Naujos mitologijos nesunkiai įsitvirtina ir masinėje visuomenės sąmonėje. Pastebima, kad tokios mitologinės sistemos dažnai liečia politikos plotmę. Šiuos mitus noriai naudoja ir žiniasklaida, nes jie, viena vertus, leidžia pasiekti jau minėtą supaprastinimo efektą, o kita vertus – suteikia žurnalistiniam tekstui atpažįstamumą. Tačiau nereikia pamiršti, jog mitas nėra realybė, o žaisdamas su šiuolaikinėmis mitologinėmis konstrukcijomis žurnalistas iš esmės pataikauja skaitytojui (klausytojui, žiūrovui) bei skatina klaidingą ar angažuotą pasaulio suvokimą.
Ypatingą vietą šiuolaikiniai mitai užima valstybėse su nelaisva politine sistema (tokiose, kaip modernioji Rusija). Čia mitologinė sistema pati konstruoja „realybę“, o tiksliau – ji yra panaudojama virtualaus tam tikrų reikšmių pasaulio, kuriame siūloma gyvento tokios šalies visuomenei, konstravimui.
Prancūzų tyrinėtojas Raoulis Girardetas savo knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ (lietuvišką knygos vertimą 2007 metais išleido leidykla „Apostrofa“) išskiria keturis pagrindinius politinius mitus: Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus, Vienybės. Mitų pavadinimai iš esmės atskleidžia jų turinį. Svarbiausia gi yra tai, kad labai ryškų visų šių mitų pėdsaką galima pastebėti Rusijos visuomenei siūlomoje virtualybėje, t.y. propagandos kuriamoje „realybės“ versijoje.
Suprantama, kad su Aukso amžiaus konstrukcija prastai dera kruvinos represijos, kuriais ypač pasižymėjo Stalino valdymo laikotarpis. Dėl šios priežasties minėtus dramatiškus istorinius įvykius bandoma nutylėti, sumenkinti, ar „paaiškinti“, o tiksliau – pateisinti.
Gelbėtojo mitas realizuojamas Rusijoje per jos vadovo V. Putino pozicionavimą. Gimti šiam mitui irgi buvo nesunku, nes 2000 metais aukščiausiame šalies poste V. Putinas pakeitė pasiligojusį, jau nelabai populiarų Borisą Jelciną. Pirmajam Rusijos prezidentui tekdavo tapti ir pajuokos objektu – teigiama, kad 1994 metais jis net kelias valandas nesugebėjo išlipti iš lėktuvo Airijoje ir susitikti su šios šalies oficialiais pareigūnais, nes buvo girtas. Be to B. Jelcino vardas asociavosi su Sovietų Sąjungos žlugimu, neišsipildžiusiais lūkesčiais dėl naujo gyvenimo demokratinėje Rusijoje, iš esmės pralaimėtu Pirmuoju Čečėnijos karu ir panašiai.
Pirmojo Rusijos prezidento fone V. Putinas atrodė kaip jaunas, veržlus lyderis. Galima priminti, kad naują Rusijos vadovą 2000 metais palankiai priėmė tiek politinis šalies elitas, tiek užsienio politikai, tiek visuomenė. Žinoma, kiekviena iš paminėtų kategorijų turėjo savų motyvų – tuometinis Rusijos politinis elitas nevertino V. Putino rimtai, manė, kad jis gali tapti parankiu ir sukalbamu B. Jelcino pakaitalu; užsienio politikai patikėjo V. Putino žodžiais apie demokratinės Rusijos raidos tęstinumą; visuomenė pamatė ryžtingą lyderį, dėl kurio elgesio tarptautiniuose susitikimuose neteks raudonuoti. Taip pat vertėtų priminti, kad laimėti rinkimus V. Putinui padėjo ir pradėtas Antrasis Čečėnijos karas, kuris iš vienos pusės po ankstesnio faktinio pralaimėjimo leido Rusijos ginkluotoms pajėgoms siekti revanšo, o iš kitos pademonstravo, kad į aukščiausią šalies postą atėjo ryžtingas politikas, galintis išgelbėti šalį, t.y. sugrąžinti ją į Aukso amžių.
Tačiau Vienybės mitas gali būti interpretuojamas ir kiek kitaip. Kitokį realizavimą jis turi vadinamųjų tėvynainių politikos kontekste. 2008 metais savo agresiją prieš Gruziją Pietų Osetijoje Rusija pateisino būtinybe užtikrinti tėvynainių, kurie yra vieningo Rusų pasaulio dalis, saugumą. Panašiai argumentais buvo pateisinamas ir Krymo užgrobimas šių metų pavasarį. Ši tezė iš esmės buvo dar labiau išgryninta šiemetiniame V. Putino metiniame pranešime Federacijos tarybai, kuriame jis akcentavo, kad Krymas buvo ir išlieka „daugiaveidės, bet monolitinės rusų nacijos“ lopšiu (kas, matyt, pagal V. Putino logika turėtų panaikinti visus klausimus dėl minėto pusiasalio aneksijos).
Visą moderniosios Rusijos mitologijos pastatą nuo griūties saugo ir kitas – paskutinis – globalus mitas. Kalba eina apie Sąmokslą. Šis mitas padeda dar geriau, nei Vienybės mitas, mobilizuoti visuomenę. Vienas iš šiuolaikinės Rusijos mitologijos sistemos stulpų yra teiginys, kad Rusija turi kitokį, savitą raidos kelią (dėl to Vakarų siūlomi modeliai jai netinka), o aplink esantys priešai (tas pats Vakarų pasaulis) rezga sąmokslą, kad nustumtų ją nuo to kelio. Jau minėtame pranešime Federacijos tarybai V. Putinas tiesiogiai (bei labai nuspėjamai) apkaltino tokiais piktais kėslais JAV.
Sąmokslo teorijas mėgsta ir Rusijos propagandinės medijos. Galima priminti, kad vienoje iš savo laidų rusų „žurnalistas“ (kabutės panaudotos čia sąmoningai) Dmitrijus Kiseliovas paskelbė, jog bandymas atverti Ukrainai europinės integracijos kelią yra Švedijos, Lietuvos ir Lenkijos suokalbis, kurio šios trys valstybės nori atkeršyti Rusijai už dar XVIII amžiuje patirtus pralaimėjimus karuose. Apie tai visai rimtai buvo kalbama iš televizoriaus ekrano.
Tad esminė išvada būtų ta, jog šiandieninėje Rusijoje naujoji politinė mitologija yra kuriama aukščiausiu lygiu, tačiau jos elementų skleidimui ir palaikymui nuspėjamai naudojami žiniasklaidos kanalai, kurie ir patys noriai palaiko tokį žaidimą. Ankščiau ar vėliau Rusijos žiniasklaidai bus labai gėda dėl to, jog ji dalyvavo minėto mitologinio naratyvo sukūrime ir skleidime, tačiau tokie laikai greičiausiai ateis tik tada, kai visa aprašyta mitologinė sistema nustos būti modernybės dalimi ir pavirs istorija.