Nuodėmingi
- Aušvydai, ar pelninga aptarnauti kolonijos koplyčią? Galbūt kunigo paslaugos joje daug geriau apmokamos nei įprastinėje parapijoje? - Už tarnystę kolonijoje nieko negaunu. Atvirkščiai, kažkiek savų pinigų išleidžiu. - Ar kurija, siųsdama jus kolonijon, instruktavo, patarė, kaip reikia bendrauti su nuteistaisiais, ko saugotis? - Neišgirdau jokio patarimo. Patyrimas atėjo dirbant. Tiesa, anksčiau ten dirbęs kunigas, kuris pavargo ir išėjo, patarė su nuteistaisiais būti nuoširdžiam. - Ar nevargina pokalbiai su banditais? - Niekada jų taip nevadinu. Visi žmonės to paties Dievo sukurti, visi Jam brangūs. O nuodėmių darome visi- vieni didesnių, kiti mažesnių. - Aš nusikeiksiu, žmogžudys atliks savo juodą darbą - ir viena, ir kita bus tik nuodėmė? - Nuodėmė yra nusikaltimas prieš Dievą, prieš save patį, prieš žmogų ir bendruomenę, kurioje gyvena. Nusidėdamas žmogus nepadaro gėrio, kurį galėtų padaryti, dar blogiau, jis griauna jau esantį gėrį. Savo nuodėme, kad ir maža, jis apsunkina visos bendruomenės gyvenimą. Nuteistųjų nusikaltimai gana žiaurūs, todėl jie labiau matyti. Štai pavyzdys. Girtas vyriškis susikivirčijo su sugėrovu ir jį užmušė. Nesąžiningas bankininkas apgavo daugybę žmonių, iš kurių, tarkim, 20 mirė anksčiau laiko dėl patirto streso. Vienas nusikaltėlis, kitas - ne?