Užuot švelniai pasišaipę iš fantastinio romano ir filmo (daugiau dėmesio filmas tikrai nevertas), Bažnyčios vyskupai ir krikščionių organizacijos, raginančios tikinčiuosius protestuoti ir filmą boikotuoti jau metus „maitina“ romano ir filmo reklamos kampaniją, tarsi patvirtindami jos leitmotyvą – esą Bažnyčia nenori, kad žmonija sužinotų „teisybę“ apie Jėzų Kristų. Reklamose žiūrovai raginami „ieškoti teisybės“, tačiau pačių reklamų principas yra aiškus: „sužadink pasipiktinimą“. Bet vis dėlto galima pasidžiaugti, jog reakcija į „Da Vinčio kodą“ atskleidžia tam tikras pozityvias krikščionių Bažnyčios savybes, lyginant su reakcija į Alacho Pranašo karikatūras (nei romano autoriui Danui Brownui, nei režisieriui Ronui Howardui joks kunigas ar vyskupas nepaskelbė mirties bausmės, o įsižeidę krikščionys nepradėjo sprogdintis!).
Kaip romano skaitytojai jau žino, Bažnyčia du tūkstantmečius slepia faktą, kad Jėzus turėjo žmoną – Mariją Magdalietę – ir vaikų, kurie tapo Prancūzijos karaliais, kol jų nenuvertė Popiežius ir Karolis Didysis. Jėzaus palikuonis – nuverstą frankų karališkąją dinastiją – iki šiandienos globoja slapta organizacija, kariaujanti su panašiai slapta katalikų klika, kuriam, atrodo, vadovauja konservatyvioji katalikų draugija „Opus Dei“. Katalikai „blogiečiai“, nenorintys, jog su Jėzumi kartu būtų išaukštinta jo žmona Marija Magdalietė (nes ji – moteris, o moterys – šėtono pinklės) ieško Marijos kapo tam, kad galėtų sunaikinti visus įrodymus, jog Jėzus nebuvo Dievas ir su Marija turėjo vaikų.
Kaip Magdalietės palaikų analizė įrodytų, kad Jėzus nebuvo Dievo sūnus ir turėjo vaikų, – neaišku. Galbūt tai dar viena mįslė, kurią herojai Harvardo profesorius Robertas Langdonas ir policininkė Sophie Neveau spręs filme „Da Vinčio kodas 2: ko nespėjome paaiškinti per dvi su puse valandos“. Galbūt tada tamplierių saugykloje rasime ir Jėzaus palaikus – aišku, su visais reikiamais tapatybės dokumentais (vardas: Jėzus; pavardė: Juozapo; gimimo vieta: Betliejus; sutuoktinė: Marija Magdalietė). Nesigilindamas į „kovos“ tarp katalikų ir „šventojo Gralio“ saugotojų logiką, šios legendos „žinovas“, anglų bajoras seras Leighas Teabingas herojus tikina, kad tik atskleidus „Gralio paslaptį“ bus sužlugdyta melaginga ir smurtinga Bažnyčios tironija.
„Simbologijos“ profesoriui Langdonui ilgai aiškintis nereikia – greitai permetęs akimis kelis ne itin gerai paslėptoje saugykloje atrastus dokumentus, jis įsitikina, kad Jėzaus palikuonys gyvena dar šiandien. Dokumentų autentiškumo, supraskite, tikrinti nereikia. Matyt, pakanka „blogiečio“ „Opus Dei“ vienuolio Silo angažuotumo žudyti paslapties saugotojus ir užkulisinio vyskupų kabalo posėdžių akimirkų (nors herojai jų nemato, režisierius viską parodo taip, kad net bukiausias žiūrovas suprastų, kas vyksta). Pagal Holivudo dėsnius tiesa yra tai, ko bijo šeši vyskupai ir vienas vienuolis.
Bet filmas nesugeba atsakyti į paprasčiausią klausimą: kodėl mums visa tai turėtų rūpėti? Romane daug rašoma apie krikščionybę ir moteriškumą, aiškinant, neva Magdalietės pažeminimas reiškia ir moterų pažeminimą. Dėl to esą svarbu atkleisti žmonijai „Gralio“ paslaptį – paslaptį apie Jėzaus moterį ir „dieviškąją moters ir vyro pusiausvyrą“, kurios nepaisanti patriarchų Bažnyčia. Filme panašių išvedžiojimų beveik negirdime. Lieka tik teorija apie Jėzaus palikuonis. Bet jei mums šiandien nerūpi, kad Prancūzijoje ar dar kur nors valdytų „Dovydo gentis“, kodėl mums turėtų rūpėti tie palikuonys?
Tiesa sakant, nepanašu, kad pačiam filmo herojui Langdonui šie atradimai perdėm rūpėtų. Atsisveikindamas su policininke Neveau, jis blankiai pasako, jog visai nesvarbu, kaip iš tiesų buvo – „svarbu tik tai, kuo tiki“. Argi? Profesorius juk filmo pradžioje studentus tikina, kad simboliai atskleidžia tam tikras tiesas apie žmonijos praeitį. Bet jei nesvarbu, „kaip iš tiesų buvo“, kodėl mums turėtų rūpėti kokia nors praeitis, ar tie simboliai, ar, galų gale, filmo herojų atradimai? Filmo pradžioje detektyvas Bezu Fache’as yra tvirtai įsitikinęs, kad policininkės Neveau senelį, Luvro kuratorių Jacques’ą Sauniere’ą, nužudė būtent Profesorius Langdonas. Ar tikrai nesvarbu, „kaip iš tiesų buvo“ – tikrai svarbu tik tai, kuo žmogus tiki?
Tos banalios idėjos nenuoseklumo pavyzdžių yra daugiau. Aiškindami Bažnyčios sąmokslą prieš Jėzaus šeimą, Langdonas ir Teabingas kartu nuogąstauja, jog senovėje krikščionybės vardan buvo deginamos raganos. Negi nesvarbu, ar išvis yra toks reiškinys kaip „ragana“ ir ar teisinga jas deginti? Ar svarbu tik tai, kuo žmonės tiki? Tikėti galima visokiais dalykais, pradedant čupakabromis, sapnų gaudyklėmis ir po tiltais gyvenančiais troliais, baigiant tomis pačiomis raganų medžioklėmis, šventu mazochizmu arba ufonautais, kurie mus pasiims į rojų tik tokiu atveju, jei teisingą akimirką ritualiai nusižudysime. Ar svarbu tik tai, kuo tiki? Ar tikėjimą – nesvarbu kuo – turime gerbti savaime, kaip neseniai teisindamas dėl karikatūrų siautėjančius musulmonus aiškino vienas Lietuvos Arkivyskupas?
Ar esminis klausimas – ir moksle, ir religijoje – neturėtų būti toks: kodėl tikėti vienaip, o ne kitaip? Ir jei tvirtiname, kad neįmanoma paaiškinti kitam, kodėl reiktų tikėti vienaip, o ne kitaip, ar nepakertame ne tik religijos, bet ir mokslo pamatų?
Žinoma, taip pat svarbu skirti esminius dalykus nuo neesminių. Tų, kurie sielojasi dėl teiginio, esą ponas ir ponia Jėzai turėjo vaikų, tiesiog paklausčiau: ar žmonos ir vaikų turėjimas ar neturėjimas kaip nors iš esmės pakeičia tai, ką Išganytojas padarė?