rusijos agresijos įrodymų ir bandoma įteigti, kad Kremlius jokios grėsmės Baltijos šalims nekelia.
„Kitus, ypač rusus bus įtikinti sunku, trūksta argumentų. Nuo ko saugosimės?“, – prezidento jau pirmojoje serijoje kone retoriškai klausia Kaledonijos opozicijos lyderis, taip pakartodamas dar vieną populiarią Kremliaus ruporų tezę: kam jums tie NATO kontingentai, nuo ko ginsitės?
Neatsilieka ir negaluojantis tariamas Rusijos ambasadorius – Aleksejus Prokofjevas, kuris vietos žinių reportažą apie sulaikytus rusų piliečius, neva apsvaigusius nuo narkotikų, paniekinamai sumala į šipulius.
„Tikiu, kad narkotikų pėdsakų neras, – tikina ambasadorius, o žmonai priminus, kad jis visada „pasiruošęs ginti bet kurį išgamą, kurio kišenėje – Rusijos pasas“, atšauna, kad sulaikytų rusų nusikaltimai esą išgalvoti – visa tai esą dar vienas tarptautinio sąmokslo prieš Rusiją įrodymas: – Europoje šiuo metu reikia priešų, išorės grėsmės. Ir jie, deja, mus vėl pasirinko“.
Vis dėlto kilus tikrai krizei – sostinės centrinėje aikštėje bare preš kameras sulaikius plevėsą Rusijos diplomatą G. Vendejevą ir apkaltinus jį narkotikų kontrabanda, įjungiama galinga Kemliaus mašina. Rusijos diplomatai grasina ne tik diplomatinių santykių nutraukimu.
„Mes pasiruošę bet kokiomis priemonėmis ištraukti savo diplomatą iš už grotų“, – be užuolankų baugina ambasadoriaus pavaduotojas Ivanas Nikonovas. Į realų asmenį – liūdnai pagarsėjusią Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovę Mariją Zacharovą itin panaši diplomatė Marina Titova užsimena apie galimą spaudimą prieš Kaledonijos prezidento administracijos žmones.
„Taip ir konstruojama alternatyvi realybė. O riba tarp M. Zacharovos pareiškimų ir NTV serialų išnyksta“, – sakė N. Maliukevičius, komentuodamas M. Zacharovai skirtą vaidmenį.
O jos viršininkas – Užsienio reikalų ministras įsakmiu ir tulžingu tonu primenantis tikrąjį Rusijos diplomatijos vadovą Srgejų Lavrovą, Kaledonijos prezidento reikalauja nedelsiant paleisti sulaikytą G. Vendejevą, prieš kurį surengta įžūli provokacija. Ambicingas, tačiau savimi, rusų nuomone, pernelyg pasitikintis prezidentas Karlas Urbanekas lieka be žado.
Aktorius turėjo teisintis
Kaledonijos prezidento vaidmuo patikėtas Martinui Vilsonui – tremtinių šeimoje Magadane gimusiam latvių aktoriui, kurio pasirodymas seriale „Ambasada“ Latvijoje sukėlė pasipiktinimo bangą. O pačiam M. Vilsonui teko aiškintis dėl jo vaidmens „eilinėje rusiškoje propagandoje“.
„Jokios politikos ten nėra, taip pat – jokios antivalstybinės veiklos. Perskaitęs scenarijų neįžvelgiau nieko antivalstybinio. Jeigu ten būtų buvusi netinkamai pavaizduota Latvija, manęs ten nebūtų. Rusai, kaip ir amerikiečiai visada tempia antklodę į save.
Todėl nemačiau jokių priežasčių atsisakyti. Su kūrėjais apie politiką nekalbėjome, suvaidinau savo vaidmenį ir viskas. Ko Latvijoje laukti, jei man siūlo visokias kvailystes? Aš juk aktorius“, – gynėsi M. Vilsonas. N. Maliukevičiaus nuomone, tai tėra tradicinis aktorių, mėgstančių kartoti „nemaišykime meno su politika“ atsikalbinėjimas.
