Nesiliaujantys ginkluoti valdžios atstovų ir sukilėlių susidūrimai taip pat prisidėjo prie to, kad vis daugiau irakiečių ėmė identifikuoti save su vienokia ar kitokia religine bendruomene. Nesaugumo jausmo genami žmonės paguodos ir išeities ėmė ieškoti religijoje. Dievobaimingumas ir pamaldumas šiandien būdingi daugeliui irakiečių.
Anot Jeremy Boweno, jei krikščioniški religiniai objektai Europoje daugeliu atveju yra tik turistų vasarą lankomos vietos, tai religinės šventovės Vidurio Rytų regiono gyventojams yra ne tik religiniai simboliai, bet neatskiriama jų identiteto dalis. Štai kodėl daugeliui vakariečių nesuprantama musulmoniško pasaulio reakcija į pranašo karikatūras. Ataka prieš religinę šventovę Vidurio Rytuose reiškia ataką prieš religinę bendruomenę, kuriai šventovė priklauso.
Vasario 22 d., kai nugriaudėjo sprogimai Irako šiitams itin svarbioje Samaros „al-Askari“ mečetėje, vakariečiai politikos apžvalgininkai neatsitiktinai prakalbo apie galimą pilietinio karo pradžią. Tokias kalbas paskatino ir jau kurį laiką Irake nesiliaujantys intensyvūs religinio pobūdžio susidūrimai. Iš karto po minėto išpuolio prieš vieną svarbiausių šiitų religinių simbolių, buvo surengtos atsakomosios atakos prieš sunitų mečetes Bagdade.
Atsakomybės dėl „al-Askari“ sugriovimo niekas neprisiėmė, tačiau įtariami sunitų kovotojai. Gali būti, jog ataka prieš šiitų „al-Askari“ mečetę yra tiesiogiai susijusi su viešai patvirtinta informacija apie Irake siautėjančius šiitų „mirties eskadronus“. Manoma, jog šiitų „mirties eskadronai“, žudantys sunitus, priklauso Irako vidaus reikalų ministerijai.
Sausio pabaigoje šiaurinėje Bagdado dalyje patikrinimo poste buvo sulaikytas „mirties eskadronas“, vežantis nesankcionuotai egzekucijai vieną sunitą. 22 „mirties eskadrono“ nariai vilkėjo Irako policijos specialaus būrio uniformas. Beveik neabejojama, jog sulaikyti „mirties eskadrono“ nariai yra susiję su sukarinta šiitų organizacija „Sciri“ (Supreme Council for the Islamic Revolution in Iraq) ir yra palaikomi Irako vidaus reikalų ministerijos pareigūnų.
Amerikiečių generolas majoras J.Petersonas įsitikinęs, jog Irake veikia ir daugiau „mirties eskadronų“, susijusių su centrinei valdžiai lojaliomis saugumo pajėgomis. „Mirties eskadronai“ Irake vykdo reidus ir suima asmenis, kurie vėliau randami surištomis rankomis ir šautinėmis žaizdomis galvose. Šiitų „mirties eskadronų“ aukomis tampa sunitai, įtariami ryšių su sukilėliais (irgi dažniausiai sunitais) palaikymu. Sunitų lyderiai tvirtina, jog šiitų „mirties būriai“ jau nužudė maždaug pusantro tūkstančio nekaltų sunitų. Tiesa, ir sunitų kontroliuojamose teritorijose randama įrodymų, liudijančių sisteminį šiitų naikinimą.
Taigi religiniu-politiniu požiūriu motyvuotas smurtas Irake įgauna pagreitį. Skirtingos religinės bendruomenės, turinčios savo ginkluotus dalinius, vis dažniau imasi vykdyti savaip suvokiamą teisingumą. Iš dalies tai naudinga amerikiečiams ir jų sąjungininkams Irake, nes taikiniais tampa ne jų kariai. Kita vertus, pilietinis karas Irake turbūt niekam neatneštų naudos, nes destabilizuotų padėtį visame regione. Kiltų grėsmė, kad religinio pobūdžio konfliktas gali persimesti į kitas Vidurio Rytų regiono valstybes, kuriuose santykiai tarp etninių ir religinių bendruomenių dažniausiai irgi yra įtempti.