Rusijos informacinė politika yra vykdoma dviem kryptimis: šalies viduje siekiama maksimaliai suvaržyti bet kokias alternatyvias žiniasklaidos priemones tam, kad piliečiai girdėtų tik valstybės kontroliuojamų arba su ja glaudžiai susijusių medijų siunčiamas žinutes, anot Kremliaus, „vienintelę teisingą informaciją“. Tuo metu užsienyje – tiek kaimynystėje, tiek ir Vakarų valstybėse – Kremlius naudojasi pamatiniais liberalios demokratijos principais, o melą ir propagandą pateikia kaip alternatyvią poziciją, Rusijos teigimu, „pasaulinėje, tačiau iki šiol Vakarų žiniasklaidos užvaldytoje, informacinėje erdvėje“. Tiek ES, tiek ir Lietuva ėmėsi reikiamų veiksmų atremti šią kylančią grėsmę, tačiau tam reikalinga nuosekli ir plačiai apimanti strategija.
Užsienio politikos strategijoje – rusiškos žiniasklaidos pasaulyje stiprinimas
Rusijos prezidento požiūrį į žiniasklaidą ir jos funkcijas geriausiai iliustruoja 2013 m. metinėje spaudos konferencijoje ištarti žodžiai: „Informacijos resursams turi vadovauti žmonės, ištikimi Rusijos Federacijos interesams“. Todėl pastaraisiais metais Rusijoje stiprėjo ne tik informacijos cenzūra, bet ir vis daugiau žiniasklaidos priemonių pateko į tiesioginę valdžios kontrolę.
„Freedom House“ sudaromame žiniasklaidos laisvės indekse situacija Rusijoje įvardijama kaip „nelaisva“ ir pagal šį vertinimą ji atsiduria tarp daugelio autoritarinių ar diktatūrinių Afrikos bei Azijos valstybių. Raporte pastebima, kad 2014 m. Krymo okupacija žymi esminį lūžį, kai rusiška žiniasklaida iš paramos ir palankių režimui žinučių formulavimo perėjo į aktyvų dalyvavimą informaciniame kare.
2013 m. Rusijos užsienio politikos koncepcijoje rusiškos žiniasklaidos pasaulyje plėtra bei įtakos augimas buvo įvardinti prioritetiniais uždaviniais. Kaip rašoma koncepcijoje, „Rusija sieks užtikrinti savo objektyvų pasaulio požiūrį, vystyti efektyvias informavimo priemones bei daryti įtaką visuomenės nuomonės formavimui užsienyje, stiprinti rusiškos žiniasklaidos vaidmenį tarptautinėje informacinėje aplinkoje suteikiant tam būtiną valstybės paramą“.
Įvairių šaltinių skaičiavimais Rusija į savo informacinio lauko plėtrą užsienyje investuoja nuo 700 mln. iki 1 mlrd. JAV dol. per metus, didžiąją dalį skirdama užsienio kalbomis transliuojamam kanalui RT bei naujai įkurtai agentūrai „Sputnik“. Kad V. Putinas šį uždavinį laiko svarbia užsienio politikos priemone, taip pat parodo ir tai, kad jis pats asmeniškai 2012 m. blokavo Finansų ministerijos iniciatyvą gerokai apkarpyti išlaidas RT kanalui.
Įsišaknijantis Rusijos propagandos tinklas Vakaruose
Kaip pastebi propagandą nagrinėjantys analitikai, pagrindinė užduotis, kurią atlieka Vakarams orientuota Rusijos dezinformacija, yra sukelti abejonę ir nepasitikėjimą tuo, kaip vakarietiška žiniasklaida nušviečia vienus ar kitus įvykius pasaulyje. Tai atspindi ir RT kanalo šūkis – abejok daugiau (angl. Question more). Pavyzdžiui, po prieš metus įvykusios katastrofos, kai virš Donbaso buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas MH17, RT žiūrovams be perstojo pristatė įvairius, jų teigimu, alternatyvius požiūrius į situaciją: Kijevas netgi buvo absurdiškai kaltinamas inscenizavęs katastrofą, nes neva iš tiesų lėktuvu buvo skraidinami lavonai, o jį numušė pati Ukrainos kariuomenė, siekdama diskredituoti separatistus.
Kitas vaizdingas pavyzdys – „Sputnik“ paleidimo dieną naujienų agentūros portale pasirodęs straipsnis, analizuojantis įvairius separatistinius judėjimus. Šalia škotų, katalonų ar Italijos Veneto regiono judėjimų buvo įtrauktas ir Krymo, kaip neva savarankiško gyventojų apsisprendimo atsiskirti nuo Ukrainos, pavyzdys, taip ant vienos lentynos sudedant organiškus nacionalinius judėjimus ir Rusijos įvykdytą okupaciją. Tokios į įvairias formas įvelkamos ir nuolat kartojamos žinutės veikia tam tikrus – mažiau informuotus, reliatyvizmo paliestus ar kraštutinių nuotaikų – Vakarų visuomenės sluoksnius.
Svarbi stebėsena ir jautriausių grupių pažeidžiamumo mažinimas
Šių metų pradžioje Lietuvos radijo ir televizijos komisijos užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa identifikavo pagrindinius Rusijos propagandos taikinius Lietuvoje: rezultatai parodė, kad rusiškais TV kanalais bent kartą per dieną naudojasi 61 proc. respondentų, o Lietuvoje gyvenantiems tautinių bendrijų atstovams rusiškos televizijos yra ir pagrindinis naujienų šaltinis apie įvykius Ukrainoje, Rusijoje ir netgi Lietuvoje (atitinkamai 58, 69 ir 46 proc.). Atitinkamai pastebėta, kad rusiškas naujienas sekantys gyventojai konflikto Ukrainoje kaltininkais dažniau laiko Kijevą ar Vakarus, o ne Maskvą.
Suvokiant jau dabar Rusijos vykdomą „alternatyvios informacinės erdvės“ kūrimo mastą bei turimas ambicijas, itin svarbu apmąstyti, kaip į tai turėtų reaguoti propagandos taikiniai – Vakarų ir ypač su Rusija besiribojančios valstybės. Lietuvos, Danijos, Estijos ir Jungtinės Karalystės iniciatyva į europinę darbotvarkę kelią skinasi apsaugos nuo Rusijos propagandos veiksmų planas. Informacinę grėsmę iš Rusijos rimtai vertina ir NATO, tačiau bendrai sutariama, kad uždavinys atremti Kremliaus vykdomą dezinformacijos kampaniją nėra lengvas.
Vis dėlto, Rusijos propagandos metodai skiriasi pagal kiekvienos valstybės specifiką ir yra orientuoti į konkrečios visuomenės jautriausias grupes ar problemas. Todėl efektyviausiai kovoti su skleidžiama dezinformacija gali tik pačios valstybės, turinčios imtis tiek stebėsenos, tiek operatyvinio reagavimo, tiek ir gilesnio pažeidžiamiausių socialinių ar kultūrinių grupių integravimo.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.