„Be to, tai yra nevykęs pasiteisinimas imant pinigus iš vieno pagrindinių Kremliaus propagandos prieš tą pačią Latviją irankių – NTV“, – priminė N. Maliukevičius.
Tiesa, N. Vilsonas netgi pripažino, kad nors serialas filmuotas Serbijoje, Kaledonija galėjo būti bet kuri iš Baltijos šalių – tiek Latvija, tiek Estija arba Lietuva. Be to, jis neslėpė, kad serialo kūrėjus ir aktorius konsultavo tikri rusų diplomatai, „pasiūlę“ įtraukti kai kuriuos sakinius į scenarijų.
„Man sunkus pasirodė pats tekstas – itin daug diplomatinių, politinių terminų. Režisierius man kartais sakė: „atleisk, čia ne aš“. Su tokia pačia problema susidūrė ir rusų kolegos – žodžiai sudėlioti taip, kad kartais kažką pasakai ir tuo pačiu nieko nepasakai“, – tikino M. Vilsonas.
Darkė ir Lietuvos istoriją
Tai jau ne pirmas kartais pastaruoju metu, kai Rusijos kultūros ministerijos finansuojami kino arba televizijos produktai skiriami Baltijos šalių temai. Pernai birželį Lietuvos kino ekranuose pasirodė propagandinė kino juosta „Šaltasis tango“, pasakojanti išgalvotą istoriją, esą nutikusią 1940-siais, Lietuvos okupacijos metais.
Filmą rodyti atsisakė mažiausiai vienas kino teatras, o kritikai tikino, kad po šia melodrama paslėptas bandymas iškraipyti skaudžius Lietuvos istorijos įvykius ir pateikti Kremliaus brukamą versiją. Tuomet scenaristas Jonas Banys vienas pirmųjų atkreipė dėmesį, kad „Šaltasis tango“ gali būti propagandinis produktas.
„Visų pirma reikia suvokti, kad pati juosta nėra kažkas didelio ir svarbaus. Ji įdomi tik todėl, kad po ilgos pertraukos atsirado filmas apie mūsų, apie Lietuvos istoriją, kurį finansavo Rusijos valdžia. Jie finansuoja, jie užsako muziką ir tokie filmai kuriami atitinkamo istorinio naratyvo gairėmis.
Šio filmo gairės labai aiškios: visi lietuviai žydšaudžiai, partizanai – banditai, lietuviai vaizduojami, kaip žydų turto perpardavinėtojai, o rusų kareiviai – išlaisvintojai, kurie paaukojo savo gyvybes“, – sakė J. Banys. Jo nuomone, pagrindinis klausimas yra ne filmo vertinimas, o pats faktas: Rusija pradeda darbą su Lietuvos istorija ir finansuoja filmus būtent apie tai.
Jei „Šaltasis tango“ nepasakotų jokios istorijos, o vien tik aklai stumtų propagandinį naratyvą – niekam toks filmas nebūtų įdomus.
„Įsivaizduokite, ateina žmogus, atneša propagandinį produktą ir sako: „mieli žiūrovai, štai jums atnešėme propagandinį produktą. Jį sukūrėme taip, kad jūs jaustumėtės, kaip šūdų krūva ir įsitikintumėte, kad jūsų valstybė nieko verta“. Juk nesitikime, kad jie taip darys, ar ne?
Visa Kremliaus propagandinė linija yra gerai užmaskuota ir jie toliau mokosi. Ar autorius specialiai sukūrė propagandinį filmą Lietuvai gavęs raštiškus nurodymus? Ko gero ne. Mes neturime jokios moralinės teisės kaltinti šio režisieriaus, kad jis yra propagandinio fronto karys.
