A. Cipras skelbia, kad baigėsi tarptautinių kreditorių primesti penkeri taupymo, „pažeminimo ir kančių“ metai. Jis žada pakeisti Graikijai suteikto 240 mlrd. finansinės pagalbos paketo sąlygas, bei išreikalauti, kad užsienio kreditoriai nurašytų bent pusę 319 mlrd. eurų skolų. Cipras dar ketina visiems darbuotojams padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) nuo 586 eurų iki 751 euro, uždrausti masinius atleidimus iš darbo ir sukurti 300 000 naujų darbo vietų. Planai ambicingi, bet Graikija viena negalės jų įgyvendinti. Ko gero, ji neturi pakankamai lėšų išmokėti padidintą MMA, jau nekalbant apie kitas žadamas pašalpas.
Pirminė reakcija iš kitų ES šalių yra tokia, kurios buvo galima tikėtis. Įtakingas Vokietijos krikdemų partijos narys pasakė, kad graikai turi teisę rinkti, ką jie nori; Vokietija turi teisę nebefinansuoti Graikijos skolų. Tokio atsakymo reikėjo laukti. Prieš derybas abi pusės iškelia maksimalius reikalavimus, puikiai žinodamos, kad reikės nusileisti. Vienintelis klausimas yra kiek.
Graikija yra giliai įsiskolinusi, bet šalys, kaip Italija, irgi turi milžiniškas skolas, kurių nurašymas leistų geriau gyventi. Nuolaidų atveju kiekvienos šalies vyriausybė jaustų milžinišką spaudimą eiti Graikijos keliu; priešingu atveju jos netektų savo rinkėjų paramos. Nuolaidoms priešinsis ir tos šalys, kurios jau prarijo karčius Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vaistus. Graikija nesulauks paramos iš rytų Europos šalių, kurių gyvenimo lygis gerokai žemesnis. Prieš kelerius metus Slovakija griežtai pasisakė prieš paramos paketą Atėnams, klausdama, kodėl jos gyventojai turėtų dotuoti turtingesnę šalį. Graikams nepriimtinas 586 eurų MMA yra beveik dvigubai didesnis negu Lietuvos.
Pastaruoju metu daugelyje Europos šalių stiprėja populistinės partijos, nors gal būtų tiksliau kai kurias jų vadinti didesnio teisingumo reikalaujančiomis partijomis. Pernai sukurta ir jau penktadalio gyventojų paramos laimėjusi Ispanijos partijos „Podemos” lygiai griežtai kritikuoja taupymo politiką, ir atvirai rėmė „Syrizą“. Rudenį vyks Ispanijos parlamento rinkimai, didesnės nuolaidos būtų lyg mana iš dangaus partijai „Podemos”, tad akivaizdu, jog Ispanijos valdžia iš paskutiniųjų kovos už griežtą liniją Graikijos atžvilgiu.
Daugeliu atžvilgių „Syrizos“ ūkinė programa yra utopinė ir iš dalies neatsakinga. Antra vertus, demokratijose rinkėjai turi teisę išrinkti savo valdžią. Per ankstesnius 2012 m. rinkimus ES šalys faktiškai kišosi į Graikijos vidaus reikalus. Nors oficialiai buvo sakoma, kad ES gerbs graikų rinkėjų valią, ES pareigūnai taip pat aiškino, kad būsimasis parlamentas turės gerbti visus Graikijos finansinius įsipareigojimus. „Syriza“ vos dviem procentais atsiliko nuo pergalės pasiekusios Naujosios demokratijos partijos. Vakar rinkėjai balsavo kitaip.
Sunku numatyti, kaip viskas baigsis. ES veikiausiai perdėm nenusileis, tad Graikija turės laikytis savo įsipareigojimų, bankrutuoti ar pasitraukti iš euro zonos. Pasitraukimas brangiai kainuotų ir Graikijai ir ES, bet geresnės išeities gal ir nėra.
Nepaisant kaip išsispręs Graikijos problema, ES negalės lengvai kvėpuoti. Europos senbuvės priprato prie gyvenimo lygio, kurio pakitusiomis sąlygomis nebegali išlaikyti. Politikų dauguma neturi valios imtis reikalingų sprendimų, bando suversti atsakomybę Briuseliui, bet tuo pačiu siekia iškovoti kuo daugiau paramos ir lengvatų. Ūkiškai drausmingos šalys, nuogąstaudamos, kad išlaidūs kaimynai juos paskandins, reikalauja itin griežtos finansinės drausmės, kuri savo ruožtu kenkia ūkio augimui, tad ir pratęsia finansinę krizę. Vyriausybių veikimo laisvę pradeda varžyti populistinės partijos, vienos reikalauja atleisti finansines vadeles, kitos ragina jas dar sugriežtinti.
Reikia charizmatiškų vadovų, kurie gebėtų įtikinti visas ES šalis susitelkti, bet šiuo metu Europai vadovauja pilki politikai, tokie kaip Prancūzijos prezidentas Hollande, ir kompetentinga, bet vis tiek pilka kanclerė Merkel. Didėja pavojus, kad norėdami laimėti valdžia ar joje išlikti, politikai bus priversti pasukti nacionalinių interesų gynimo linkme, nors ir supranta, jog tai ilgainiui pakenks ne tik ES, bet ir jų paties šaliai.