Bet dėl to niekas nesikeičia – ne pačio filmo turinio klausimas svarbus ar apie ką filmas, o pats faktas, kad mūsų istorija pasakojama iš Kremliaus pozicijų. Filmo istorinė linija balansuoja ant sovietinės okupacijos neigimo ribos, nes autoriaus pozicija labai aiški: sovietinė armija išlaisvino Lietuvą. Nieko keisto, kad jie taip mano, bet ar tai yra gerai?“, – svarstė J. Banys.
Jo nuomone, toks istorijos klastojimas reiškia, kad tokį filmą galima vertinti kaip propagandinį. Tačiau J. Banys suskubo pabrėžti, kad Lietuva yra demokratinė valstybė.
„Esu girdėjęs reikalavimus uždrausti šio filmo rodymą. Tai būtų visiškai kvaila. Lietuvoje cenzūros nėra ir neturėtų būti. Jie gali kurti tokius filmus, o man niekas nedraudžia piktintis. Filmas pasirodys kai kuriuose kino teatruose? Toks gyvenimas, o man džiugu, kad kai kurie jau atsisakė rodyti“, – sakė J. Banys. Vis dėlto jis įžvelgė kitą problemą.
„Kas mūsų valstybėje tokius dalykus vertina ir ką su jais daro? Tragedija ne tai, kad atvežami filmai, kuriuos Rusija kuria apie mūsų istoriją. Tragedija ta, kad mes apie savo istoriją filmus kurti vengiame. Ir vengiame kurti filmus apie istoriją, skirtus masinei auditorijai“, – pabrėžė scenaristas.
Jo manymu, „Šaltasis tango“ tėra tik pirmoji kregždė – pirmasis ženklas, kad Rusija pradeda investuoti į filmus apie Lietuvos istoriją. Tuo tarpu Lietuvos kino ir finansavimo mechanizmas esą sukurtas taip, kad tokių filmų pasirodymui yra sudarytos didelės kliūtys.
„Jei pasirodo istoriniai filmai, jie skirti ne masinei auditorijai. Tokius filmus vertina menininkai, kurie sako „nepainiokime meno su politika“. Jie neturi galios drausti filmų iš Rusijos ir tai yra gerai, nes tai nėra jų užduotis. Problema ta, kad rusai kuria ką nori, o mes neturime atsako. Mūsų visuomenei šviesti skiriamas pernelyg mažas dėmesys. Ne tiek mūsų galimybių, o noro trūksta“, – sakė pašnekovas.
„Jei svetima šalis, kuri yra priešiškai nusiteikusi prieš mus, sako, kad Lietuva yra neteisėta valstybė, kurios niekada nebuvo ir neturėtų būti, tai jei štai ta šalis pradeda formuoti mūsų istorinius naratyvus pagal save, mums tai yra grėsmė. Kai prezidentė pasako, kad mes gyvename informacinio karo sąlygomis – kas įvyksta? Ogi nieko.
Įsivaizduokite, kas būtų, jei rusų karių dalinys atvyktų ir užgrobtų dalį Lietuvos teritorijos. Kas būtų daroma? Greičiausiai būtų bandoma juos išvaryti arba sunaikinti. O dabar priešo kariuomenė užėmė mūsų informacinę erdvę. Ką mes darome? Nieko.
Ginčijamės, ar čia propaganda, ar ne. Jei mūsų istoriją puola, paklauskime savęs – ką mes darome? Drausti nėra išeitis, nes tai tik sužadins smalsumą. Bet nebijome ir šnekėti, nes žmonės vis tiek ras būdų pažiūrėti šį filmą. Mes tiesiog norime, kad žmonės žinotų iš anksto, ką žiūri.
Turime suvokti, kad Rusijos istorinė doktrina yra labai aiškiai suformuluota ir akcentas yra aiškus: Lietuvos niekada nebuvo – taip pas juos mokykliniuose vadovėliuose teigiama“, – priminė J. Banys.